Žvilgsnis į XX a. verstinio romano pasaulį

Vasario 24 d. Vilniaus knygų mugėje skaitytojai buvo pakviesti susipažinti su Dalios Zabielaitės knyga ilgu, bet prasmingu pavadinimu: Nuo Prousto iki Beigbederio: egzistencija romano tinkluose. Daugiaveidis XX a. užsienio romanas lietuviškai. Literatūros apžvalgininkai ir kritikai Rasa Drazdauskienė, Laimantas Jonušys, Nijolė Daujotytė-Kuolienė bei pati autorė diskutavo apie šiuolaikinės Vakarų literatūros recepciją Lietuvoje. Renginį vedęs Paulius Subačius pabrėžė, kad D. Zabielaitės knyga nėra akademinio pasaulio gyventojo ataskaita už akademinę veiklą ar vadovėlis studentams, todėl ir aptariami rašytojai nėra vien „geri“ ir „vertingi“, „būtini perskaityti“ inteligentiškam šių laikų žmogui.

R. Drazdauskienė mėgino žaismingai aptarti knygą perkurdama pačios knygos ir jos skyrių pavadinimus, šitaip supažindindama su jos struktūra. Apžvalgininkės nuomone, jei ši knyga būtų skirta masiniam skaitytojui, pavadinimą reikėtų tuoj pat keisti: vietoj „Nuo Prousto iki Beigbederio“ ji siūlytų skambų „Nuo Manno iki euroromano“. Juolab kad dabartinis pavadinimas sudaro klaidingą įspūdį, kad kalbama vien apie prancūzų literatūrą.

Knyga suskirstyta į keturis pagrindinius skyrius, o kiekviename jų pasakojama apie tam tikrą rašytojų grupę. Pirmajame skyriuje „Pirmapradės savasties link“ aptariamas Marcelis Proustas ir Thomas Mannas. Šį skyrių R. Drazdauskienė vadintų tiesiog „Literatūros galiūnai“. Čia pateikiama ne tik modernaus romano analizė, bet ir svarstymai apie šiems rašytojams aktualias amžinąsias temas.

Antrasis skyrius skirtas Günteriui Grassui, Milanui Kunderai ir Micheliui Tournier. Skyriaus pavadinimą „Permainingasis egzistencijos istoriškumas“ sunku pakeisti, nes jis labai tikslus: šie autoriai iš tiesų savo idėjas siejo su istorijos raida, o M. Tournier ir su mitologija. R. Drazdauskienės siūlytas pavadinimas „Istorijos mitologai“ vargu ar būtų geresnis už originalų.

Užtat trečiąjį skyrių „Metafizinės klausos stoka ir ilgesys“ R. Drazdauskienė vadintų tiesiog „Šarlatanai“, nes jame kalbama apie Paulo Coelho, Daną Browną ir Fredericą Beigbederį. „Šarlatanas“, pasak pranešėjos, anaiptol nėra vien neigiamas žodis. Jis apibūdina žmogų, kuris sugeba labai žavingai kurti iliuzijas ir maustyti daugybę žmonių.

Ketvirtajame skyriuje rašoma apie Isabelę Allende, Alessandro Baricco, Haruki Murakami, jis pavadintas „Gyvenimo formų įvairovė ir jų niveliacija“. Iš tiesų čia aptariamos „egzotiškosios literatūros“ – nagrinėjamas knygų egzotiškumas ar, atvirkščiai, to egzotiškumo trūkumas (H. Murakami atveju).

N. Daujotytė-Kuolienė išsamiau kalbėjo apie knygoje analizuojamus kūrinius ir šiuolaikinių romanų populiarumo fenomeną. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad D. Zabielaitė skiria intelektualųjį bei žurnalistinį romaną ir pirmąkart Lietuvoje šias sąvokas taikliai apibūdina: intelektualiajam romanui taikytinas klausimas, ką šis tekstas reiškia, o žurnalistiniam – kokį „efektą“ jis sukelia.

F. Beigbederio romanai knygoje priskiriami tarpiniam intelektualiojo-žurnalistinio romano tipui. N. Daujotytės-Kuolienės nuomone, F. Beigbederio populiarumą lėmė jo idėjų naujumas. Be to, jis tapo savotišku visuomenės kritiku: jei skaitytume tik gražųjį M. Tournier ar teisingąjį T. Manną, mus daug greičiau prarytų ciniškas reklamos ir įvaizdžio žvėris.

Atsakymą, kas užtikrina knygos populiarumą, N. Daujotytė-Kuolienė išskaitė M. Kunderos romane Nepakeliama būties lengvybė: pasaulio žmonių brolybę galima grįsti ne komunizmu, o kiču. Kičas yra mūsų likimo dalis, taigi ir populiariausių knygų bendrasis vardiklis. Šiuo metu perkamiausio romano, D. Browno Da Vinčio kodo, populiarumo priežastimis pranešėja laiko puikiai suregztą intriguojantį siužetą, nesudėtingus sakinius, paprastus herojų tarpusavio santykius, naują moteriško Dievo idėją, veikiančią kaip masalas. Ji taip pat sakė, kad populiariausios yra tos knygos, kurios žada amžiną jaunystę – vargu ar kas šiais laikais pirktų romaną, pavadintą, tarkim,  „Jaučiuosi pavargusi ir išsekusi“.

L. Jonušys pabrėžė D. Zabielaitės knygos unikalumą. Autorė perskaitė ne tik nepaprastai daug romanų, bet ir nemažai teorinės, filosofinės literatūros, užsienio bei lietuvių autorių recenzijų, kuriomis remiasi vertindama kūrinius. Dėmesys čia atkreipiamas į tuos rašytojus, kurie į lietuvių kalbą išversti ir išleisti per pastaruosius penkiolika metų, taigi po nepriklausomybės atgavimo, kai Lietuvą užplūdo nevaržomas verstinės literatūros srautas. Tad ši knyga padeda susiorientuoti užsienio literatūros gausoje.

D. Zabielaitė parinko tuos autorius, kurių bent keli romanai į lietuvių kalbą jau išversti, tačiau lietuviškoje žiniasklaidoje konceptualiai ir išsamiai dar neaptarti. L. Jonušys teigė, kad knyga labai vientisa, o kai kurie motyvai, tokie kaip krikščionybės ar atminties, išryškinami ir analizuojami ne vieno rašytojo kūryboje. Literatūros kritikas kalbėjo ir apie trečiojo bei ketvirtojo skyriaus problemiškumą: XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje riba tarp rimtosios ir populiariosios literatūros beveik nusitrynė, todėl vertinti, į kurią pusę (lėkštumo ar rimtumo) kūrinys labiau nukrypsta, yra be galo sunku.

Apibendrindama pranešėjų kalbas, D. Zabielaitė trumpai papasakojo knygos atsiradimo istoriją. Idėja kilo spontaniškai, įvairiuose kritikos straipsniuose pasigedus egzistencialistinių įžvalgų, svarbių vieno ar kito autoriaus kūrybai suprasti. Knyga yra ne literatūrologinis darbas, o filosofinė literatūros analizė. Patys tekstai atsirado per ketverius metus ir pasirodydavo kaip recenzijos žurnale Knygų aidai: pirmiausia buvo parašytas straipsnis apie A. Baricco, paskutinis – apie M. Proustą, kuris knygoje yra pirmas. Autorė stengėsi atverti langą į labai sudėtingą ir margą XX a. užsienio romanų pasaulį, tačiau, anot jos, tą pasaulį pažinti ir savo kojomis išvaikščioti yra jau paties skaitytojo darbas.