Bridžertonai. Hercogas ir Aš Dafnės istorija

Apie Bridžertonus yra išleista aštuonių knygų serija, skirta kiekvienam Bridžertonų šeimos vaikui: Antonijui,  Kolinui,  Dafnei,  Eloizai,  Frančeskai, Gregoriui, ir Hiacintai. Romanas  Dafnės  su  hercogu Saimonu yra itin pasisekęs.

Šioje knygoje yra parodomas XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenės gyvenimas, kuris aktualus ir šių dienų skaitytojui. To meto kronikos centre pristatoma Bridžertonų šeima, kuri nuolat tarpusavyje ginčijasi, pašiepia  vienas kitą, bet jie vienas kitą myli ir saugoja.

Pirmojoje savo knygoje „Hercogas ir Aš“ rašytoja Julia Quinn, pasakoja apie vyriausiąją iš Bridžertonų seserų Dafnę Bridžerton. Dafnė pasireiškė kaip sumani mergina, mezganti draugystes su šiek tiek jai patinkančiais viengungiais, tačiau pastarieji nematė jos kaip būsimosios žmonos, nes ji nepasidavė jų geidžiamiems norams.

Heistingo hercogas  Saimonas  Basetas buvo geidžiamiausas  jaunikis Londone, bet draugauti su merginomis nebuvo linkęs. Tam turėjo įtakos žiaurus tėvo  elgesys nuo pat jo vaikystės dienų. Tad ir pirmuosiuose knygos puslapiuose  yra parodoma  Saimono ( o gal lietuviškai Simono) Arturo Henrio  Ficranulfo Baseto  vaikystė ir jo santykiai su tėvu. Gimus sūnui, tėvas  labai džiaugėsi: valandų valandas skambėjo bažnyčios varpai. Milžiniškojoje  pilyje, kurią naujagimis vadins namais, laisvai liejosi  šampanas. Kaimas, pagal naujagimio tėvo nurodymą, turėjo mesti darbus,kad galėtų linksmintis ir puotauti.

Baseto sūnus turėjo daugiau vardų nei reikėjo žmogui ir paveldės vieną iš seniausių ir turtingiausių Anglijos hercogysčių. Jo tėvas, kaip devintasis  Heistingų dinastijos hercogas, daugelį metų laukė šios akimirkos, nors  jau buvo peržengęs penkiasdešimties metų slenkstį. Jo žmonai per penkiolika santuokos metų  pavyko pastoti penkis kartus. Du kūdikiai gimė negyvi. Penktas nėštumas taip pat buvo nesėkmingas. Gydytojai neberekomendavo daugiau gimdyri dėl silpnos sveikatos ir dėl amžiaus. Dėl to Basetų šeimai būtų buvęs  grafystės praradimas. Po pusmečio  hercogienė tapo nėščia ir apie tai pranešė hercogui. Hercogas tikėjosi sūnaus. Jis surado garsiausią  Londono daktarą, sumokėjo jam karaliaus išpirkos  dydžio sumą, kad jis mestų darbą ir laikinai apsigyventų pilyje.

Hercogų šeimos laimei gimė sūnus. Tėvas pasakė: “Tu  tobulas, tu Basetas,tu mano vaikas“. Hercogienė plūdokraujyje ir netrukus išėjo iš gyvenimo. Hercogas ėmė auginti sūnų, tačiau greitai  jį paliko auginti auklei, o pats išvyko gyventi į Londoną. Sūnui sukakus dviem ir net ketveriems metams, ji nekalbėjo, bet mokėjo rašyti. Po ketverių metų  tėvo gąsdinamas mikčiojant pratarė: „T-t-t…“ Tėvas mąstė, kad vaikas yra silpnaprotis. Auklė Hopkins dėjo visas pastangas, kad vaikas kalbėtų sklandžiai ir būtų gerai išauklėtas. Tėvas neteko vilties, kad jo sūnus gali tapti jo turto paveldėtoju. Saimonas sulaukęs šešerių jau pasakė:  „N n-ne“. O esant aštuonerių sugebėjo pasakyti neužsikirsdamas ištisus sakinius.

Saimonas buvo protingas ir labai užsispyręs vaikas. Sukakus vienuolikai jis nusprendė aplankyti tėvą. Pamatęs sūnus tėvą išdrįso prabilti: „Aš tavo sūnus“. Tačiau tėvas nenorėjo matyti sūnaus ir išrėžė: „Važiuok namo, tau čia nėra vietos“. Saimonas davė sau slaptą priesaiką: jei netaps tokiu sūnumi,kokio trokšta tėvas, dievaži, bus jo priešingybė. Kaip vėliau susiklostė gyvenimas, Saimonas visą savo gyvenimą neapkentė tėvo ir po jo mirties. Jis buvo gabus: visą mokymosi matematikos kursą baigė su pagyrimu. Keletą metų keliavo po Europą, tapo  geriausiu draugu  Dafnės vyriausiajam  broliui  Antonijui.

Saimonas vieno vakarėlio metu sutikęs Dafnę surengė planą: Dafnei sutikus su tariamomis piršlybomis, jis išsilaisvintų  nuo įkyrių  mamyčių, peršančių savo dukteris, o Dafnei pakeltų prestižą ir sulaukti vertingų santuokos pasiūlymų. Vienok,šis planas greitai žlugo.Vakarėlio metu Dafnė su Saimonu nuėjo pasivaikščioti sode. Abiem užvirė meilės aistros. Juos sekė ir tai pastebėjo Antonijus. Pastarasis trenkė Saimonui ir Dafnei į veidą ir paskė:„ Pažeminai mano seserį, turi ją vesti“. Saimonas teigiamai neatsakė. Jis buvo įsikalęs sau į galvą, kad niekados neves ir neturės vaikų.. Dafnė, priešingai, troško sukurti šeimą ir turėti nemažai vaikų.

Antonijus iškvietė Saimoną rytojaus dieną į dvikovą, nors to įstatymai daryti neleido. Dafnė visą naktį  tarėsi su jaunesniu broliu kaip sužlugdyti dvikovą. Tas jai pasisekė. Ji anksti ryte atjojo į dvikovos vietą, pribėgusi prie Saimonpo trenkė jam į akį ir suriko: “Sutik mane vesti!“

Saimonas sutiko. Tada ir dvikova išnyko. Sugrįžus namo, Dafnė apie tai pranešė mamai. Ji greitai išsiuntė prašymą vyskupui, kad suteiktų ypatingą leidimą. Po savaitės įvyko vestuvės. Dafnei kilo minčių: kodėl Saimonas nenorėjo vesti, turėti vaikų. Ji mąstė, kad gal jis nepajėgus kaip vyras, o gal ir ji pati gali būti nevaisinga. Kaip parodė tolesni bendro gyvenimo įvykiai  buvo puiki pirmoji naktis ir puikios tolesnės meilės scenos. Galų gale susilaukė vaikų, kaip Dafnė prisiminė sėkmingai dauginosi ir be vienos kito negalėjo gyventi.

Šis romanas atskleidžia  istorinio Romantizmo epochos paveikslą, tapo pasauliniu bestseleriu ir NETFLIX žiūrimiausiais  serialo filmais.