Andriaus Jakučiūno, arba kiškio, knyga

Kovo 23 d. Rašytojų klube vakaro vedėjas, poetas ir vertėjas Vytautas Dekšnys pristatė du kiškius. Vienas jų gražiai ir maloniai šypsojosi ant stalo, kitas taip pat gražiai ir maloniai šypsojosi įsitaisęs už stalo. Pirmasis ant pilvo glaudė morką, antrasis rankose laikė savo paties knygą – Servijaus Galo užrašai (2005, LRS leidykla). Pasak V. Dekšnio, šios knygos autorius yra didžiausias lietuvių literatūros kiškis.

Andrius Jakučiūnas studijavo klasikinę filologiją, yra vertęs Ovidijų ir Kalimachą. Į knygą autorius įtraukė keletą originalių eilių, sukurtų antikiniu stiliumi ir klasikine eilėdara. Keletą jų paskaitė.

Laimantas Jonušys paklausė, ar nors vienas lietuvių rašytojas yra parašęs romaną, kurio veiksmas vyktų Antikos laikais? A. Jakučiūno romano siužetas vystosi I a. pab. – II a. pr. senovės Romoje. Tačiau tai tik fonas, nes romanas nėra grynai istorinis – autentiškos realijos, idėjos ir prietarai perteikti įtaigiai, ironiškai ir žaismingai. L. Jonušio nuomone, romanas yra postmodernistinis, jam būdingas tiesos reliatyvumas. Autorius imituoja Antikos stilių, bet kartu išlaiko ir atstumą.

Knyga sudaryta iš dviejų skirtingų, bet viena kitą papildančių dalių. Antrojoje dalyje „Gandų knyga“ esama trumpų, kurioziškų, paradoksalių miniatiūrų, kurios kritikui priminė G. Beresnevičiaus Pabėgusio dvaro istorijas. Tačiau A. Jakučiūno romane tos miniatiūros sąmoningai primena antikinės filosofijos tekstus ir platoniškuosius dialogus. Knygoje puoselėjama išgalvota hokitų religija, hedonistinė ideologija ir tinginystės filosofija. Taip autorius bando sukurti kvazireligijos apmatus. Vis dėlto didesnį įspūdį L. Jonušiui paliko pirmoji dalis, kurioje plėtojamas gražus, patrauklus ir, svarbiausia, nuoseklus pasakojimas, o tai retas reiškinys šiandieninėje mūsų literatūroje. Skaitant knygą L. Jonušiui net kilo įtarimas, ar ji nėra verstinė. Pastaruoju metu lietuvių rašytojai nebesugeba aprašyti egzistencinių patirčių ir įžvalgų, todėl jauno autoriaus romanas išsiskiria iš daugelio kitų. 

Gintaras Beresnevičius kalbėjo apie drąsą: autorius yra drąsus, nes aprašo vyrų meilę, nesamų šventųjų, dievų biografijas ir istorijas. Drąsus ir dėl to, kad kuria vientisą siužetą. Galiausiai rizikuoja būti nepopuliarus, nes rašo apie praeitį. Lietuvių literatūroje nėra romanų, skirtų tokiai tolimai praeičiai. A. Jakučiūnas valdo ne tik stilių, bet ir stiliaus detales – kalambūrus, dviprasmybes ir keliaprasmybes. Kartais net nebeaišku, ką norėta pasakyti. G. Beresnevičius konstatavo, kad tokie autoriai privalo rašyti romanus.

A. Jakučiūnas pateikė keletą hokitų gyvenimo principų (pvz., alfa, bet omega) ir papasakojo apie buitišką šio pavadinimo kilmę – jis atsirado iš žuvies, kuri PDR metu buvo pastebėta Senosios Varėnos parduotuvės vitrinoje.