Atėjūnas

„Atėjūnas“ – pirmoji knyga iš Makso Frajaus romanų ciklo „Echo labirintai“. Pagrindinis herojus – Maksas – atsiduria nepaprastame, susapnuotame pasaulyje ir patiria ten begalę nuotykių, randa tikrų draugų kompaniją ir pradeda pats kurti stebuklingą savo gyvenimą.

Ši knyga apie pasaulį, kuriame galioja kitokie dėsniai ir žmonės gyvena kitaip.

Daugelis autoriaus kuriamų situacijų yra tikrai juokingos, nors jo kūryba niekada nestokojo ir tikrojo egzistencinio liūdesio.

Jurga Ivanauskaitė

Pirmiausia išsiaiškinkime kai kuriuos esminius dalykus.

Tikrai mano vardas Maksas. Kiek prisimenu, visada mieliau rinkdavausi trumpesnį savo vardo variantą.

Gimiau kažkur šiose vietose. Galimas daiktas, netgi esu jūsų buvęs kaimynas. Pragyvenau čia apie trisdešimt metų, kol atsidūriau Eche.

Echo miesto nerasite jokiame žemėlapyje. Nes Echas yra ne šioje planetoje. Tikriau – ne šiame Pasaulyje. Pastarasis apibūdinimas man labiau prie širdies, nes posakis „ne šioje planetoje“ neišvengiamai sukelia skrydžių kosminiais laivais asociacijas, o šito, laimė, niekada nesu patyręs. Išsamią ataskaitą apie mano kelionę į Echą rasite vienoje iš istorijų, kurių galėsite imtis įveikę įžangą. Ji vadinasi „Atėjūnas“.

Taigi Echas yra Jungtinės Karalystės – o ją sudaro Ugulandas, Guglandas ir Landalandas, taip pat Šimaro ir Vuko grafystės, Maloningojo Septynlapio ordino žemės, laisvasis Gažino miestas ir Murimacho sala – sostinė.

Toliau. Šito Pasaulio gamtos dėsniai ne tik nesikerta su vadinamaisiais paranormaliais gebėjimais, bet netgi provokuoja jo gyventojus tobulėti šia kryptimi. Labiausiai čia, Eche, mat šis miestas, pagal čionykščių magų terminiją, be kurios apskritai negalėčiau nieko paaiškinti, buvo įkurtas Pasaulio Širdyje. Už Ugulando – provincijos, kurios centre pastatytas Echas – ribų nepasitaiko nieko gudresnio, nebent šiek tiek telepatijos ar kitokių niekniekių, o štai pas mus viskas kur kas rimčiau. Burti Eche nepajėgtų gal tik visiškas gvėra. Išmokau net aš, ir taip lengvai, kad pačiam baisu.

Todėl čionykščiai, kas gyvas, pasinėrę į vadinamąją akivaizdžiąją, arba „buitinę“, magiją. Tikriau, buvo pasinėrę iki Kodekso epochos, kuri prasidėjo kruvinais ir tragiškais įvykiais.

Jau senovėje kai kurie šių vietų išminčiai pranašavo, kad perdėtai domintis akivaizdžiąja magija gali kilti tragiškų padarinių. Netgi egzistavo niūri ir paini teorija apie galimą „pasaulio pabaigą“. Tačiau tais laikais atsisakyti magijos buvo neįmanoma. Gausybė magų ordinų, visi kaip vienas neapsakomai galingų, tūkstantmečius rungėsi dėl įtakos valstybėje. O karaliai, kad ir kokiais vardais vadinami, nuožmiame politiniame jų žaidime buvo nesvarbios figūros.

Bet štai į sostą atsisėdo Gurigas VII – žmogus, aukštyn kojom apvertęs istoriją. Jis susirado sąjungininką, kuriuo išties buvo galima remtis. Senovinis Septynlapio ordinas ne tik svajojo pašalinti gausybę konkurentų, bet ir nuo neatmenamų laikų nuosekliai tyrinėjo eschatologijos problemas. Didysis Ordino magistras Nuflinas Moni Machas buvo vienas iš tų išminčių, kurie laiku suprato, jog artėja katastrofa, ir, vos pradėjęs eiti pareigas, ėmė rengtis rimtai kovai su kitais ordinais. Sudaręs sąjungą su Gurigu VII, Septynlapio ordinas sukėlė „karą prieš visus“, įėjusį istorijon Sumaišties laikų vardu. Klaikusis šimtmetis baigėsi Karaliaus ir Septynlapio ordino triuškinamąja pergale. Tą pačią dieną buvo paskelbtas Chremberio kodeksas, taip pavadintas atminti jaunuolį, atsitiktinai tapusį paskutine praūžusio karo auka, ~~ naujas įstatymų rinkinys, savotiškas metafizinis baudžiamasis kodeksas. Sis reikšmingas politinis įvykis nutiko lygiai prieš šimtą devyniolika metų, ir juo prasidėjo nauja – Kodekso – epocha.

Pagrindinė Chremberio kodekso nuostata skelbia: „Jungtinės Karalystės piliečiams draudžiama taikyti akivaizdžiąja magiją, jeigu jie neturi Karaliaus arba Maloningojo ir Vienintelio Septynlapio ordino didžiojo magistro specialaus leidimo“.

Vis dėlto šiokie tokie stebuklai vyksta ir dabar, nes – cituoju: „Piliečiams leidžiama taikyti baltąją magiją iki penktosios pakopos, bet tik savo pačių namuose arba anapus miesto sienų, ir juodąją magiją iki antrosios pakopos, bet tik savo pačių namuose ir tik medicinos bei kulinarijos reikmėms“. Būtina paaiškinti, kad „baltoji“ ir „juodoji“ anaiptol nereiškia „geroji“ ir „blogoji“. Tiesiog juodąja magija vadinamas mokslas apie manipuliavimą materialiais daiktais; ir šį vardą ji gavo pagal žemės spalvą. O baltoji magija operuoja abstraktesniais dalykais: nuotaikomis, mintimis, atmintimi. Beje, Jungtinės Karalystės gyventojai laikosi savito požiūrio į tai, kas dar priskiriama materijai, o kas jau grynosios dvasios sričiai. Tarkime, tarp kai kurių mano tėvynainių paplitęs spiritizmas čia priskiriamas juodajai magijai, nes čionykščiai net neabejoja, kad vaiduokliai tokie pat materialūs kaip virtuviniai puodai. Užtai keli tuzinai įvairių žmogžudystės būdų – baltosios magijos interesų sritis, nes mirtis čia traktuojama kaip viena aukščiausių abstraktybės apraiškų. Žinoma, painoka.

Prasidėjus Kodekso epochai nugalėtieji magų ordinų nariai buvo priversti palikti Jungtinę Karalystę. Nugalėtojams to tereikėjo: manoma, kad už Pasaulio Širdies ribų grėsmingi magai netenka didumos galių ir jau nebepajėgia priartinti tos nelemtos „pasaulio pabaigos“. Beje, kartkartėmis kai kurie iš jų apsilanko Eche, ir tuomet mums prasideda linksmos dienelės.

Draudimas praktikuoti magiją anaiptol netaikomas patiems Septynlapio ordino nariams. Tačiau tenka pripažinti: šie ponai puikiai išmano, kaip iki minimumo sumažinti galimus jų eksperimentų padarinius. Tai savotiška „ekologiškai švari“ magija.

Be to, esama nemažai grėsmingų, bet nusipelniusių ir gerbiamų magų, kurie gyvena Eche visai atvirai ir netgi naudojasi tam tikromis privilegijomis. Vieni suskubo su būsimaisiais nugalėtojais laiku sudaryti sąjungą, o kiti gera valia pasitraukė iš kovos. Visi jie – įstabios asmenybės, spalvingi personažai; širdies gilumoje vaikiškai tikiu, kad žavi jų išmintis ir yra dabartinio Jungtinės Karalystės sostinės klestėjimo pagrindas.

Baigdamas norėčiau pridurti, jog leistinų akivaizdžiosios magijos pakopų, mano požiūriu, visai pakanka tam, kad neužgraužtų nuobodulys. Nors tie, kuriems teko pagyventi Ordinų epochoje, su manimi nesutinka.

Ir galiausiai. Be akivaizdžiosios magijos, dar yra neregimoji, arba tikroji. Man buvo ne kartą aiškinta, kad tikroji magija ne tik negali sugriauti Pasaulio, bet netgi yra būtina jo egzistavimo sąlyga. Esu niekam tikęs teoretikas, todėl teko patikėti tuo, kas sakoma.

Tačiau apie šį slaptąjį mokslą žino tik nedaugelis, iš tikrųjų – vien tie, kurie juo užsiima. O tokių, regis, nėra itin daug... Pridursiu, kad mago talentas visai nepriklauso nuo vietos, kurioje jums nusišypsojo laimė gimti. Aš – svarus šio teiginio įrodymas. Mano draugas, viršininkas ir mokytojas seras Džufinas Chali tvirtina, kad tikroji magija egzistuoja visuose pasauliuose. Ką gi, nebloga naujiena.

Jūsų Maksas Frajus