Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai

Visuomet maniau, kad autoriai, perdėm žaidžiantys su forma, tiesiog negali kurti normalaus turinio. Žodžiu, vos ne rinkodaros fokusais pridengti prastą produkto kokybę. Taip pagalvojau ir pamatęs „Alfavilnių“. Knyga prasideda nuo vidurio (viršeliai – tiesiog paprasti puslapiai, tiesa, vos vos storesni), kai kurie puslapiai perbraukti, sakiniai ir skyriai – išbraukti tiesia linija. „Error message‘ų“ inkliuzai irgi nekelia pasitikėjimo – bent jau iš pradžių.

Visgi, pradėjęs skaityti, maloniai nustebau. Supratau – Klimašauskas pirmasis šioje „cypdavatkių ir impotentų“ (terminas – ne mano!) literatūrinėje erdvėje išleido romaną, kurį skaityti gali tik tas, kuris: naudojasi Google ir Vikipedija; nors kartą yra matęs „mėlynąjį mirties ekraną“ („blue screen of death“) ir supratęs, ką dėžė nori jam tuo pasakyti; yra ne vyresnis nei trisdešimties (su išimtimis, be abejo); žodžiu, lavinosi ne vien Tolstojumi ir Čechovu. Super! Vos neklykiau iš džiaugsmo, mintyse Klimašauską vadinau „firestarteriu“ ir naujosios bangos pradininku, kol...

Na taip, Brodskio „Lietuviškasis divertismentas“ preambulėje nieko gero nežadėjo. Iš romano, kuris remiamas Jean-Lucu Godard‘u, mažų mažiausiai norėtųsi tikėtis tautinių stereotipų kartojimo, (dar vieno) lietuviško mentaliteto apverkimo ir Vilniaus „sufantastinimo“ (kaip sakė Henry Milleris, visi miestai yra vienodai šlykštūs). Ir viršelis (tas tikrasis, knygos viduryje), alsuojantis 1992–1993 metų spaudos kokybe ir stilistika („kopijuojame, plagijuojame, vagiame“, juodai baltų koliažų mada ir panašiai), kažkoks netinkantis Web 2.0 amžiui. O gal tai tiesiog šizofrenijos imitavimas, kai viena asmenybė gyvena devyniasdešimt trečiaisiais, o kita – du aštuntaisiais?..

Šiaip ar taip, infantilumo dozę romanas „prilaiko“. Klimašauskas tiesiog negali žiūrėti į interneto kultūrą (kurią, turiu pripažinti, šiek tiek išmano) kaip į savaime suprantamą dalyką, kaip į Beethoveno simfonijas arba Kubriko filmus – jam, matyt, dėl to, kad gimė anksčiau nei „Microsoft“, būtinai reikia ją demonizuoti, aktualizuoti ir visaip kitaip –zuoti, o daryti jam tai sekasi gana prastai. Jo ateities vizijoje pilna klišių: robotai, reklama visur, smegenų implantai – ar nemačiau to „Eridano“ knygose? O kur dar „Dviračio šou“ lygio „bajeriukai“, tarkim, narkomanų partija „Lietuviai išrado ratą“? Tiesiog blogas juokelis ir blogas tonas. Kultūringoje kompanijoje jo geriau nekartoti. Alfavilniaus internetas – laiko ir žmogaus žudikas, o elektroninis paštas – vis dar pagrindinė šio keisto ryšio funkcija. Bet juk dabar 2008-ieji...

Andriui Mamontovui skausmas gali būti mielas. O man – tenka tai pripažinti – kartais mielas šis Klimašausko infantilumas, liudijantis apie nesustabarėjimą, debiutanto mentalitetą ir norą keisti pasaulį iš pagrindų. Taip, šis tas paimta iš „Traukinių žymėjimo“, šis tas iš „lietuviškos realybės“ (kuri, beje, tėra fiktyvus nekosmopolitiškų konservatorių terminas), tačiau tai bent jau rodo pastangas ir maišto potencialą, kurio vis dar trūksta lietuvių literatūrai.

It koks „literatūrologas“ išskirstysiu romaną į tris dalis. Pirmoji – ateitis. Infantiliška jos vizija netrukdo pasireikšti tikriems perliukams – pop ir interneto („geek culture“) kultūros referencijoms, kompiuterinių klaidų pranešimų („error message“) ir instaliacijų stenogramoms, absurdui, cirkui ir perversyvioms vizijoms. Atitinkamai informacinėse technologijose išsilavinęs skaitytojas, panagrinėjęs šiuos klaidų pranešimus, sugebės įžvelgti net atskirą, antrąją fabulą, persidengiančią su tikruoju pasakojimu. Beje, jei kas suprastų, kokius pranešimus koduoja šie klaidos pranešimai, praneškite – aš geriausiu atveju „išrišau“ 70 procentų. Pats protagonistas Arnoldas Sputnikas pirmojoje dalyje jaunas, madingas ir pasileidęs, jis dar tik ruošiasi staiga tapti nuobodžiai įsimylėjusiu.

Ir – staiga – ateina antroji dalis, ir Arnoldas Sputnikas įsimyli ir ties pirmąja eilute romanas krenta į nepaaiškinamą duobę, patiria impotencijos kančias, moters, kurios vardas Vera, portretas – vienas neįdomiausių literatūroje. Taip, žinau, ji kažką simbolizuoja ir be jos – niekaip, tačiau nekenčiau Veros nuo pat pirmojo jos pasirodymo. Tartum lietuviškoji Yoko Ono, ši prostitute (kaip originalu, ar ne?) prisistačiusi mergina ateina sugadinti to, kuo taip tikėjai. Vai bėda bėda – nesibaigia ir infantili ateities vizija, dabar Klimašauskas sugalvoja leistis ten, kur greičiausiai visiškai nieko neišmano – į politikos juodųjų technologijų pašiepimą. Ne, mielasis Arnoldai/Valentinai, nei dabar, nei ateityje juodosios technologijos nebuvo, nėra ir nebus tokios primityvios, nuspėjamos ir neišradingos, kaip „Alfavilniuje“. Uždavinėti parengtus klausimus, keisti vardus – nieko novatoriško. Ir iš viso, patariu – palikite politinius procesus tiems, kas juos išmano geriau. Arba bent jau prieš apie juos rašydamas skirkite laiko įsigilinimui. Tie keli puslapiai, kuriuose ši tema nagrinėjama – matyt, ne tik romano, bet ir visos tamstos karjeros žemumų žemuma.

Kai palieti dugną, belieka nuo jo atsispirti. Trečiojoje „Alfavilniaus“ dalyje siužeto linija gauna neblogą dozę ir ima sparčiai kilti aukštyn – keičiasi veiksmo vieta ir laikas, paliekamas Alfavilnius, šiltai priima mažas provincijos miestelis U., kuriame jokios ateities nėra ir nebuvo, ten amžinai devyniasdešimt šeštieji, o žmonės paprasti kaip trys kapeikos. Čia norėčiau Klimašauskui ir jo lyriniam herojui padėkoti, kad bent jau stengėsi išvengti provincialių alfavilniečių klišių apie provinciją. Nors miestelis U. ir yra mažas bei keistas, apipintas apkalbomis ir perversijomis, kaip ir visi maži miesteliai žvelgiant iš Katedros varpinės, pačioje pabaigoje Arnoldui Sputnikui paaiškinama – gyvenimas čia toks pats keistas ir postmodernus, kartais netgi postmodernesnis. Paskutinė knygos dalis paaiškina antrąją, ją pateisina ir išteisina, grąžina tikėjimą „Alfavilniumi“, Klimašausku ir apskritai lietuvių literatūra. O kur dar visi simboliai ir pokštukai, tarkim, kad tik gavęs per galvą gali tapti moters didvyriu, Veros darbas miestelio parduotuvėje, darbų mokytojo simbolis su visu pjūklo kvapu, skyriaus pavadinimas „Dulkinti kvailiausią pasaulio moterį yra zoofilija“... Nuostabu. Verta chrestomatijos.

Tai kodėl šis romanas yra „Pagaliau, pagaliau“? Todėl, kad tai – iššūkis sustabarėjusiam, pop ir interneto kultūros it šėtono bijančiam lietuvių literatūros isteblišmentui. Nepykite, apučiai ir kunčiai – aš Jumis žaviuosi ir Jus gerbiu, tačiau – atsibuskite, kompiuteris nėra Jūsų priešas, o rašytojas nebūtinai turi visą gyvenimą leisti „Suokalbyje“ arba vienkiemyje. Supraskite, kad esate praeinanti karta, kuri turi savo aiškų skaitytoją ir yra reikalinga, tačiau - praeinanti. Lietuviai, kad ir kaip būtų keista, jau išlindo iš partizanų bunkerių. Seniai jau nebesėdime parimę prie skruzdėlyno miškelyje. Atsirado net ir tokių, kurie nebeturi kolektyvinių sodų! Ne kiekvienas ieško vienybės su gamta, dažnas turi internetą ir netgi yra šiek tiek „geekas“ (šiam terminui mielieji kalbininkai taip ir nesugalvojo lietuviško atitikmens). Gal pradėkime rašyti ir jiems?

Klimašauskas, nors ir klupdamas, kelius nusibrozdindamas, šiuo atveju vis tiek yra flagmanas. Nors jo internetas daugiausia dalimi – elektroninis paštas ir informacijos kaupykla, o ne atskiras organizmas, nors už tokią ateities viziją Arthuras Clarke‘as arba Aldous Huxley‘is net nesvarstydami duotų į galvą, nors kontekstualus humoras „Alfavilniuje“ ganėtinai retas, šis romanas – tikra Katrina lietuvių literatūroje. Belieka tikėtis, kad taip pradėjęs Valentinas spės laiku pamesti visokias Veras, patobulins savo humoro jausmą ir informacinių technologijų žinias, o tada jau grįš jau Richterio skalėje – sukrėsti kolegas ir kritikus.

Beje, perspėju – šią knygą verčiau skaitykite būdami blaivūs, pasiilsėję ir patogiai prisėdę namuose. Jei kartais tektų „Alfavilnių“ išsitraukti iš kuprinės ant vakarėjančio suoliuko nepažįstamam mieste – pasekmės neprognozuojamos. Galimas narkotinis poveikis, yra tikimybė, kad pasijusite nesvarus ir siurrealus, o gal ir visai negrįšite namo. Magijos šitame reikale yra.