Prozininką Andrių Jakučiūną, ką tik išleidusį antrąją knygą „Servijaus Galo užrašai“, klausinėja jaunimo puslapio redaktorius Antanas Šimkus.
Vienas tavo romano veikėjų teigia: „Rašymas suteikia paspirtį sielai ir padeda nuvalyti nuo jos apnašas“. Ką tau reiškia rašymas?
Matyt, užpildyti tikrą arba virtualų popieriaus lapą tekstu... Juokauju, nors, kita vertus, tai būtų gryniausia teisybė. Ką man reiškia rašymas? Labai sunkus klausimas – pats pirmas, bet pats sunkiausias. Prisipažinsiu, ne kartą esu bandęs atsakyti sau į jį, bet nemanau, kad pavyko. Jei tarčiausi rašymą esant malonumą, tučtuojau iškiltų klausimas, kaip pateisinti visas nemaloniąsias šio užsiėmimo puses – netikrumo pojūtį, alkoholiu paprastai malšinamas isterijas, žinojimą, kad kūrinys vis tiek bus ne toks, kokį tu rašei. Jei laikyčiau rašymą bėgimu nuo savęs, praeities „apnašų“ nusivalymu, vėl išeitų, kad palieku nuošaly visa, kas neretai kelia džiaugsmingą virpulį. Neturiu teisės jo vadinti nei pareiga, nei desperacija, nei šventvagiavimu. Žodžiu, esu aklavietėje. Vienas iš knygos herojų – netikro pranašo Arijaus – gyvenimo principų buvo „A, bet Ω“, atseit „aš pats nieko nežinau“. Regis, tokioje situacijoje esu atsidūręs ir aš. O dabar visiškai rimtai: rašymas – tai vienintelis darbas, kurį dirbdamas jaučiuosi saugus. Net jei paaiškėtų, kad tai – iliuzija.
Kaip kilo idėja parašyti „Servijaus Galo užrašus“?
Esu privertas grįžti prie gerai užmirštų dalykų, tiksliau – prie ano meto užstalės pokalbių. Svarstėme su bičiuliais, kaip nūdienos kontekstą įtakotų visateisė hedonistinė krikščionybės atmaina. Tariamuosius jos išpažinėjus pavadinę hokitais, vėliau sukūrėme jiems apeigas, šventes, pranašus ir t. t. Galiu jus užtikrinti, buvo labai linksma! Paskui nejučia susimąstėme, iš kur tas kultas, jei tik būtų realiai egzistavęs, galėjo kilti. Geriausia vieta pasirodė Romos imperija, kur anuomet klestėjo neskaitlingai daug religijų. Iš viso to išplaukė klausimas, jau tiesiogiai atvedęs mane prie idėjos parašyti šią knygą: kaip toje daugdievystės ir netikrų vertybių epochoje jautėsi paprastas, galbūt kenčiantis žmogus? Būtent toks žmogus ir yra Servijus Galas („gallus“ lot. – gaidys). Galimas daiktas, tokie esame ir mes.
Iš kur semiesi medžiagos savo veikėjų charakteriams?
Sunku pasakyti, niekad nesu jų kūręs tyčia, kaip niekad tyčia nekūriau ir pačių herojų. Jų gimimas – ilgas, nelengvai apibūdinamas procesas. (Bent jau rašantys turėtų nutuokti, ką turiu galvoje!) Viskas grįsta nuojauta, jog aptikai būtent tai, ko ieškojai. Jei tos nuojautos nėra, ramia sąžine gali idėją palaidoti – nieko gero iš jos nebus. Žinoma, kur nors pasąmonėje glūdi patirties suformuota „duomenų bazė“, bet, kaip minėjau, ja pasinaudoti pavyksta tik intuityviai, dirbtinai nenubrėžiant sau kažkokių gairių. O žmonių charakterių, jų elgsenos tyrinėjimai, yra viena iš mano silpnybių. Ir visa tai – ne tam, kad nauja medžiaga papildyčiau pasąmoninę „duomenų bazę“. Man paprasčiausiai įdomu, nepaisant to, kiek naudos ši medžiaga gali duoti ateity. Galima tai pavadinti domėjimusi psichologija, tačiau tarp psichologo ir kūrėjo požiūrio į žmogų aš matau vieną esminį skirtumą – psichologas stengiasi įžvelgti žmoguje tiesą, t. y. stengiasi sužinoti, kas jam yra iš tikrųjų, tuo tarpu menininkas visuomet palieka erdvės improvizacijai, jo tikslas – spėti, koks tas žmogus galėtų būti. Ne yra, o galėtų būti. Tai natūralus prieštaravimas, takoskyra tarp mokslo ir meno.
Tavo romano pagrindinio herojaus veiksmus labai įtakoja prigimtis ir lemtis. Bent jau Servijus taip mano. O ką tu galvoji apie prigimties įtaką žmogui? Ar tiki lemtimi?
Taip, jei kalbėsime ne apie saulės ir žvaigždžių nuskirtą, arba kažin kokiose dangaus knygose surašytą lemtį. Ir visai nesvarbu, kaip mes ją pavadinsime – lemtimi, prigimtimi, paskirtimi ar kokiu nors kitu panašiu vardu, įkyrokai peršančiu mintį, jog esi ne savo gyvenimo kūrėjas, o klusnus aukštybėse sukurtų taisyklių vykdytojas. Aš suvokiu lemtį kaip būtinybę pasirinkti. Gyvenimas dažniausiai nepripažįsta kompromisų, todėl ir pasirinkimas dažniausiai būna vienas – vienas (ar bent pagrindinis) užsiėmimas, vienas partneris, vienas būstas... Savo noru, tačiau neišvengiamai rinktis kažką viena – tai man labai primena lemties idėją. Aišku, sutinku, kad tariami ženklai ar įspūdingos sutapimų grandinės kartais pakvimpa ezoterika ir mistika...
Kaip jautiesi, parašęs antrąją knygą? Ar panašūs pojūčiai buvo apėmę, kai išleidai pirmąją?
Jaučiuosi puikiai. O kaip dar galima jaustis? Nenorėjau pasakyti, kad šėlstu iš džiaugsmo – emocijų seniai nebereiškiu siautėjimu. Gyvenu ramų ir gana jaukų gyvenimą. Rašau, vaikštau į kavines, bendrauju su žmonėmis. Ar dar ko nors trūksta? Sutinku, kad pirmas sakinys ir romano pabaigoje padėtas taškas susiję su tam tikra egzaltacija, bet juk knyga buvo baigta jau tada, kai pristačiau ją leidyklai. Dabar – tik oficialus fakto kostatavimas, viso ciklo pabaiga, ir tiek. Žodžiu, nieko ypatinga. Juo labiau kad, baigęs „Servijaus Galo užrašus“, jau žinojau, ką rašysiu toliau, todėl tikrai nebuvo laiko krykštauti ir seilėtis. Išleidęs pirmąją knygą, jaučiausi visai kitaip. Slapčia norėjau, kad jos nebūtų – laikas jau buvo mane pakeitęs taip, kad viskas toje knygoje rodėsi atgrasu. Kita vertus, daug apie tai negalvojau. Turėjau daug laisvės ir puikiai žinojau, ką noriu su ja veikti – neveikti nieko. Tai buvo hedonizmo, linksmybės ir naivių vilčių laikas, kurį visuomet prisimenu su didžiuliu malonumu. Negaliu juk „nurašyti“ šio laikotarpio vien dėl to, kad nieko nerašiau ir beveik nieko neskaičiau (išskyrus mokslo programose numatytą antikinę literatūrą). Manau, kad būtent tada – toje neveikloje – sparčiau negu bet kada manyje formavosi tai, kas įprastai vadinama savuoju „aš“.
Daug vietos skiri žmogaus paskirties gyvenime apsvarstymams. Kaip manai, ar žmogus gali iš anksto gyvenime turėti paskirtį?
Žinoma, logika griežtai reikalauja atmesti tokią galimybę. Labai gali būti, kad tiesa jos pusėje. Nebandau prieštarauti, nes iš anksto žinau pralaimėsiąs. Geriau pateiksiu vieną vaizdelį pamąstymui. Berods, šeštoje klasėje mane ėmė varginti stiprus noras kažką parašyti. Būtent – „kažką“, nes anuomet nesugebėdavau sugalvoti fabulos net paprasčiausiam rašinėliui laisva tema. Ilgas valandas vaikščiodavau po kambarį ir bergždžiai bandydavau „išpešti“ iš savęs kokį nors siužetą. Praradęs viltį sustodavau ir liūdnai sakydavau sau: „Ak, aš tikriausiai niekada nebūsiu rašytojas...“ Ir visa tai – lyg iš niekur. Mano supratimu, tai ganėtinai mistiška, bent jau – išsprūsta už logikos ribų. Nesakau, kad tada, vaikystėje, mano lūpomis kalbėjo mano paskirtis, bet kaip tai paaiškinti?
Beje, pirmąjį rašinėlį savo malonumui parašiau aštuntoje klasėje. Apie karšto oro balionų varžybas Vingio parke.
„Servijaus Galo užrašuose“ kalbama ir apie savižudybę. Ką manai apie suicidą šiuolaikinėje visuomenėje? Kaip reikėtų vertinti savižudybę?
Apie viską, kas susiję su šia delikačia tema, galiu tik pasvarstyti, nes niekad neteko su savižudybe susidurti. Suicidinių polinkių turintys asmenys (pažinojau tokių keletą) nebuvo mano draugai. Taigi mano samprotavimai nebūtų autentiški ir atlieptų nebent vieną kitą laikraštinę mintį. Neginčiju, kad tam tikrose situacijose savižudybė gali būti sprendimas. Taip pat neginčiju, jog noras atimti sau gyvastį – sunkus psichofizinis sutrikimas, su kuriuo įvairiomis priemonėmis reikia kovoti. Faktas yra vienas – savižudybių buvo ir bus, jos neišvengiamos. Tiesiog nenorėčiau savižudybei suteikti ypatingos vietos visuomenės ydų hierarchijoje. Kaip tada ją vertinti? Bijau, kad smerkdamas sulaukčiau tų žmonių, kurie nebūtį laiko panacėja, pasipiktinimo, todėl verčiau nutylėsiu. Norėčiau, kad kiekvienas, prieš užsinerdamas ant kaklo kilpą, pirma gerai pagalvotų apie savo artimuosius. Gal tada savižudybių būtų mažiau?
Daugelyje vietų žmonės anonimai (juos galima suprasti kaip visuomenę) pavaizduoti kaip neigiami gandų, paskalų ir kitokio blogio nešėjai. Ar tavo „Užrašai“ gali būti traktuojami tarsi tam tikros nūdienos visuomenės atspindys, jos kritika?
Visų pirma, norėčiau atkreipti dėmesį į žodį „neigiami“. Sutinku, kad paskalų nešiotojai yra neigami personažai. Bet – tik Servijaus atžvilgiu. Juk pats gandas nėra nei geras, nei blogas, jis indiferentiškas. Gandonešiai – taip pat. Minėdamas gandų prigimtį ir jų sklaidos būdus, turėjau galvoje ne niekšiškus paskalautojų kėslus, o veikiau „sugedusio telefono“ principą. Kad galutinai juos reabilituočiau, pasakysiu, jog paskalauti aš ir pats labai mėgstu. Patikėkite manimi – tai panašu į prozos rašymą! Blogiausia, mano nuomone, kad visi tie žmonės neegzistuoja skyrium vienas nuo kito, jie – minia, išpažįstanti identiškas vertybes, identiškai mylinti ir identiškai neapkenčianti. Sunku neperdėti, tačiau atrodo, jog kolektyvizmas nūdienos visuomenėje negrįžtamai nugalėjo paskiro individo iniciatyvas, šiuo požiūriu ji net gerokai pranoksta antikos laikų visuomenę. Tiesa, šį pastebėjimą vargu ar galima vadinti kritika. Greičiau jau bandymu įtikinti save, jog tai – puiku...
Kūrinyje nemažai rašai apie hokitų bendruomenes, jų papročius, religines apeigas. Kiek žinau, hokitai turi kažkokį realų pagrindą ir tavo šiandieniniame gyvenime. Kokia gi iš tikrųjų hokitų istorija?
Regis, apie tai jau kalbėjau anksčiau. Nelabai turiu, ką pridurti, išskyrus keletą smagių detalių. Pavyzdžiui, kitados rimtai buvo užsimota mūsų blevyzgas apie tariamuosius hokitus pristatyti spaudoje kaip meninę akciją... Arba... Kuriozų būta daug, nemanau, kad verta juos viešinti. Tiesioginių sąsajų su dabartiniu gyvenimu taip pat neįžvelgiu. Kita vertus, pliurpalai apie hokitų religiją netiesiogiai padiktavo mintį sukurti nerimtosios (suprask, hedonistinės) literatūros svetainę www.nevykeliai.lt.
Ar gali, tavo manymu, meilė būti atsieta nuo geismo, aistros?
Vienas mokslavyris teigė, kad Adomas erekciją patirdavęs valingai... Jeigu paklaustum, ką aš apie tai manau, neturėčiau ką atsakyti. Tas pats ir su meile.
Kokius dalykus labiausiai norėjai pabrėžti?
Sąmoningai nesiekiau kažką ypatingai pabrėžti. Man pačiam atrodo labai svarbu, kad daugybę nusivylimų ir kančių išgyvenęs Servijus nori būti paprastas, laimingas žmogus. Banalu, bet esminga. Aš irgi noriu to paties.
Pagrindinis veikėjas rašo: „Noriu būti paprastas, laimingas žmogus!“. Tuo pat metu Servijus užsimena ir apie jį lydintį ypatingumo pojūtį. O tu pats, kaip rašytojas, ką manai apie rašančiojo ypatingumą? Ko tau reikia gyvenime, kad būtum laimingas?
Manau, kad ypatingumo pojūtis neišvengiamai lydi kiekvieną kuriantį žmogų. Galima į jį nekreipti dėmesio, galima stengtis užgniaužti, bet esmė vis tiek liks ta pati. Galbūt kaip tik tai padėjo susiformuoti nuostatai, esą visi menininkai – egocentrikai ir savimylos. Galbūt taip neretai ir būna. Svarbiausia suvokti, kad ypatingumo pojūtis yra ne kūrybos pasekmė, o jos sąlyga.
Ko man reikia, kad būčiau laimingas? Visuomet rasti priežasčių savigraužai.
Tavo romane yra ir sekant lotyniškąja tradicija parašytų eilėraščių. Ar to tiesiog reikalavo kūrinio struktūra, ar greitai apie Andrių Jakučiūną išgirsime kaip apie poetą, leidžiantį savo pirmąjį eilių rinkinį?
Tikiuosi, kad daug greičiau išgirsite apie Andrių Jakučiūną kaip apie trečiosios prozos knygos autorių... Neginčiju, retkarčiais parašau vieną kitą eilėraštį, tačiau apie kokį nors rinkinį niekada nesu galvojęs. Juolab kad yra daugybė autorių, kurie šį darbą gali padaryti geriau už mane. Kitas dalykas – poezijos vertimai. Pavyzdžiui, svajoju kada nors gyvenime išversti Horacijaus odes, Ovidijaus „Liūdesio elegijas“.
Kokius prozos meistrus nurodytum kaip labiausiai patinkančius?
Nežinau. Jų labai daug.
Romane daug kalbama, filosofuojama apie malonumą. Ar pats nesi malonumų ieškotojas ir mėgėjas?
Žinoma, esu! Tai juk vienas svarbiausių dalykų gyvenime! Kodėl turėčiau jų vengti?
“Servijaus Galo užrašuose“ nemažai ironijos, netgi grotesko. Ką suteikia tokia pozicija rašytojui?
Kartais ironija padeda išsakyti mintį daug aiškiau negu rimtas kalbėjimas. „Servijaus Galo užrašai“ – ne pirmas ir toli gražu ne vienintelis kūrinys, kuriame, mano galva, juokas gan draugiškai sugyvena su skaudžiais, net tragiškais potyriais. Galų gale visas gyvenimas nuolat balansuoja ant šios pavojingos ribos – tarp juoko ir ašarų. Nematau galimybių kūrinyje kalbėti kitaip. Tada meluočiau.
Koks kūrinys laukia skaitytojų ateityje?
Šiuo metu rašau dar vieną romaną, kuris žada vadintis „Įvadas į Agavą“ (arba „Ciklai“). Turėtų nusivilti tie, kurie tikisi rasti kažką panašaus kaip „Servijaus Galo užrašuose“. Jokios Romos imperijos, jokios antikinės stilistikos. Veiksmas vyksta mūsų dienomis, čia ir dabar. Na, bet nenoriu iš anksto detalizuoti. Paprastai delsiu išviešinti kūrinį tol, kol pats nesu įsitikinęs, kad jis šio to vertas, o tai, deja, paaiškėja tik jį užbaigus...
Vienas veikėjų – pranašas Arijus – yra pasakęs maždaug taip: „Nevalia sielos liesti pirštais“. Ar nesijaučia tavo siela čiupinėjama, kai dabar visi prisispyrę klausinėja apie tavo kūrybą?
O ne! Tai malonu.
