Knygos
Romanai (1917)
Poezija (615)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (905)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Alsuojanti tamsa

Alsuojanti tamsa Rašyti piktą, neigiamą, pašaipią recenziją – lengva. Rašyti recenziją knygai, kuri nesuteikia tiek daug progų pasikabinėti – gerokai sunkiau. Vien todėl, nenorėdama savo apžvalgos pradėti ir užbaigti viena pastraipa, gerokai delsiau su Gretos Musteikienės romano „Alsuojanti tamsa” nagrinėjimu. Vis negalėjau rasti temos, kuri pabūtų antrąja atramine koja, neleidžiančia tekstui šlubuoti vienpusišku vertinimu.

O tada prisiminiau, kaip vienas žmogus man pasakė „rašai moteriškai”...

Ir iš ties, tikras fantastikos mėgėjas apie Gretos knygą taip pat turbūt pasakytų, kad ji rašo moteriškai. O aš manau – ir gerai. Tegu rašo lietuvišką moterišką fantastiką. Juk kiek jos turime? Net pačiai pasidarė smalsu. Taigi pradėjau versti įvairius šaltinius ir pirmas vardas, kurį radau nuo 1930 m. ir Justino Pilyponio – Loreta Latonaitė ir jos „Sniego žmogus”, pasirodęs tik 1995 metais. Taigi daugiau nei pusė amžiaus išskirtinai vyriškos kūrybos. Vėliau, Eridanui pradėjus leisti Geriausios Lietuvos Fantastikos rinkinius (1998, 1999, 2001, 2002, 2003-2006) bei Lietuvos Fantastikos Bibliotekos seriją, moteriškų vardų šiek tiek atsirado, tačiau ne daugiau kaip trečdalis iš visų fantastikos autorių, kurių darbai buvo publikuoti minėtose leidiniuose. Mažai? Pakankamai? Man atrodo, kad galėtų būti ir daugiau, tačiau, peržvelgus pasaulinius fantastinių knygų TOP’us, tenka pripažinti, kad pas mus situacija dar visai nebloga.

Kaži, kaip atrodytų fantastikos skaitytojų statistika. Įtariu, kad panašiai. Jei šio žanro skaitytojų tarpe taip pat vyrauja vyriška auditorija, tuomet galbūt mes, moterys, šioje literatūros srovėje tiesiog nerandame mums aktualių temų? Per daug grubus stilius, per mažai psichologijos, emocijų, per daug globalūs nagrinėjami klausimai? Pasvarstymai verti atskiro detalaus nagrinėjimo, o aš juk apie romaną susiruošiau rašyti. Taigi grįžtu prie Gretos Musteikienės mistinio istorinio romano ir mėginu surasti, kuo „Alsuojanti tamsa” gali patraukti kiekvieną skaitytoją.

Knyga pasakoja apie paslaptingus šešėlius, kurie užpuola senovės lietuvių gyvenvietę. Į kovą su mistiniais padarais pirmasis stoja krivis, kuriuo tiki visi – juk jis yra tas, kuris kalba su dievais. Tačiau ar patikės savimi jis pats, ar nuleis rankas? O gal sulauks pagalbos iš tų, iš kurių nesitikėjo? Romane susipina visos bendruomenės narių likimai: piktą lemianti pranašystė, kunigaikščio dvaro intrigos, atslenkanti grėsmė, žygiai, meilė ir paslaptingi padarai. Tie, kurie slepiasi šieno kupetose, tie, kur mėgsta duonos trupinius ir niūriausi iš visų, pasirodantys prieš mirtį – alsuojantys tamsa.

Istorija ir mitologija. Atrodo, kas begali būti neutraliau. Ir greičiausiai, tai tikrai tėra autoriaus pasirinkimas, tačiau negaliu nepalyginti su kitu lietuviškos maginės fantastikos romanu, Gintauto K. Ivanicko knyga „Laumės mėnuo”. Pastaroji perkelia skaitytoją į alternatyvios mūsų krašto istorijos tarpsnį, kai Lietuvą valdė katalikų bažnyčia. Kai lietuviai keliavo į kryžiaus žygius prieš kitatikius, o Kaune liepsnojo inkvizicijos laužai. Įdomi interpretacija, negaliu ginčytis, tačiau man asmeniškai tokią Lietuvos istoriją priimti buvo labai sunku. Vis reikėjo kovoti su kylančiu vidiniu pasipriešinimu, kad ne kunigai, o vaidilos laimindavo į žygius išsiruošiančius būrius, kad ne Šv. Mergelės malonių buvo prašoma, o meldžiamasi prie vaidilučių kūrenamos amžinosios ugnies. Keista buvo suvokti, kokia stipri yra istorinė tapatybė, apie kurią net nenutuokiau. Beveik tokia pat natūrali ir įaugusi į sąmonę, kaip kinkavimas galva, kai nori pasakyti „taip”.

Visiškai priešingas jausmas buvo skaitant Gretos knygą. Visų pirma dėl to, kad autorė sugrąžina mus į istorinę trylikto amžiaus Lietuvą su tam laikui būdingais žygiais, priešais, tradicijomis bei tikėjimu. Viskas taip, kaip mėgo pasakoti senelis. Taip, kaip kadais buvo skaityta Skomanto bei Tarasenko knygose. Taip, tik su geru žiupsniu mistikos, mat romane teks susidurti su mitologinėmis būtybėmis, undinėmis, laumėmis bei kitais sutvėrimais. Man patiko tai, kad paslaptingųjų būtybių pasaulis nėra atviras visiems personažams. Veikėjai tiki greta jų egzistuojančiais paslaptingais padarais, bet juos pastebėti, suprasti, užmegzti ryši duota ne kiekvienam ir ne kiekvienas tai pajėgia. Būtent tokiais išskirtiniais gebėjimais, padarančiais juos ypatingais, pasižymi kai kurie knygos veikėjai ir bent jau man šis personažų unikalumas suteikia malonią intrigą.

Atidavė duoklę autorė ir pagonybei. Ne tik vienu pagrindinių veikėju paskyrė krivį, prižiūrintį ąžuolo šventyklą ir joje kūrenamą amžinąją ugnį, bet ir pačiai gamtai suteikė tokį dėmesį, kokį, galima tikėti, teikė mūsų protėviai. Pasakojime dažnai minima aplinka, o aplinka čia tai šventi miškai, saulėje nukaitusios pievos bei paslaptingos vandenų pakrantės. Visas romanas tiesiog persismelkęs gamtos. Štai šioje vietoje galime sakyti, kad moteriškai: knygoje gausu vaizdingų detalių, subtiliai atspindinčių senovės lietuvių ir jų gyvenamosios aplinkos ryšį.

Veikėjai. Istorija prasideda, kai krivio sūnus Symantas, kartu su kunigaikščio Vilkgailos būriu, išsiruošia į pirmąjį savo žygį. Kitaip, nei tikėčiausi iš vyro parašytos istorijos, Greta jau pasakojimo pradžioje atskleidžia pagrindinio veikėjo abejones. Jo ranka susvyruoja, kai reikia stoti akistaton su priešu. Jo sąžinė po mūšio negali nurimti, jaunasis karys net pasidalina savo nusivylimu su kovos draugais. Ir jis nėra koks mėmė ar skystablauzdis. Jis tiesiog nėra tipinis didvyris. Ir tai nebus vienintelis kartas, kai veikėją šioje knygoje apibrėš ne tai, ką jis darė, ką nuveikė, o tai, kodėl jis taip pasirinko. Čia kaip su tuo klausimu: ar vogtum? Jei, kaip teko girdėti, vyras gali atsakyti „taip” arba „ne”, tai moteris atsakys tik išsiaiškinusi konkrečias aplinkybes bei pateikusi motyvaciją. Taip ir šiame romane veikėjai daro kažką, nes jaučia, kad reikia, o ne jaučia, nes kažką padarė. Painiai parašiau – žinau, bet norisi pabrėžti, kad personažų motyvacija visada pakankamai aiški ir turi ne tik loginį, bet ir gana ryškų emocinį pagrindimą. Ir ne – nėra ši knyga varginantis „lindimas į dūšią”. Visa tai labai gražiai ir lengvai perteikiama, nespėjus skaitytojui nė pagalvoti apie nuobodulį.

Nuotykiai. Va čia buvau šiek tiek nustebusi, nes jų yra daug ir gana įvairių. Kadangi pasakojimas nėra orientuotas į vieną pagrindinį veikėją, greičiau jau į visą krivio šeimą, tai ir įvairiausių peripetijų užsimezga gerokai daugiau, nei būtų galima tikėtis iš vieno herojaus. Juolab, kad visa šeima ypatinga: tėvas šventikas, motina regi dvasias, senelė – žolininkė, o ir sesuo rodo ženklus, kad nebus ji paprasta mergaitė. Be to krivio šeima artimai susijusi su kunigaikščio dvaru, kuriame vykstantys galios žaidimai suteikia papildomų prieskonių visai istorijai. Ach taip, vos nepraleidau svarbiausio kabliuko – gyvenvietę užgriūna neganda, su kuria, be jokios abejonės, galės susidoroti tik žmonės, turintys ypatingų sugebėjimų. Tie, kurie mato dvasias, kaukus, kuriems tenka išvysti net pačios giltinės veidą. Žodžiu nuotykių šioje knygoje tikrai nestinga.

Mūšiai kovos ir kiti susirėmimai. Taip, čia tikrai yra ta vieta, kur daug neprirašysi. Knygoje nerasite iš kokios pozicijos karys kirto ir kokiu bloku atmušė priešininko ataką. Kiek kartų apsisuko ir ar atšokęs pritūpė ar vertėsi kūlversčio. Tačiau, jei tai nėra esminis elementas, kurį tikitės rasti knygoje, spėčiau, kad viskas praeis gana sklandžiai. Nežinau, ar autorė nujaučia, kad to neparašytų tinkamai, ar jai tiesiog svarbesni kiti dalykai, tačiau visi susidūrimai išplėtoti tiek, kad būtų aiškūs, bet nesileidžiama į kovos meno subtilybes bei detales.

Romantika. O taip, kaip gi be jos! Pasakysiu, kad yra. Ir su mistiniais elementais. Tačiau tai nėra pagrindinė tema, tai tiesiog viena iš daugialypio pasakojimo linijų.

Romanas pasirodė intriguojantis ir užkabinantis. Parašytas sklandžiai, pasakojimo kalba išraiškinga, nenuobodi, gausi detalių. Veikėjai gyvi, „priešai”, su kuriais tenka grumtis, taip pat nenuvylė, o paslaptis buvo išlaikyta iki pačios pabaigos ir nė per nago juodymą nenujaučiau, kas iš tiesų slepiasi už lietuvius užgriuvusių negandų. Apibendrindama galiu pasakyti, kad knyga man patiko ir vos užbaigus pirmąją, labai spirgėjau kuo greičiau skaityti antrą dalį (išduodu paslaptį, kad tokia bus). Taigi, viską apsvarsčiusi ir prisiminusi, drįstu spėti, kad „Alsuojanti tamsa“ galėtų vienodai tikti tiek skaitytojui, tiek skaitytojai, nes tikrai joje yra dalykų, kurie įtraukia ir suteikia tikrą skaitymo malonumą.

Elektroninė knyga „Alsuojanti tamsa”
2017-07-13
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Naujas vardas
Leidimo vieta: Elektroninė knyga
Leidimo metai: 2017
Puslapių: 303
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-27 13:42
Alicija_
Atsiprašau, vieną skyrių perskaičiusi panirau į tokias mintis, kurios į nieką nepretenduoja:)
Žygyje": išryškintos dvi figūros, kiti dalyvaujantys tarsi trumpam nublanksta (..), vaizduojami kariai dar jauni, netrukus turėsiantys patirti pirmojo žygio baisumą. Kyla žmogiški prieštaravimai tarp blogio ir gėrio - mirties ir gyvenimo trapumą išryškina dar nepatirti, sumišę, pasimetę jausmai. Neatsainiai parodomas apgailestavimas, širdies graužatis dėl "priešų" tokių pat žmonių kaip ir jie nužudymo. Dažnas viduramžių karybos būdas netikėtai užpulti kaimynines žemes būtent tai ir pasakojama "Žygyje", (lieka kiek neaišku kurią pusę puola, koks tikslas, kas buvo pasiekta, kaip įsitvirtino, ką darys?) Vaizduojami dar nesuteptos sielos jaunuoliai stojantys prieš nuožmius išbandymus, dabar taip atgrąsančius, nepažintus, o vėliau, gal tai taps natūraliu jų gyvenimo būdu. Tačiau viduramžių žmogui nėra svetimas gėrio ir gailesčio suvokimas (o gal reiktų nupasakoti plačiau, nors nebūtina) Kiek netikėtas posūkis - belaisvio paėmimas, ruošimas aukoti, (už bet kokius bandymus pakrikštyti šalį? Tačiau tai fantastinis romanas, todėl čia ir nesekama tam tikrais istoriniais faktais) Paliekama nemažai vietos skaitytojui susipažinti su ta tema, per daug neaprašinėjant tik tiksliais, trumpais sakiniais nupasakojant koks likimas lauktų, jei... Pasvarstau, jei tai būtų holivudinis darbas, turbūt vokiečių riterį išvaduotų, ar bent toks kilo vaizdinys, įtariant, kad skaitytojas irgi gali taip pamanyti, bet čia gyvas kalbėjimas, jis nėra lėkštas, tad, negali būti nė kalbos apie pasigailėjimą...  (mano kukliausia pasaulyje nuomonė - nieko nekeiskite, nebent ką papildykite).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-26 09:44
Alicija_
Detaliai atskleista, išaiškinta ir išnagrinėta knyga, šaunu, būtinai perskaitysiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-15 19:27
Erla
Manau žanras – fantastinis romanas apie trylikto amžiaus Lietuvą.
Elektroninė  kaip tik geras leidimo būdas:  ekologijos atžvilgiu (šiai dienai išleidžiama begalė popierinės  saviraiškos šlamšto);  galimybė pataisyti kūrinį, jei kiltų noras leisti knygą tradiciniu būdu.
  Tai apie šią recenziją.  Jeigu plėsčiausi, tai būtų jau kita,  mano rašyta recenzija jūsų knygai.
p.s. jei žmonės domisi krašto praeitimi, kuria taisyklinga lietuvių kalba – mes dar gyvuojame,  Lietuva dar gyvuos
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-15 18:14
sesė mėta
Erla, dėl kūrinio žanro aš ir pati nežinau :). Leidėjams atrodė, kad čia istorinis labiau, man pačiai gal labiau į fantastiką, nes sutinku, kad keliolika istorikų, archeologų ir etnologų knygų neatitinka detalių istorijos studijų universitete. Be to senovės lietuvių + mano pačios sugalvoti padarai taipogi nėra istoriniai veikėjai :). Būtų iš tikro labai įdomu, jei paskaitytų kas nors su detalesnėm žiniom nei mano ir pasakytų, kur padariau klaidų. Gal yra savanorių? :)

O dėl elektroninės... Kuo blogai elektroninė? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-15 10:59
Erla
Suintrigavo, nes knygos autorė viena iš gerai rašančių rašyk bendruomenės narių. Anksčiau skaičiau knygos ištrauką.
Recenzijos autorius iš pradžių teigia, kad knyga fantastinė, o vėliau  - ,,autorė sugrąžina mus į istorinę trylikto amžiaus Lietuvą''. Todėl  skaitančiam recenziją kyla klausimas dėl kūrinio  žanro.
Recenzentas neįvertino, kad tautinis istorinis naratyvas gan mėgėjiškas. Tai vėlgi žanro ir  knygos autoriaus kompetencijos neapibrėžtumas. Tai, kad knygos autorius moteris - per silpnai apie tokios apimties kūrinio užmanytoją.
Kas paskatino autorę leisti elektroninę knygą? Kodėl elektroninė knyga? To pasigendama recenzijoje. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-14 10:55
pikta kaip širšė
Iš ko sprendi, kad indėnai ryšį su gamta mokėjo pajusti tobuliau?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-13 17:44
donna_ del_ conforto
Kai išgirstu apie krivius, ąžuolus, apie ryšį su gamta ir lietuvius užklupusias nelaimes, norisi grįžt prie indėnų, jie tikrai turėjo glaudų ryšį su gamtą, daug tobuliau mokėjo pajusti darną su ją, kaip gamtos vaikai... tačiau nelaimės neaplenkė nei jų, ir skaitymas apie tai gal ir sudomintų, bet ką tai duotų - išmokytų verstis kulversčiais, kovoti su tamsa(?), matyti kaukus...- jie ir taip matosi , kovos menai nebepadeda, kūno tobulinimas negelbėja... tai kas gelbėja , ką skaityti , kad būtų ir malonu ir naudinga ir išmintinga ??? Tokios tad mintys iš knygos recenzijos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą