Rašyk
Eilės (72271)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Vydūno fenomenas

2008-04-22
Vydūno fenomenas

Vydūnui – 140

Apie savo žemiškosios gyvenimo kelionės pradžią Vydūnas rašė: „Vaiko laukdama, motina, kaip vėliau pasakodavo, giedodavo šventas giesmes nuo rytmečio iki vakaro. Vaikas gimė šventadienį, 1868 m. rytmetyje, tarp 8 ir 9 val., gaudžiant Verdainės šventnamio varpams, Jonaičių kaime, Šilutės apskr., gražiame namelyje, kurs buvo pastatytas sode prie Šyšos kranto. (...) Atsiskyręs nuo motinos kūno, vaikas giliai atsikvėpęs, bet nesušukęs, – apsižvalgęs, lyg kažko klausytųs, šypsojos ir tada, akis užmerkęs, miegojęs. Atrodė, kaip kad jis gimė be skaudumų, be didžių varžymų. Bet kai jis po pusketvirtų metų stebėjo mirusįjį dvynučių brolelį, motinėlei kaip nors dėl to apsireiškus, jis sakęs: „Mama, mirti yra juk lengviau negu užgimti“. Motina tai jam vėliau priminė“.


Vilius Storosta, būsimasis Vydūnas, dar vaikiškais žingsneliais eidamas mąstė „apie ypatingus savo uždavinius“, apie jam skirtą „nepaprastą pašaukimą“. Jau tada jis brendo kaip ypatingo etinio, religinio jautrumo asmenybė. Ankstyvame amžiuje rado savyje Dievą ir tautą, kurios dvasiniam augimui nusprendė skirti savo gyvenimą. Tėvai, namų aplinka ir supanti gamta visokeriopai padėjo skleistis jo asmenybei, siekti intelektinės, dvasinės brandos. Jaunystėje išgyvendamas nuolatinę akistatą su mirtimi, jausdamas žemiškos kelionės trapumą ir laikinumą, kiekvieną dieną stengėsi priartėti prie tikrojo žmoniškumo – savojo gyvenimo tikslo. „O tik labai norėčiau, kada teks gyvenimą baigti, būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir kitus tuo tam žadinęs“ (Vydūnas).

Mąstytoją pažinojusiųjų atmintyje pirmiausia iškyla ypatinga jo išvaizda: Tilžėje jau iš tolo Vydūną atpažinti padėdavę ilgi plaukai, savita apranga. Turbūt visi be išimties mena jo įtaigumą, jaunatviškumą, spinduliuojančias akis, skvarbų žvilgsnį. Pasakojama, jog pašnekovą ir auditoriją labai greitai sudomindavo, neretai tiesiog „užburdavo“, tad jį pavadindavę ir kerėtoju. Kartą Kaune prieš Vydūno paskaitą keli universiteto studentai susitarė, kokį klausimą Vydūnui pateiks, kaip sukritikuos jo filosofiją. Tačiau drąsių ir kritiškai nusiteikusių studentų nuostabai jis ir nepaklaustas atsakė į jų klausimus, o kalbėjo taip įdomiai, kad jie greitai pamiršo, ko buvo atėję, ką buvo sutarę.

Daugelį, ypač bendraamžius, stebino Vydūno jaunatviškumas, kuris reiškėsi ne tik vikrumu, bet ir lengva, spyruokliuojančia eisena, trykšte trykštančia energija, kažkokiu „tik jam vienam būdingu degimu“. Ypač visiems įstrigo šiltos, spinduliuojančios akys, skvarbus, o neretai ir kiaurai veriantis žvilgsnis. A. Vokietaitytė, prisimindama bendravimą su filosofu, rašo: „Kai žiūri į tave, aiškiai jauti, kad jis nemato tavo išvaizdos, gal net negirdi, ką jam sakai, nes jo žvilgsnis skverbiasi giliai į tavo vidų, ir atrodo, kad pats skaito tavo mintis, net nejauku darosi“.

Daugelis mena jo orią laikyseną, o drauge – kuklumą, paprastumą, spontaniškumą. „Kokia žmogaus žmogui pagarba, kokia inteligencija, koks atidumas pašnekovui, ir sykiu koks orumas!“ – po daugelio metų vieną susitikimo epizodą, kaip įstabiausią reginį, aprašė K. Skebėra. Paskaitose savo kalbos Vydūnas neskaitydavo, kalbėdavo gyvai. Jo klausant visada būdavo jaučiama, kad jis tvirtai tiki tuo, ką kalba, ir gyvena taip, kaip kalba. Šventėse iš toliau jo silpną balsą leisdavo girdėti mirtina tyla. Pasak J. Keliuočio, „taip klausomasi pranašo ir audras raminančio, kaip tiesos ir suraminimo skelbėjo“.

Daugelį stebindavo griežta mąstytojo dienotvarkė, disciplina, mityba. Plačiausiai pasklido pasakojimas apie nutikimą viename Kauno viešbučio restorane. Vydūnas ilgai žiūrėjęs į valgiaraštį, tarsi ko ieškodamas ir nerasdamas. Tada prišoko kelneris ir ėmė greitomis vardyti įvairių vienas už kitą gardesnių mėsiškų patiekalų asortimentą. Šiam baigus, neatpažintasis svečias tilžietiška tarme trumpai atrėžęs: „Aš lavonų nevalgau.“

Vydūną žeidė bet kokios gyvybės niokojimas, naikinimas, bet koks nežmoniškas elgesys su gamta, gyvūnais. Vilkijoje po paskaitos paklausus, kodėl jis smerkiąs medžiotojus, Vydūnas atsakė jų nesmerkiantis: „Aš jų gailiuosi. Tai skęstą, žūvą žmonės“. Malonumas šaudyti paukščius ar žvėrelius – tai dvasios tamsybė. Toks žmogus po kurio laiko galįs pradėti šaudyti ir žmones. Ne tik gyvos būtybės, bet ir daiktai, jeigu jie dar gali būti naudingi, jo manymu, yra saugotini. Pamatęs skautų stovykloje ant laužo dedamą sveiką lentą, jos deginti neleidęs; po to įvykęs nuoširdus mąstytojo pokalbis su jaunimu apie gyvybės slėpinius. Vydūnas labai brangino ir jam mielų žmonių dovanotus asmeninius daiktus, meno kūrinius.

Ypač visus stebino net ekstremaliomis sąlygomis išliekanti vidinė ramybė, tolerancija. Dėl to, o galbūt ir dėl originalumo Vydūną kartais vadino „lietuviškuoju Gandi“. Ramia Vydūno laikysena stebėjosi ir patys jį persekioję vokiečių nacionalistai. 1932 m. vokiečių spaudoje buvo rašoma: „Policininkai apsupa Vydūną, kuris šypsodamasis stovi po vartų skliautais. Koks didelis turi būti to žmogaus fanatizmas. Visur atsidaro langai ir krenta šauksmai: Judas, išdavikas! Atgal į Lietuvą!

Vydūno bičiulis prof. V. Falkenhanas žavėjosi jo taurumu, savarankišku intelektualumu, intuityvumu, pranašišku gebėjimu regėti sudėtingų reiškinių priežastis, jų ryšius. Turbūt dėl jo veržlumo, kūrybiškumo ir jau minėtų savybių profesorius mąstytoją pavadino šekspyriškos dvasios žmogumi. Pats Vydūnas Shakespeare’ą (taip pat J. W. Goete’ę, Evangelijų autorius) traktuoja kaip galingos dvasios kūrėjus, nes kalbos turtingumas, individualumas, išmintis sklinda iš aukštesnio laipsnio sąmonės. Pasak filosofo, „jų žodžiuose ir sakiniuose žėri slėpininga ugnis, spindi slėpininga šviesa“.

Daugeliui žmonių imponavo ne tiek jo kūryba, idėjos, kiek pati Vydūno asmenybė, jo kitoniškumas, ypatingumas. Turbūt taikliausiai jį apibūdino M. Vaitkus: „Ta mąstytojo, asketo, vizionieriaus, pranašo išvaizda nemaža prisidėjo prie to, kad Vydūnas savo viešuose pasirodymuose ar privačiuose santykiuose darydavo tokį teigiamą ir gilų įspūdį. Bet šituo atžvilgiu daugiau svėrė tai, kad ta išvaizda atspindėjo visą jo gyvenimą: buvo jis aukštos doros žmogus, labai susivaldąs, atlaidus, neužgaulus, skaistus, beveik krikščionis asketas. Jo ideologija buvo pakiliai idealistinė, nudažyta kiek neobudizmo. Tačiau savo dvasios gilumoj jis stovėjo ne per toli nuo Kristaus. Savo pasaulėžiūrą jis uoliai skelbė, bet taktingai, neįžeidžiamai. (…) Mūsų didysis Vyras paliko mums iš gausingos savo praeities eilę veikalų, kurių vertė nesens. Tiesa, jie lietuvių tarpe nebuvo populiarūs. Ar Vydūnas per toli buvo nuo mūsų nužygiavęs į priekį, ar mes per vėlai gimėm ir buvom dar neūžaugos, kai jis kūrė? Beje, man teko aptikt po Pirmojo didžiojo karo viename lenkų leidiny nuomonę, kad mes dar neįstengiame įvertint to didžiojo savo rašytojo, kadangi dar nesame iki jo priaugę. Miela, kad bent kai kas svetimųjų jį taip aukštai vertina“.

Pats Vydūnas nesijautė nei ypatingas, nei tobulas. Į šiltus žmonių žodžius ir jo asmenybės aukštinimą atsakydavo esąs vidutinio gerumo žmogus, besistengiantis „savyje visokias vertybes išauginti, kad kitus tam žadintų“. Tilžės kalėjime apmąstydamas savo gyvenimą, jautėsi labai nusikaltęs savo artimiesiems (tėvui ir kitiems, jau iškeliavusiems Anapilin), jog pernelyg mažai išreiškęs jiems meilės. Kadangi skolos sugrąžinti jau neįmanoma, slegiančią savo kaltę sumažinti nusprendė reikšdamas kuo daugiau meilės tiems, kuriuos dar savo gyvenimo kelyje sutiksiąs, ir savo priešams, nors tai esą beveik neįmanoma. Tikėjosi, Aukščiausiojo padedamas, savo priešus nors pakęsti, ant jų nepykti, juos suprasti.

Likimo apdovanotas didelėmis dvasinėmis galiomis, Vydūnas kartu buvo itin jautrus, turėjo ekstrasensinių gebėjimų, giliai ir stipriai išgyvendavo ne tik pozityvius jausmus, bet ir kančią, kuri paprastai būdavo susijusi su kitų žmonių, tautos būtimi. Ištikus didelėms negandoms (jam pačiam, kitiems žmonėms, tautai ar visai žmonijai), Vydūnas stengėsi ir čia numanyti, įžvelgti Aukčiausiojo valią ar „daimonų veikimo“ siekius. Iš toliau žvelgiant atrodo, kad Vydūnas, lengvai įveikdamas visas kliūtis, sunkumus, eina tarsi nežemiškų jėgų pakylėtas tik jam skirtu keliu.

„Vydūnas man atrodo lyg koks Krivių Krivaitis, šventojo ąžuolo ūkanoj pasislėpęs, apmąstyme apie Dievo galybę paskendęs. (…) Jis jaučiasi apsiaustas iš visų pusių slėpiningosios galybės ir su tikru dievobaimingumu, pasakyčiau, net su baime, veizi į viską, neišskyrus nė menkiausio dalykėlio, nes mato ten minėtąją jėgą apsireiškiant. (…) Vis tiek, ką jis aprašinėtų, kiekviename žodyje matai jo savotišką, slėpiningai gražios sielos atspindį. (…) Nyčė ėjo prie savo Übermensch’o (žmonių žmogaus), Tolstojus prie krikščioniškosios tobulybės, gi Vydūnas prie vidujinio žmogaus kilnumo“ (Lindė Dobilas).

Tilžėje, pasak su Vydūnu ilgai bendravusio E. Simonaičio, kai kurie paprasti žmonės jo nesuprasdavę, bet didžioji dalis, netgi jo paties priešai, suprato ir gerbė. Tačiau Vydūnas, kaip filosofas ir rašytojas, neretai atrodė tarsi pernelyg nuo žemės pakilęs, nuo kasdienių gyvenimo rūpesčių atitolęs, savo kilniomis idėjomis primenąs donkichotišką keistuolį. Viktorija Daujotytė, analizuodama Vydūno asmenybę ir jo kūrybą, jį traktuoja kaip mistiką ir gretina su A. Mickevičiumi, O. Milašiumi, J. Baltrušaičiu, teigdama, jog visiems didiesiems išminčiams buvo būdingas susitelkimas į tai, kas neregima, ypatingų vidinių išgyvenimų, apreiškimų patyrimas. Anot kritikės, tai ne tik didis išminčius, mistikas, bet ir Tautos Mokytojas, atkakliai vykdęs šią prisiimtą misiją ir suteikęs tautiškumui filosofinės prasmės.

Žvelgiant į Vydūną egzistencinės psichologijos aspektu, akivaizdu, jog tai savęs aktualizavimo keliu anksti pasukusi asmenybė. Šie žmonės traktuojami kaip psichologiškai sveikos, brandžios asmenybės. Jie daro tai, ką geriausiai sugeba, realizuoja ypatingas ar daugeliui būdingas potencijas (jauniems žmonėms taikoma augančios asmenybės sąvoka). Kaip labai tikėtinus save aktualizavusių žmonių pavyzdžius psichologas mini tokias istorines asmenybes kaip A. Einsteinas, W. Jamesas, A. Schweitzeris, B. Spinoza ir kt. A. Maslou „save aktualizuojančios asmenybės“ ir Vydūno „saviško, savo esmę atskleidžiančio žmogaus“ samprata yra analogiška, o visi jų bruožai būdingi pačiam Vydūnui. Jis ne tik pateikė brandžios asmenybės portretą, išryškino svarbiausius jos bruožus, bet įvairialype veikla, paties pavyzdžiu rodė, kaip „augti iš vidaus“ ir tapti brandžiu, vydūniškai tariant, tikru žmogumi.

Vienas iš A. Maslou paminėtųjų – A. Schweitzeris turi labai daug panašumų su Vydūnu: talentai, daugialypė veikla, rūpinimasis žmogaus sveikata, ir ypač tai, jog jie abu, pasak V. Bagdonavičiaus, „ne tik norėjo būti, bet ir iš tikro buvo „aiškios žmoniškumo apraiškos“. A. Schweitzerio ir Vydūno fenomenai slypi jų žodžių ir veiksmų vienybėje. Skelbiamą humanistinę filosofiją jie pagrindė asmeniniu pavyzdžiu.

Žvelgiant į Vydūno gyvenimo kelią ir patirtus, įveiktus sunkumus, iškyla herojaus paveikslas. Mitinis herojus, pasak psichologės G. Gudaitės, yra „drąsus ir galingas, kantrus, ištvermingas, neprarandantis vilties ir tikėjimo. Jis pasikliauja aukštesniųjų valia, kad tie išbandymai neišvengiami. Konkretus žmogus tiek daug įveikti negali, tačiau herojus jau gimdamas yra nepaprastas“. Kunigas Stasys Yla, trumpai apibūdindamas didžiuosius mūsų tautos šviesuolius kaip tautos simbolius, apie Vydūną rašo, jog tai „dvasios skaistybė, tautos energijos šaltinių saugojimas, praamžiškos ugnies gaivinimas“.

Kokios yra Vydūno fenomeno ištakos ir esmė? Turbūt tai, kas, anot Vydūno, yra pagrindinė kiekvieno žmogaus pareiga: atskleisti savo esmę, tiksliau – leisti jai atsiskleisti, nesvarbu, kaip ją vadinsime: savastimi, tikruoju , tikruoju žmoniškumu ar dieviškumu. Viskas, kas svarbiausia ir švenčiausia, yra pačiame žmoguje. Žmogus – tarsi mikrokosmosas, tarsi mažai dar pažintas atomas, kuris turi ir savo branduolį, ir neįspėjamai didžią jame slypinčią energiją, ir tik jam būdingą įvairių dalelių skriejimo kryptį bei trajektoriją, greitį... Ir vertybės, ir jų hierarchija, ir gyvenimo tikslas bei valia jį realizuoti slypi tame pačiame branduolyje. Vydūno manymu, tik savąją esmę skleisdamas, save patį, savąjį žmoniškumą apreikšdamas žmogus tampa išmintingas ir taurus, darnus ir sveikas, jaunatviškas ir žavus, veiklus ir kūrybingas, talentingas ir genialus...



Rima Palijanskaitė
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą