Žaidimo semantika Sigito Parulskio poezijoje

Jei būtų toks proto galiūnas, kuris perskaitytų visą Lietuvos poeziją - tiek profesionalią, tiek grafomanišką - jis padarytų neišvengiamą išvadą: poezija yra žaidimas. Tačiau niekas nėra pajėgus atlikti tokį darbą, tad šiame straipsnyje nagrinėjami tik Sigito Parulskio eilėraščiai iš knygelės, išleistos kartu su A. Marčėnu, - „50 + 50“. Taip galima truputėlį „žvilgterėti“ į visus tris Parulskio poezijos rinkinius. Vienu aspektu visi rinkiniai tarpusavyje yra susiję – juos vienija žaismas. Įvairiai galima žaisti: galima tiesiog smagintis, galima žaisti gyvybe, galima žaisti vaizdais. Tačiau S. Parulskis turi savą žaidimą – jis žaidžia žodžiais. Ir nors žaidimas žodžiais apibūdinamas kaip beprasmė kalba (DŽ. V., 2000. P. 948.), Parulskio žaidimas nėra jau toks beprasmis.

Mėgstamiausias Parulskio žaidimo žodžiais būdas – žodžių perkėlimai į kitą eilutę, ten, kur lauktume nenutrūkstančio sintaktinio vieneto. Toks staigus šuolis palieka žodį kaboti eilutės gale natūraliai esančioje pauzėje taip, kad skaitytojo sąmonėje susidaro naujos prasmės, kai kuriais atvejais beprasmybės iliuzija.

Įdomus atvejis yra eilėraštyje „gimiau 1965 metais jau apleistam...“ (p. 9). Čia ne pakimba ne žodis, o pusė žodžio: „kol Kuboje Vietname Čilėje Čeko-/slovakijoje brendo mano galvojimai“. Sudurtinis žodis pateikiamas taip, jog keičiasi eilučių prasmė – juk Čekoslovakija skiriasi nuo Slovakijos. Gal būt tai tik paprastas žodžio perkėlimas į kitą eilutę, tačiau tokių perkėlimų visoje rinktinėje tėra keli, tad dėl perkėlimo paprastumo kyla abejonių.

Paskutinės dvi eilėraščio „Pranašystė“ eilutės taip pat yra suardytos: „žūsiu paslydęs lipdamas žemyn/pas mylimąją“. Skaitytojas gali suvokti, jog lyrinis subjektas žus lipdamas žemyn pas mylimąją arba žus pas mylimąją, lipdamas žemyn (nuo ko nors). Apskritai šis eilėraštis yra greičiausia aliuzija į faktą, jog A. Ramonas užsimušė paslydęs ant laiptų, tačiau jei čia buvo sužaista prasmės aspektu, šį kūrinį galima suprasti visai kitaip.

Kitas geras sužaidimo žodžiais pavyzdys – eil. „Subjektyvi kronika“ (p. 29). Čia akis būtinais sustos ties šiomis eilutėmis:

Mirė galvijų šėrikas Julius, jaučiai užbadė, girtas
gyvulys nemėgsta iš gardo pabėgusių žmonių

Kadangi būdvardis „girtas“ stovi eilutės gale, pasidaro neaišku, ar čia girtas gyvulys, ar girtas Julius. Jeigu Julius, tai eilutė neturi prasmės, jei nepridėsime: „jaučiai užbadė todėl, kad jis buvo girtas“, ar bent jau kablelio po žodžio „girtas“, o jeigu jautis („girtas gyvulys nemėgsta,..“), tai, žinoma, išeina nesąmonė. Šio perkėlimo, dėka, nei viena, nei kita eilutė, atskirai; paimta, neišlaiko prasmės; prasmė ne išryškėja, o darosi pajaučiama tik jų abiejų sąveikoje, kur kažkaip nusitrina skirtumas tarp gyvulio ir žmogaus, mirties ir humoro. Tada tik pradeda dingotis antrinio, užslėpto teksto galimybė; o jeigu tie raguoti (ginkluoti), ko gero girti galvijai iš tiesų saugotų gardą, kad nepabėgtą žmonės – kur esame? Atsakymas staiga pasidaro aiškus.

Kitas sintaktinio perkėlimo pavyzdys iš to paties eilėraščio:

Mirė Vytautas Norkūnus, gyveno vienas, žiemą
vasarą avėjo gaminiais balnis.

Trumpam susidaro įspūdis, lyg tas Norkūnas žiemą gyveno vienas, o vasarą avėjo guminiais batais, Taigi, rimtai susimąstę, Parulskio eilėse ir absurdu nuspalvinto humoro. Tačiau tame linksmume yra ir kažkas pavojingo – kažkoks labai jautrus balansas, galįs staiga pasuksi eilėraštį - žaislą netikėta kryptimi, gilios tamsių minčių duobės link.

Sintaktiniai perkėlimai eilučių pabaigoje įtakoja pridėtines prasmes, kurias dažniausiai įžvelgia tik skaitytojas, jų tiesiai neišsakydami, bet sudarydami galimybę pajusti „nulinį“ nepasakytą tekstą, glūdintį eilutės galo pauzėje. Parulskis išplečia šį principą ir į eilučių vidų, palikdamas tuščius gramatinius tarpus tarp žodžių, kurie taip pat sudaro pauzės įspūdį ir kviečia skaitytojo vaizduotę juos užpildyti.

Kitas žaidimo būdas: sukurti semantinę erdvę, daug platesnę ir gilesnę negu paraidžiui suprastas tekstas rodytų. Kartais iš tiesioginio skaitymo išeina arba klaidinga logika, arba ir tiesiog nesąmonė. Pavyzdžiui jau minėto eilėraščio „Subjektyvi kronika“ eilutės:

mirė draugo sūnus, jis gimė negyvas
mirė Dievo sūnus, jis irgi mirė negyvas  (p. 29)

Sukuriama absurdiška, tačiau nepaneigiama žodžių logika: jei galima gimt negyvam, tai galima negyvam ir mirti (Šilbajoris R. Metmenys. P. 177 – 180.).

Kartais žaidžiama ir ne tik žodžiais, bet ir skaitmenimis: Eil. „Voverė“ (p. 20).

Kuris žygiuoja 120 žingsnių per minutę
120 smūgių per inkstus
120, vovere,

Čia skaičius 120 įgyja kažkokią mistinę reikšmę. Šis skaičius pavartotas tris kartus, nors visiškai užtektų dviejų, taip atsiranda jau minėtų papildomų prasmių.

Eil. ciklo „Maršas“ I eilėraščio paskutinės dvi eilutės – irgi yra savotiškas, tačiau jau ne vieno poeto vartotas žaidimas žodžiais. Čia žodis suskaidomas: „nebe.../galiu“. Taip atsiranda priešingos reikšmės. Gal būt nebe – tai visai ne nebegaliu, o kas nors kita (nebenoriu, nebematau, nebepajėgiu), tik nutylėta. O žodis galiu jau turi visai kitą semantinę reikšmę.

Kaip jau buvo minėta, Parulskis yra mėgėjas pažaisti. Rečiausiai jis žaidžia forma. Tokių eilėraščių jo kūryboje praktiškai nėra. Daug dažniau jis mėgsta žaidimą garsais. Pavyzdžiui jau minėto ciklo „Maršas“ IV eilėraštyje gretinami visai priešingi dalykai: Žodynas/Žaidynės/Žudynės. Taip varijuojama garsais ir nuo žodyno tarsi nukeliaujama iki žudynių. Taip šie žodžiai tampa panašios reikšmės.

Iš tiesų kiekvieno poeto kūryba – savotiškas žaidimas, tačiau Parulskis sugeba žaisti dar ir tais dalykais, kuo kiti nedrįsta – nusistovėjusiais visuomenės kanonais, vertybėmis, žaismingai nuvainikuoti viską, kas tik atrodo pakylėta iki mito lygmens. Kūryboje Parulskis – tikras homo ludens.