Andrių Jakučiūną – prozininką, neseniai pasirodžiusio ir būtais nebūtais gandais apipinto romano „Tėvynė“ autorių kalbina Eugenija Vaitkevičiūtė.
– Šiais laikais ir skaitytojas, ir literatūros, ir kino bei kitų menų vartotojas yra išlepintas labai spalvingų aktyvaus veiksmo prisodrintų kūrinių. Dažnai nori greito išorinio efekto, kaitos. Ar nesibaiminai, kad toks lėtai slenkantis tekstas pasirodys nuobodokas?
– Pirmiausia norėčiau pasakyti – rašydamas aš niekada negalvoju apie skaitytoją. Ir nesirengiu to daryti ateityje, kadangi, mano supratimu, bet kokie tikslai (išskyrus siekį sukurti kokybišką kūrinį) trukdo rašymo procesui, jį net savaip išniekina. Kūrybos procesas paremtas nesąmoningu poreikiu pažinti pasaulį per save; kurdamas aš savaip pateisinu savo buvimą, savo egzistenciją. Galima sakyt, rašydamas gyvenu vaizdinyje arba tą vaizdinį sukeliančioje būsenoje ir matau tame prasmę. Tačiau nematau nė menkiausios priežasties domėtis, ką apie mano darbą manys skaitytojas, svarstyti, ar jam bus lengva, ar sunku. Ir visai ne todėl, kad nevertinčiau skaitytojo, manyčiau, kad jis menkesnis už mane ir todėl nesvarbus. Priešingai. Kiekvienas akylesnis skaitytojas, suvokęs, kad autorius trilinkas ar keturlinkas įtaikauja jam, stengiasi atspėti jo literatūrinį skonį, tuoj pat mes tokią knygą šalin. Skaitytojas nori autentiško produkto, o ne per kančias išstenėto tariamai madingo šlamšto. Tai viena. Antra, aš anaiptol nemanau, kad mano romaną skaityti sunku. Nepaisant to, jog romane beveik nėra išorinio siužeto, aktyvaus veiksmo, skaitytojai neturi priežasčių manyti, kad jis – nuobodus. „Tėvynėje“ labai aktyvus vidinis veiksmas, jis niekuo nenusileidžia išoriniam. nebent skaitytoją gali bauginti tai, kad romaną sudaro vos šešios pastraipos – bet juk tai irgi sukuria tam tikrą intrigą. Trumpai tariant, esu tvirtai įsitikinęs, kad knyga pakankamai lengvai skaitoma. Tiesa, kai kurie asmenys (net ir literatai) gali būti nepasirengę suvokti tų dalykų, kurie egzistuoja ne fiziniame lygmenyje, bet tai jau kitas klausimas. Bet kuriuo atveju nesistengiu iš paskutiniųjų įtikti skaitytojui. Ypač neišprususiam ar slegiamam stereotipų. Kad ir kaip arogantiškai skambėtų, aš kuriu literatūrą, skirtą imliam, išsilavinusiam žmogui. Nesirengiu paprastinti savo kūrinių įtaikaudamas tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepajėgūs perkrimsti mano kalbos ir mąstymo kodo. Ir taip nesielgsiu.
– Vienas filosofas pasakė, kad žmogaus gyvenimas vyksta dėl emocijos, nes ji yra gyvenimo variklis. Ne siaurąja prasme liūdėti, džiaugtis, o kai emocijų amplitudė sudaro gyvenimo pojūtį: turiningas gyvenimas ir – prėskas. Koks tavo romano herojaus emocijų šaltinis?
– Kiekvienas tą turiningumą suvokia skirtingai. Man nepatinka, kai autoriai patys komentuoja savo kūrinyje išsakytas idėjas, veikėjų būsenas – t. y. kalba už juos pačius, už patį kūrinį. Pagaliau iš kur autoriui žinoti, ką jis norėjęs pasakyti? Kūrybos procesas, mano galva, yra ne visai pažinus. Galima sakyti, autorius sako, teigia nieko iš tiesų nesakydamas. Kūrybinio proceso metu jis neturi galvoje kokio nors konkretaus savo požiūrio, kurį norėtų išreikšti. Tas požiūris kyla iš jame esančios būtinybės ir išryškėja savaime. Tasai šaltinis – ar kolektyvinė pasąmonė, ar dvasia, kažkokie savaiminiai impulsai... Nežinau, kas kalba per autorių, tačiau faktas, kad kalba ne jis pats. Taigi pasakyti, ką aš norėjau pasakyti ar koks iš tikrųjų herojaus emocijų šaltinis – neįmanoma. Neteisinga net pati klausimo logika – aš negaliu žinoti, kas buvo herojaus emocijų šaltinis, nes nekūriau nei priežasčių, nei pasekmių, aš tik perduodu tai, kas yra manyje savaime atsitikę. Tu norėjai plačiau išgirsti apie herojaus būseną?
– Taip, apie jos atspirties, atramos taškus...
– Visuose interviu sakiau, kad „Tėvynė“ yra dievoieškos romanas. Gal tai ir teisingiausia, ką galima apie jį pasakyti. Jei kas labai baiminasi žodžio „Dievas“, gali jį vadinti aukštesniąja jėga, visatos protu, duomenų baze ar kt. Vis tiek tai neišvengiamai susiję su metafizika. Pacituosiu žodžius, sakytus „Bernardinams“: „veikėjas atsidūręs siaubingose aplinkybėse, klaikioje, neišblaškomoje girtuoklio vienatvėje“. Tai tiesa, bet ne girtuoklystė čia svarbiausia (romane neskiriama per daug dėmesio alkoholiui – jis egzistuoja, tačiau lyg ir šalia). Herojus atsidūręs tokiose aplinkybėse, kai vienintelė bent šiek tiek logiška išeitis yra tikėti tuo, kas neįmanoma. Realiame gyvenime jį visi apleidę. Išsigelbėjimas absoliučiai nerealus, faktiškai negalimas: herojus suvokia, kad išeitis, kurią jis vis dar pajėgia suvokti kaip išeitį, iš tikrųjų yra tik fikcija. Tačiau jis vis tiek priverstas ja tikėti, kad išgyventų tą dabarties siaubą. Nes kitaip, – jei ne ta maža, labai nereali viltis, kad kažkas jį išgelbės, – toji romano dabarties buitis apskritai netektų prasmės. Herojui neliktų jokio motyvo saugoti savo varganą egzistenciją, jis neišvengiamai turėtų pradėti mąstyti apie savižudybę. Juk viskas galutinai prarasta – kam toliau gyventi? Vis dėlto jis linksta kliautis tuo, kuo nė pats dorai netiki, ir tai vienintelis, pagrindinis jo atramos taškas būtyje. Na, ir dar daiktai. Jis suvokia, kad šitaip nieko doro nepasieks, bet daiktų pasaulis – jam vis dar pažini erdvė, kurią dar pajėgus kažkaip veikti ir būti jos veikiamas. Iš čia pastanga kažką paliesti, paskrebenti aplink save. Tokie būtų atramos taškai.
– Traktuojant, kad egzistuoja vidinis pasaulis ir išorės pasaulis, romane susiaurėjęs iki keturių sienų, koks jų santykis: ar siaurėjant išoriniam vidinis pasaulis gilėja? Ar jie taip susieti, kad siaurėjant išorės pasauliui vidinis taip pat traukiasi?
– Sunku pasakyti. Aš apskritai nemanau, kad vidinis plotis ar gylis kažką reiškia. Daug svarbesnis yra kokybinis matas. Štai kad ir „Tėvynės“ herojus – perskaičius knygą gal ir susidaro įspūdis, kad jo vidinis pasaulis be galo erdvus, tačiau taip tikriausiai atrodo tik dėl pernelyg skurdžios jo buities. Tas pasaulėlis ankštas, nykus ir tuščias. Herojus kone tobulai „išgryninęs“ save alkoholiu, nuplovęs kultūrinį sluoksnį, savo socialumą, kitaip sakant, visas jo vidus nuskaidrėjęs iki kažkokių archetipų. Jame nieko nėra, išskyrus kaip ikonos sustingusius vaizdus ar vaizdinius, kurie yra pašėlusiai neapibrėžti, todėl gali reikšti bet ką. Jie – universalūs ženklai, liudijantys ir skelbiantys kažkokį vienį, kuris galbūt ir yra jį išgelbėsiantis Dievas. Tarkime, vienoje vietoje jisai mąsto apie akmenį, kurį norėtų palaikyti, ir tas epizodas turi begalę suvokimo galimybių.
– Talpina savyje daugybę epizodų ir interpretacijų?
– Na, taip. Kiekvienas herojaus išskaidrėjusios psichikos darinys, kurį dėl statiškumo sąlygiškai pavadinau „ikona“, ir be galo prasmingas, ir visiškai beprasmis tuo pačiu metu. Herojaus buitis – gyvuliška. Tikrasis jo gyvenimas, kaip ir jo viltis, yra sustingęs tose „ikonose“. Tai gyvuliškas grynumas.
– Lytėjimo pojūtis, klausos kaip paukščių klausymasis? Kai lieka pirminis būties lygmuo?
– Taip, būtent pirminis. Tačiau mes negalime dvasinio grynumo sieti su to vidinio pasaulio pločiu ir gyliu. Pasaulėlis kaip tik gali būti siauras ir ankštas, tačiau gelmiškai vertingas. Ir jau būtų galima ginčytis, ar tokia būsena primityvesnė, ar tai kaip tik aukštesnė išsivystymo forma... Tai jau nebeaišku.
– Galbūt mąstymo procesų užkėlimas ant pjedestalo tam tikra prasme iškrėtė homo sapiens šunybę: jų sureikšminimas sumenkina pasaulio pojūtį. Kuria iliuziją, kad užtenka pamąstyti, pagrįsti priežastingumu ir pasitenkinti depresyvia kontempliacija, o justi pasaulį, džiaugtis juo nebereikia. Kaip žiūrėti į obuolį, mąstyti apie jo formą, prasmę, bet nepajusti skonio... Dažnai mini egzistencinį lygmenį – kas tai, ką Tau reiškia?
– Iš esmės kalbu apie lygmenį, kuriame visiškai nesvarbu, kas yra obuolys, kas su juo paprastai daroma ir t. t. Tiksliau, išvis nebėra jokio obuolio. Ir daiktų, ir viso kito pasaulio taip pat nebėra. Yra tik ženklai, daugybė ženklų, kurie nesiskiria vienas nuo kito, nes liudija tą patį vienį.
– Ar turi savą literatūros hierarchiją?
– Ne, neturiu. Patinka nemažai autorių, bet jie visi labai skirtingi, kiekvienas patinka savaip. Taip pat maloniai galiu skaityti ir Homerą, ir kokį nors bičiulį lietuvių literatą.
– Ko dažniausiai ieškai literatūroje?
– Ko nors konkretaus neieškau. Pradedu skaityti knygą, tikėdamasis kažką joje rasti. Paprastai autorius atsiskleidžia jau pirmuose puslapiuose. Jeigu jisai patraukia mano dėmesį – toliau su juo bendrauju. Jei ne – ką padarysi. Kiekvienas gali pasiūlyti kažką įdomaus. Nesu linkęs sudaryti kokių nors hierarchijų: kas patinka, kas ne... Dažnai, ypač aktyviai rašydamas, skaitau poeziją. Nesu išrankus, esu pakantus ir grafomanijai – ją taip pat kartais skaitau.
– Ką norėtum pasakyti, o nepaklausiau?
– Darsyk norėčiau pakartoti, kad „Tėvynė“ nėra romanas apie alkoholį ir alkoholizmą. Apie ką jis iš tikrųjų – klausimas atviras. Ar atsiskyrėlio romanas apie vienatvę, kaip recenzijoje atsargiai spėjo L. Jonušys, ar dievoieškos, ar nuopuolio ir prisikėlimo romanas, – maža kaip jį būtų galima apibūdinti? Tiesiog tai nėra alkoholinės literatūros pavyzdys. Čia ir mano, ir kritikų nuomonės sutampa. Alkoholis romane vaidina svarbų, tačiau vis tiek pašalinį vaidmenį. Bet kokiu atveju jis yra tam tikrų būsenų priežastis, tačiau nėra esmė.
Taip pat man labai keista ir, pasakyčiau, smagu, kad į šitą kūrinį gana daug žmonių žvelgia skirtingai. Daug kas suvokia jį absoliučiai netikėtai ir savaip, net taip, kaip, aš maniau, neįmanoma. Tai, kad romanas duoda peno interpretacijoms, aš laikau viena jo stiprybių.
– Sakoma, jei skirtingi žmonės įžvelgia kažką sava, tai geros knygos bruožas. Mano žiniomis, ji gan populiari tarp skaitytojų. Romane retsykiais šmėsteli moterų šešėliai. Ar egzistuoja Andriaus Jakučiūno mūza? Žinai, kaip rašytojų klausia: jūsų mūza, įkvėpimo šaltiniai...
– Šiuo klausimu reikėtų kreiptis į senovės graikus, jie tiksliau atsakytų ir, manau, jie kompetentingesni. Aš neką galiu pasakyt. Jeigu žodį „mūza“ suvoksime kaip vidinį postūmį kurti literatūrą, tada visas pasaulis yra nusėtas mūzomis. Kiekvienas menininkas, vaikščiodamas šen bei ten, kasdien susiduria su tūkstančiais, milijardais mūzų. Nereikia net niekur eiti – mumyse pačiuose glūdi viskas. Mums reikia tik sugebėti tinkamai atsiverti, matyti ir girdėti... Kaip aš suprantu, tu turėjai galvoje romane aprašomą žmoną? Taip, esu vedęs, tačiau, žinoma, nereikėtų painioti romane veikiančios žmonos su tikrąja. Jei kas nors norėtų ką nors tikra sužinoti apie mane iš mano kūrinių, turėtų visų pirma išsiugdyti gebėjimą skaityti tarp eilučių, nes tik tarp eilučių kiekvienas autorius yra toks, koks jis yra iš tikrųjų. Jeigu nekalbėtum apie save tarp eilučių, tekstas taptų neaktualus, tu tiesiog nesugebėtum jo parašyti. O įkvėpimo šaltinių – milijonai, konkretizuoti neįmanoma. Pasaulis kalba mums.
– Pristatymo metu Janina Riškutė tavo romaną pavadino „laisvo žmogaus romanu“. Ką reiškia tavo paties gyvenime „laisvo žmogaus“ samprata?
– Nežinau. Mano galva, laisvas tas žmogus, kuris drįsta matyti ir kalbėti apie save tokį, koks jis yra. Mano romano herojus stengiasi toks būti, o ar tai pavyksta ir autoriui, parodys laikas... Bet kokiu atveju laisvė priklauso nuo sąžiningumo, nuoširdumo... Meluojant sau ir kitiems neįmanoma parašyti vykusio kūrinio. Tačiau taip pat nieko gero nebus, jei tave varžys begalė visokių kanonų, stereotipų ir t. t. Dalies jų atžvilgiu stengiuosi demonstruoti nuosaikų abejingumą. Beje, panašią laikyseną demonstruoja ir visa mano karta. Man atrodo, mes visi pakankamai laisvi savo pažiūromis, tik kai kurie galbūt nedrįsta matyti savęs tokiais, kokie yra. Juk visą gyvenimą mitome netikromis vertybėmis, absurdu... Tas balaganas, ta visa netikrybė... Atgimimo laikotarpis, šiukšlynai su kooperatyvais... O mes tuo metu kaip tik brendome. Tiesiog sėkmingai pavyko neprisirišti prie kažkokios vienos vertybių sistemos. Mūsų akyse smagiai nuvertėjo ir labai kilnūs dalykai. Žodžiu, esame balagano karta.
Ir tas neprisirišimas prie kažko, ir net savotiškas džiūgavimas, mėgavimasis tuo netikrumu. Tai irgi tam tikra laisvo žmogaus pozicija: kai tavęs per daug nevaržo amžinybės požiūriu antraeiliai dalykai. Gali į viską žvelgti labiau kaip žmogus, o ne kaip pilietis, kaip menininkas. Kažkokie tabu pranykę. Supratimas tampa abstraktesnis. Pajėgi į daug ką nusispjauti.
– Ar tai reikštų, kad mano, tavo karta iš dalies yra abejingų žmonių karta?
– Ne. Anaiptol.
– Na, tas – į viską nusispjauti...
– Nusispjauti į tai, kas tariamai „tikra“. Į tai, kas tave spraudžia į kampą, bando sukaustyti, suvaržyti, supakuoti. Nusispjauti ne dėl to, kad ko nors neapkęstum ar kažką norėtum pakeisti objektyviajame pasaulyje, o kad išlaisvintum savo paties sielą.
– A, čia kalbama apie asmenybes. Mat kai prašnekai apie kartą ir nusispjovimą, man mintyse iškilo Dariaus Pocevičiaus stovyla...
– Vadinamasis „nusispjovimas“ – tai tik principingo sąžiningumo su savimi reikalaujanti pozicija.
– Pafantazuokime. Jeigu romanas turėtų tęsinį – ką tavo herojus veikė gimęs? Mat romanas baigiasi fraze „Man bus atėjęs laikas gimti“.
– Pasinaudosiu labai tikslia literatūros kritikų įžvalga: tai nuoroda į kažkokią transcendencinę išganymo viltį. Koks tas išganymas bus ir ar jis apskritai bus, neturime galimybių sužinoti. Čia kaip ir tikrame gyvenime – net didžiausias šventuolis negali būti tikras, kad po mirties bus išganytas, neįstengia žinoti, ar išties yra Dievas. Visiškai tikra yra tik viltis, kad nutiks kažkas, kas privers jį, jo paties žodžiais, „išvėdinti pridvisusį savo dvasios vidų“.
– Romano pavadinimas „Tėvynė“ – gana plati sąvoka: nuo lovos, kurioje herojus buvo pradėtas, iki filosofinės sampratos. Kaip pavadinimas atsirado, kaip jis romane funkcionuoja ir ką juo mėgini sufleruoti?
– Sufleravimas yra baisiai nepatogus daiktas – aš neturiu teisės nieko sufleruoti. Kaip skaitytojas norės, taip ir supras. Pavyzdžiui, jis gali pamąstyti apie „tėvynės“ sąvokos susiaurėjimą nuo „mes“ iki „aš“ – apie tai yra kalbėjusi J. Sprindytė. Taip pat jis galėtų įtarti, kad tėvynė – tai iš nevilties ir nuobodulio sąmoningai kuriama fiktyvi vidinė tikrovė, kurios konstrukcijoms naudojamos „tikros realybės“ detalės ir kurią būtina sukurti ne tam, kad realizuotum savo kaip kūrėjo talentą, o kad turėtum savyje darinį, kuriuo iš bėdos pavyktų tikėti. Trumpai tariant, ta vidinė realybė „statoma“ ne su kūrėjo įkarščiu, o su būsimo jos „gyventojo“ uolumu.
