Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai

Kadaise revoliucinė leidykla „Kitos knygos“ išleido ruso, politinio radikalo, anarchisto ir disidento, o šiaip jau puikaus rašytojo Eduardo Limonovo knygą „Tai aš, Edička“. Ši daug skandalų pasaulyje, o ypač autoriaus tėvynėje sukėlusi knyga buvo drausta, cenzūruota, bet tapo klasika. Jaunas idealistas rusas, pamatęs gyvenimą Niujorke, grįžta namo nusivylęs tiek socialistine, tiek kapitalistine sistema ir pasiunčia visus velniop. Vėliau jis suburs minias pačių aršiausių kovotojų už teisybę, sėdės kalėjime, su minėtuoju muzikantu Jegoru Letovu taps maišto ir kontrkultūros herojais.

Šiemet ta pati (tik neaišku, ar vis dar revoliucinė) leidykla išleido Valentino Klimašausko knygą „Alfavilnius“. Jos pagrindinis veikėjas Arnoldas Sputnikas (tikrai virtualus personažas, matyti jau iš pavardės), interneto dienoraščių herojus – tai savotiškas abiejų sistemų nelaimėlis Edička, kurio atmintyje stingstantys vėlyvojo sovietmečio fragmentai puikiai dera su buržuaziniame dekadanse smilkstančia dabartimi. Jo gyvenimo credo išreiškia tokios eilutės: „Klubai, klubai, klubai, perkiesi drabužius, vartai žurnalus, renkiesi didžėjus, draugai tavęs laukia bare, išgeriate, pasipasakojate apie naujausias drauges, atsipalaiduojate, taksi, tada klubai, ecstazy...“ (p. 81). Liūdna ir apgailėtina.

Liūdna, kad toks nelaimėlis niekada nebandys sprukti iš šio priklausomybių rato. Kūrybą jis laikys galimybe nieko neveikti, pirks ir vartos, sukiosis apsuptas šutvės fotografų ir fotomodelių, viešųjų ryšių ir reklamos specialistų, kekšių ir heterų, norinčių tapti išlaikytinėmis. Vakarėliai ir lengvi pinigai niekada nesibaigs, visada bus „chaltūrų“, o jei galva tuščia – į ją greit bus privaryta propagandos silikono ir žmogelis viskuo patikės. Nebesiblaškys, leisis prijungiamas prie maitinimo aparatų ir lobotomizuojamas. Juk viskas yra čia. Nebėra durų laukan, į kitokią tikrovę, jas užtrenkė tie, kurie sėdo į kalėjimus, žuvo per susidūrimus su policija, nešė laisvės ir teisingumo vėliavas demonstracijose arba iki šiol laimingi gyvena pasislėpę skvotuose ar nežinomose salose. Laimingi, nes turi idėjų. Laimingi, nes veikia tikslingai.

Tuo tarpu Arnoldas Sputnikas virpa vartotojiškame ekrane, jo tikėjimas primena drebučiais virstančius narkotikus, jis aklinai uždarytas miesčioniškų buržua „Pravdos“ matricoje. Kadaise mums grūdo į rankas sovietų leidžiamą „Pravdą“. Ir mes ja netikėjome. Dabar kiekvienoje kavinėje galima gauti auksinio jaunimėlio „Pravdą“. Vietoj sovietinio oficiozo – bulvarinis žurnaliūkštis apie pasilinksminimus ir madas. Kapitalistinės degeneracijos simbolis. Hedonizmo ir dekadanso apoteozė. Knygos herojus, kaip ir jos autorius, neabejotinai yra tokios matricos saitais sukaustyti nevykėliai.