Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai

Prieš keletą metų kritikai vienu balsu tvirtino, kad šiuolaikinėje lietuvių literatūroje vienintelis maištininkas yra H. Kunčius, nors jo maištas prieš nieką nenukreiptas. Galiu pasveikinti atvykus dar vienam postmoderniam autoriui, kuris maištauja tikslingai ir kurio būtent dėl radikalumo gali nepripažinti akademinė kritika. Tačiau cituojant kritikų mintis, matyti, kad V. Klimašausko pirmasis romanas visiškai atitinka literatūros avangardui keliamus reikalavimus: „yra nukreiptas prieš žmogumi manipuliuojančių galių pasaulį“ (R. Tamošaitis), „atnaujina mūsų pasaulio suvokimą“ (L. Jonušys), „šokiruojantys vaizdai mus išmuša iš vėžių ir leidžia blaiviai pažiūrėti į visa tai, ką laikome savaime suprantamais dalykais“ (J. Sprindytė, www.tekstai.lt).

Juk išsilavinusi auditorija, atrodo, seniai trokšta naujų išraiškos priemonių, kurios būtų nukreiptos prieš tautinio ir kultūrinio mentaliteto klišes, tiesa? Todėl turi pasirengti, kad jos bus visiškai naujos. Šiuo atveju negalioja nuomonė, kad „naujovės – tai gerokai užmiršti seni dalykai“: nieko panašaus dar nebuvo. Na, gal tik K. Saboliaus „Bloga knyga“, kurioje nagrinėjamos tos pačios temos: tikrovės suvokimas, manipuliavimas žmogaus sąmone, socialiniai žaidimai ir tapatybės paieškos. Ne metaforiškos ar metafizinės, o fiziškai apčiuopiamos, juslinės, nors ir absurdiškai žaismingos. Viskas aplinkui tėra žaidimas, ir tik nuo dalyvių susitarimo priklauso, ką laikyti verta dėmesio tikrove, o prieš ką suraukti nosį purkštaujant, kad tai beprasmiška, paviršutiniška ir neskoninga. Ką reikia „išcenzūruoti“, kaip kelias šio romano dalis, o ką –­ kontempliuoti.

Kam „Alfavilnius“ atrodys pretenzingai intelektualus, priminčiau, kad J. Baudrillard’o teorijos ir kompiuteriniai virusai seniai aktualesni nei abstraktus idealų vaikymasis. Kas piktinsis pornografija ir narkotikų propaganda, priminčiau apie alkoholyje skendinčius visų gerbiamus literatūros personažus. Jei pasaulis toks netobulas, kad apie tai kasdien kalbama per visas žiniasklaidos priemones (įskaitant ir literatūrą), kodėl gi nesukūrus savojo? Rodos, tikrovės kūrimo ir pateikimo mechanizmus dabar jau išmano net namų šeimininkės. Ir nebūtina būti vilniečiu, kad patektum į Alfavilnių, nes jis yra visur, reikia tik pamatyti. Nes jis –­­ ta nepatogi tikrovė, kurios verčiau nematyti. Nes tautinis kiborgas gyvena tarp mūsų, tik apsimetame, kad jo nepažįstame. Kad ir kaip būtų, pernelyg rimtas požiūris į save dar niekam nepadėjo. Užtat autoironija, drąsa ir kūrybiškumas – labai sveika. Visa valdžia vaizduotei!