Praėjusių metų pabaigoje pasirodė antrasis rašytojo Andriaus Jakučiūno romanas „Tėvynė“. Ir nors jis nespėjo patekti į metų pabaigoje renkamus „geriausių knygų sąrašus“, tačiau dar gerokai iki išleidimo apie šį romaną jau buvo kalbama daugiau nei puse lūpų (romanas „Tėvynė“ buvo spausdinamas 2007 – ųjų žurnale „Metai“ Nr. 2 – 4). Nors romano pavadinimas skamba pakiliai, tačiau tai tik literatūrinė fikcija, nes pagirių kamuojamas ir negalintis užmigti herojus „tėvyne“ vadina savo lovą, iš kurios jam taip sunkiai sekasi pakilti. Anot paties autoriaus, pasakotojas čia yra atsidūręs „siaubingose aplinkybėse, klaikioje, neišblaškomoje girtuoklio vienatvėje – tai baimė į realybę žiūrėti atviru žvilgsniu. Tačiau nepasakyčiau, kad tai romanas apie alkoholį ir alkoholizmą. Mano galva, tūkstantį kartų čia svarbesnis yra autentiškas santykis su realybe bei išgelbėjimo viltis“.
Prieš porą metų debiutavai kaip romanistas su romanu „Servijaus Galo užrašai“, kur visą veiksmą nukėlei į Romos imperijos laikus. Antrasis Tavo romanas „Tėvynė“ – apie mūsų dienas. Kodėl padarei tokį didelį šuolį per laikus?
Kiekvienas kūrinys gimsta tarsi savaime, jis pats „pasirenka“ ir veiksmo laiką, ir vietą, todėl aš nedaug ką galėčiau apie tai pasakyti, juo labiau kad, pasirodžius „Servijaus Galo užrašams“, įvairiuose interviu nemažai kalbėjau apie šio romano atsiradimą, jo genezę, idėjas, kurios pagimdė tokį pasakojimą ir laiką, todėl nemanau, jog dabar turėčiau vėl leistis į atsiminimus.
Kalbant apie naująjį romaną – idėja aprašyti tokią siaubingą būseną išgyvenančio žmogaus monologą manyje kirbėjo jau senokai. Dabar pasakyčiau labai paprastai – šiai idėjai tiesiog atėjo laikas būti užrašytai. Be to, jau ilgą laiką svajojau parašyti romaną lyg apie nieką, kitaip tariant, konceptualiai beveiksmę istoriją, kurioje siužetas egzistuotų tik mentaliniu lygmeniu, o aplinka jo vystimuisi darytų nedidelę įtaką arba niekaip neveiktų. Norėjau, kad romanas sakytų daug, o kartu – lyg ir nieko. Todėl pagiringo, negalinčio užmigti herojaus padėtis man buvo labai paranki. Ji leido visą istoriją pakylėti į egzistencinį lygmenį ir sukurti vidinį, o ne išorinį siužetą.
Kita vertus, būtų gal kiek per drąsu teigti, kad „Tėvynės“ veiksmas vyksta šiomis dienomis. Taip, buitis, detalės lyg ir patvirtina tai, tačiau nebūtinai. „Tėvynės“ herojus yra labai abstraktus asmuo, visi knygoje minimi daiktai, prietaisai ir t. t. yra tik priemonė nusakyti dvasios būsenoms, o žmogaus vidus istoriniais laikais nelabai keitėsi... Galų gale, juk herojus taip pat tėra tik herojus, o ne aš pats.
Kas Tau buvo svarbiausia kuriant šių dviejų romanų herojų portretus? Ar galima tarp jų rasti kažkokią bendrystę?
Nepasakyčiau, kad Servijus Galas ir „Tėvynės“ herojus labai panašūs. Juos jungia gal tik tai, kad abu herojai yra nelaimingi asmenys (nors „nelaimingumas“ irgi labai sąlyginė sąvoka). Bet tai ir viskas. Juk „Tėvynės“ herojus yra ne likimo nuskriaustas invalidas, koks buvo Servijus Galas, o iš lėto alkoholiu save žudantis asmuo, kuris tik pats atsakingas už tokį likimą. Servijus Galas buvo pasmerktas aukštesnių jėgų, jis turėjo teisę graužtis ir kamuotis, tačiau kaltinti galėjo tik kažkokias aukštesniąsias jėgas, o ne patį save. Tuo tarpu „Tėvynės“ herojus tragiškas tuo, kad dėl visko jis gali kaltinti tik save patį, ir jis nuolatos svyruoja tarp šio fakto pripažinimo ir noro sau meluoti. Galima sakyti, visą šį begalinį prisiminimų, įžvalgų srautą ir „išveža“ herojaus nesugebėjimas ir baimė pripažinti tai, kas akivaizdu. Nors tai – būtinybė, nuo kurios priklauso herojaus galimybės išlikti, tačiau pasakotojas vis tiek knisasi savo lovos pataluose, mėgindamas išvengti akistatos su tiesa.
Vadinasi, visas romano tragizmas yra tas, kad herojus neišdrįsta atsistoti nuogas prieš save patį, pripažinti savo menkumo?
„Tėvynės“ herojus yra taip įsisukęs uždarame rate, jog vilties, kad jam pavyks išsigelbėti, praktiškai nebėra. Jis išsigalvoja begalę visokių neįmanomų, absurdiškų išsigelbėjimo būdų, kurie logiškai negali būti veiksmingi. Tačiau egzistuoja vienas svarbus dalykas – tikėjimas. Galima sakyti, visas kūrinys grįstas idėja, kad, atsidūrus visiškai beviltiškoje situacijoje, kurios nebegali išspręsti žmogaus protas, būtent tada net absurdiškas, niekuo nemotyvuotas, nepagrįstas ir kvailas tikėjimas kokia nors fikcija gali būti vertingas, ir tai absoliučiai vienintelė išeitis. Šioje vietoje atsiranda akivaizdi nuoroda į Dievą – romane tai neveikiančio televizoriaus ekranas. Žodžiu, visą šią idėją galima supaprastinti iki minties, kad herojus yra pražuvęs tiek, jog išgelbėti jį gali tik Dievas. Kitos išeities tiesiog nėra.
Lietuvių literatūroje ne tiek jau daug romanų, parašytų vidinio monologo, sąmonės srauto forma. Kaip sekėsi susitvarkyti su tokiu pasakojimo būdu?
Kartais monologas ar sąmonės srautas suvokimas labai primityviai – esą autorius prisėdo ir ėmė rašyti, kas ant seilės užėjo, į lankas ir t. t. Tačiau taip nėra. Mintys turi turėti tam tikrą ryšį, maža to, net čia yra tam tikra struktūra, kuri gal skaitytojui ir neįžvelgiama, bet rašytojui – būtina. Tad monologas ar sąmonės srautas nėra padrikas minčių barstymas. Anaiptol.
Lygiai taip pat kvaila būtų manyti, kad ryžusis naudoti pas mus mažiau eksploatuotą pasakojimo būdą, būtinai reikia išgyventi dėl to, kad mažai kas ligi tavęs tai darė... Žinoma, kitų autorių patirtis turi didelės įtakos turbūt kiekvienam kūrėjui, bet ji dažniausiai netiesioginė. Viskas, ką esi perskaitęs, nusėda pasąmonėje, ir paskui reiškiasi jau kaip tavo paties, o ne kieno nors kito savastis. Viskas priklauso nuo to, kiek esi atviras savo paties vidiniams impulsams. Juk kūryba, kad ir kiek įvairiais laikais ją buvo stengtasi demistifikuoti, vis dėlto yra mistiškas dalykas. Pusiau juokais, pusiau rimtai esu sakęs, kad kūryboje esi tik retransliuotojas, ir labai sunku, gal net neįmanoma pasakyti, kur yra tavo mintys, o kur tavyje tykiai glūdinti kolektyvinė pasąmonė. Žinoma, negalėčiau teigti, jog esu mistikas, tačiau kad kūrybos procese yra kažko, kas viršija logišką suvokimą, išties yra. Kartais pasižiūriu į tai, ką parašiau ir stebiuosi, negaliu patikėti, jog tai mano ranka užrašyta – dievaži, aš taip rašyti nemoku. Reikėtų, galėčiau išsiginti...
Romano „Tėvynė“ siužetas labai paprastas – pasakotojas guli lovoje ir kankinamas pagirių negali užmigti, todėl galvoja, stebi, graužiasi, svarsto pačius įvairiausius dalykus. Bet kuriuo atveju, matyt, tai kraštutinė būsena, kurioje patiriamas tam tikras nuskaidrėjimas?
Na, gal tai ir būtų galima vadinti sąmonės nuskaidrėjimu, nors šis žodis skamba kiek per tauriai... Tai iš klaikiausio blogumo, kuris akivaizdžiai byloja apie tavo paties menkystę, kylanti jausena... Kad ir kiek slėptumeisi, maivytumeisi, blogumas trykšte trykšta, veržiasi pro kraštus, kad tik pastebėtum, kokiame mėšle atsidūrei. Ta būsena, kurią tu skambiai pavadinai „nuskaidrėjimu“, ateina, kai pagaliau, nors ir nesąmoningai, pavyksta suvokti, jog nebegali prieštarauti akivaizdiems savo menkystės įrodymams. Tuomet jau esi priverstas prašnekti į save kitokia, ne vien melo kalba. Paprasčiausiai esi nebepajėgus išvengti tiesos, akistatos su savimi. Tačiau kad pasiektum šią būseną, reikia peržengti kažkokią kraštutinę ribą ir tarsi pakibti virš bedugnės...
Būtent tokioje būsenoje ir yra „Tėvynės“ herojus. Jis siaubingai nenuoseklus – tai jis džiaugiasi, tai staiga suvokia, kad kenčia, paskui kažko nori, tada, žiū, jam vėl nieko nebereikia, jis flirtuoja su savimi, jaukinasi erdvę ir t.t., ir t.t. Galų gale pradeda aiškėti, kas herojų privertė atsidurti tokiose siaubingose aplinkybėse, klaikioje, neišblaškomoje girtuoklio vienatvėje – tai baimė į realybę žiūrėti atviru žvilgsniu. Taigi mano herojus – paskutinis bailys.
Tačiau kad ir kokia beviltiška situacija herojų būtų ištikusi, kad ir kaip apsimelavęs sau būtų, Tu pats kalbi, jog šis romanas – apie viltį ir dievoiešką.
Herojus nesąmoningai suvokia, kad jį gali išgelbėti tik tikėjimas – tegu ir labiausiai nepagrįsta viltimi. Jam kito kelio nėra.
Tačiau pasakojimas vis tiek neatveda į jokį happy endą.
Neatveda. Romanas pasibaigia ta pačia nuojauta, kad gal pavyks išsigelbėti, bet viskas „kabo“ ant to „gal“.
Man kilo mintis, jog šis pasakojimas – pasaka be galo.
Žiūrint šiek tiek plačiau, alkoholiko gyvenimas ir yra lyg pasaka be galo – šiandien jis, sakykim, negeria, bet niekada negali žinoti, kada jis atkris. Tokiame gyvenime nėra akimirkos, kurią galėtum užfiksuoti kaip išgelbėjimo akimirką. Čia įmanu remtis tik viltimi ir nuojauta. Gal žmogus kaip tik ir priartėja prie galutinio žlugimo, kai pagalvoja, jog jau yra išsigelbėjęs?
Tavo romane tėvyne tampa lova, patalai, iš kurių taip sunkiai pasakotojui sekasi pakilti. Beje, romane turbūt nerastume ir konkrečių ženklų, detalių, kurios padėtų skaitytojui suvokti, jog visas veiksmas vyksta konkrečioje šalyje, tarkime, Lietuvoje. Gal galima pasakyti, kad šis monologas – abstraktaus pasakotojo, gulinčio konkrečioje lovoje, pasakojimas?
Literatūroje aš vengiu vaizduoti ne tik šalis, bet ir konkrečius miestus, vardus, kurie skaitytojui gali pasufleruoti, kurioje šalyje vyksta veiksmas. Tai neturėtų būti svarbu. Konkretumas kertasi su mano paties supratimu apie meno paskirtį – esu įsitikinęs, jog literatūra ir apskritai menas neturi sienų, todėl man įdomūs visi žmonės, kad ir kur jie gyventų – jiems visiems svarbūs tie patys dalykai. „Servijaus Galo užrašuose“ mano vaizduojama senovės Roma yra labiau mitinė, nei konkreti valstybė. Skaitytojas turėjo pastebėti, kad beveik neskyriau vietos buities, papročių ir t.t. aprašinėjimui. Visą dėmesį sutelkiau į gaidžiabalsio Servijaus išgyvenimus. Literatūroje aš noriu kalbėti apie žmogų.
Lova romane yra nuoroda į keletą dalykų – tai vieta, kurioje „Tėvynės“ herojus buvo pradėtas, kuri netiesiogiai primena jam jo neišnaudotą seksualinę energiją (su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm), galų gale, lova ir artimiausia jos aplinka savaip parodo herojui jo bejėgiškumą (aliuzija į embriono stadiją). Galų gale kiekvienas, kuriam teko išgyventi panašią būseną, gerai supranta, kad persigėrusiam žmogui nereikia duonos ir žaidimų. Tai absoliučiai realistinis požiūris.
Mano abstraktusis pasakotojas, kaip pats teigi, taip pat kūrėsi iš tos pačios literatūros sampratos. Norėčiau, kad mano herojai visada kalbėtų kaip įmanoma platesnei auditorijai apie tuos dalykus, kurie būdingi daugumai žmonių. Todėl pasakotojas čia prabyla žmogaus balsu, o nesprendžia mano, kaip tokio, asmeninių problemų.
Pasaulis romane atsiveria garsais, kvapais bei vaizdais. Ypač pasakotojui „užkliūva“ įvairiausi daiktai, kurie gimdo jo mintis apie pasaulį. Kita vertus – daiktai – kaip tiesioginis pažinimas to, kas yra čia ir dabar, juk romane praktiškai nėra jokių nuorodų į knygas, laikraščius, televiziją ar internetą kaip pasaulio pažinimo būdus. Šiuo atžvilgiu Tavo pasakotojas yra labai autentiškas.
Nenorėčiau sau priskirti tokių kilnių idėjų, kaip dabar pats apibrėžei. Rašydamas vadovavausi racionaliu protu ir suvokiau, kad taip prasigėręs žmogus, koks yra romano herojus, tiesiog sugyvulėja, ir gal kaip tik dėl to išties yra labai autentiškas – jis tarsi „nugeria“ nuo savęs storą civilizacijos sluoksnį, ir šis užtvaros nebuvimas įgalina jį vadovautis paprasčiausiais instinktais. Žmogus tampa imlus net smulkmenoms ir mažmožiams – viskas jam tampa reikšminga, stojasi prieš akis kaip ženklai ir esmės. Būtent šiuo primityviu žvilgsniu į pasaulį herojus pradeda fiksuoti daiktuose universalius anapusybės liudijimus, visas pasaulis jam tampa didžiu ženklu. Pasaulis kalba su juo, kalba jam. Jis, nors ir nesąmoningai, pasijunta esąs ne vienišas. Nuo šios akimirkos herojaus gyvenimas gali pradėti keistis – jei jis pats to sieks.
Kas nors Tavo romaną būtinai perskaitys kaip odę alkoholiui. Ką apie tai galvoji?
Ne vienas žurnalistas mėgino šį romaną priskirti alkoholinei literatūrai. Suprantu jų siekius, bet nesutinku su tokia interpretacija. Alkoholinėje literatūroje paties alkoholio vartojimas, girtumas, baltoji karštinė ir panašūs dalykai yra atvirai idealizuojami. „Tėvynėje“ to tikrai nėra. Aš net nepasakyčiau, kad tai romanas apie alkoholį ir alkoholizmą. Mano galva, tūkstantį kartų čia svarbesnis yra autentiškas santykis su realybe bei išgelbėjimo viltis. Alkoholis čia tėra priemonė atskleisti paklydimo būseną.
