Rašyk
Eilės (72277)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Vinco Mykolaičio – Putino romano „Altorių šešėly“ moteriškasis pradas, jo kultas

2008-04-26
Vinco Mykolaičio – Putino romano „Altorių šešėly“ moteriškasis pradas, jo kultas

Vincas Mykolaitis – Putinas – tai vardas, kuris nuolatos linksniuojamas rašytojų, skaitytojų ir tyrinėtojų lūpose, tai pavardė, kuri jau dabar yra tapusi kokybiškos kūrybos simboliu, tai inicialai, karūnuojantys lietuviškos prozos, poezijos ir, apskritai, Lietuvos literatūros puslapius. Jis – tai dabartinio išprususio literato nuoseklaus dėstymo, puikaus įžvalgumo, sklandžios formos, tinkamų įvaizdžių arsenalo, melodingumo mokytojas. Ir visais šiais paminėtais rašytojo kūrybos aspektais jo pagrindinis prozos darbas „Altorių šešėly“ jau yra „išvagotas“ senomis ir moderniomis teksto analizavimo technikomis. Jis visas yra išnarpliotas ir daugelis paslėptų minčių jau dabar yra atskleistos ir paviešintos. Tačiau aš pasistengsiu pažvelgti į šį tekstą šiek tiek kitu kampu, nei yra įprasta. Tai autoriaus sugebėjimas sukurti autentiškus, išbaigtus pasaulietiškos, „nuodėmingosios“ moters portretus, kurie neretai netgi užgožia visus kitus personažus ir sujaukia vyro gyvenimo nuostatas. Todėl dabar, imdamas į ranką plunksną, aš pasiryžtu įsigilinti į klieriko, kunigo ir pasauliečio Liudo Vasario paklydimų moteryse niuansus.

Seminarijos dėstytojų ir pačios Bažnyčios nuomonė apie moterį bei naudojami epitetai jai apibūdinti buvo aiškūs ir nekintantys daugybę metų, tai – kita, antroji lytis, tai pasaulietiškos visuomenės nuodėmių skleidėja, šėtonas, paskutinis padaras, į kurį kunigas turėtų kreiptis pagalbos, mat už kiekvieno jos patarimo slypinti mirtina nuodėmė. Tačiau judant nuo tamsiųjų amžių iki mūsų dienų (žinoma, nesinchroniškai), akivaizdu, kad moters vaidmuo pasaulyje vis keitėsi ir jau, pasak S. de Bovuar, XX a. pradžioje moteris pradėjo tvirtai stotis ant kojų kaip asmenybė, kaip visavertis visuomenės narys. O šis laikotarpis ir yra toji terpė, kurioje „virė“ Liudas ir visos jo moterys, turinčios savas teises ir žinančios, kaip pasinaudoti kerais, kuriuos Bažnyčia taip intensyviai vadino nuodais, o juos kartu su pačia moterimi jie įvardydavo šv. Ambraziejaus žodžiais: „Moteris yra kenksmingesnė už bet kokį laukinį žvėrį“.

Taigi skaitant šį romaną ir atsižvelgiant į jo puoselėjamas žmogaus ir kunigo, kaip atskiros, nesuteptos, rūšies, vertybes moters vaidmens aspektu, puikiai atsiskleidžia faktai ir įrodymai, kad patys vyriausieji kunigai be jokių skrupulų kasdieniniame gyvenime sekė šiais šv. katalikų bažnyčios tėvo pasakytais žodžiais. Bažnyčia ir jai pavaldi kunigų seminarija – tai vietos, kuriose vyrai, kunigai, patenka tarp sienų, už kurių pats griežčiausias įsakas yra vengti moters: Ji – tai šėtonas, tai gundytoja, tai nuodėmė – tokie žodžiai skambėjo kiekvieną dieną Liudo Vasario ir kitų jaunų klierikų galvose. Tačiau net ir taip griežtai saugomame būsimų kunigų pasaulyje buvo pradėjęs veikti jauno žmogaus „įstatymas“: kuo labiau jam yra užginama viena ar kita veikla, tuo aistringiau jis siekia ja užsiimti. Kadangi seminarijoje Vasariui buvo uždrausta net galvoti apie moterį ir jos kūną, jis bet kuriuo atveju, net ir prieš savo valią, negalėjo kitaip pasielgti, kaip tik pradėti geisti moters kūno, įsimylėti pirmą dailiau atrodančią merginą ar nuodėmingai žiūrėti į moterų paveikslus knygose.

Visgi tai įžvelgus tekste, nejučiomis kyla klausimas – o kas vis dėlto labiausiai skatina kunigus, o ypač jaunuosius klierikus, žavėtis ir trokšti moters kaip fizinio objekto, kaip dvasinio draugo? Suprantant tai, kas yra daugiau nei akivaizdu – kad draudimas iš esmės skatina save patį sulaužyti – kyla vienintelė mintis, kad visgi pagrindinė Bažnyčios priešė yra ne moteris, o pati Bažnyčia, kuri sukuria taip trokštamos moters, uždraustojo vaisiaus kultą. Tai ji pati, bandydama sukurti antifeministišką idėjų pynę, skatina kunigus, celibato „aukas“, pasukti keliu, kuris juos padaro dar didesniais nusidėjėliais, o tuo pačiu ir sukuria milžinišką pretekstą Bažnyčiai kaltinti moterį kaip gundytoją. Ši priežastis oficialiai tampa ginklu prieš moterį. Tai puikiai atsiskleidžia ir Liudo Vasario pavyzdžiu, kai jam, dar jaunam ir pašaukimo nejaučiančiam klierikui, kasdien buvo grūdama Teruliano mintis: „Moterie, tu esi pragaro vartai, etc.“. Dvasiškai po truputį palūždamas kaip kunigas, jis vis labiau artėjo prie moters, prie to nuodėmingojo vaisiaus, kuris jam buvo taip akylai draudžiamas, nuo kurio buvo saugojamas lyg savotiškame idėjiniame izoliatoriuje. O visgi link jo kunigus pati bažnyčia, naudodamasi savo metodais, „lengvu rankos judesiu“ pastumdavo į nuodėmę. O Liudas ne tik kad nebuvo išimtis iš šios savotiškos taisyklės, jis kaip tik tapo vienu ryškiausiu pavyzdžiu Bažnyčiai, kaip nereikia elgtis, kad nepastumtų dvasiško žmogaus į jų nuodėmės šulinį.

Tad dabar, kai jau šiek tiek aiškėja, iš kur atsirado (arba – kaip atsirado) ta didžioji nuodėmė, apie kurią taip siaubingai mąstė „išplautomis smegenimis“ Vasaris, bus lengviau apžvelgti tai, kas įvyko tame siaurame klieriko, kunigo ir pasauliečio Liudo pasaulėlyje. Juk jame dominavo ne vien tik tikėjimas, bažnyčios dogmatizmas ar mišparai, bet kartu sėlino ir nuodėmių šaltinis, jo gyvenimo nuolatinis svetys – moteriškasis pradas.

Tad dabar kyla klausimas, kiek gi tos Putino sukurtos moterys turėjo įtakos būsimo kunigo gyvenimui ir nuostatoms? Kaip jos sugebėjo sudaužyti jo dvasią apjuosusias seminarijos sukurtas skurdaus žmogaus sienas? Visgi kol kas dar sunku atsakyti į šį klausimą, nežinant visų faktų ar teorijų apie tas merginas, kurios supo Liudą visą gyvenimą, nepalikdamos jo nei vienos minutės ramybėje, vis kvaršindamos galvą naujais jausmais ir nepadoriais žaidimais. Svarbiausias dalykas pakeliui į mūsų klausimo atsakymą yra sąrašas, kiek autorius „Altorių šešėly“ sukūrė moterų portretų, veikusių kunigą tiesiogiai?

Šiuo klausimu tikriausiai bus išsiskiriančių nuomonių ir įvairių argumentų bei kontrargumentų, kurie turėtų savotišką motyvaciją. Tad gerbiant kitų požiūrį, teisingiausias ir lengviausias kelias atsakant į klausimą, kiek tų moterų buvo, yra pavertimas jas skaičiais ir išrikiavimas veidais į tiesą.

Taigi pirmoji mergina – Liucė. Ji savo jaunatviškumu, o gal greičiau vaikiškumu ir trykštančia energija, pirmoji sužavėjo jaunojo klieriko Vasario širdį. Joje jis pirmą kartą įžvelgė moterį, patrauklią jam ne tik savo charakteriu, bet ir fiziškai. Pirmosios svajonės apie ją, atsiradusios už seminarijos sienų, pradėjo griauti jaunuolio pasiryžimą vykdyti tėvų valią – tapti kunigu. Ji pirmoji pradėjo griauti tas bažnyčios nuostatas, kurios buvo moterų, kaip atskiro prado, tačiau lygaus vyriškajam, pagrindas. Ji pirmoji tapo ta nuodėmės nešiotoja, apie kurią tiek daug kalbėjo vyresnieji kunigai. Ji lyg simbolinė pradžia prieš tai, ką šventieji taip ilgai ir nuosekliai kūrė savo minkomame molyje – kuniguose.

Antroji moteris – baronienė Rainakienė. Štai ši moteris buvo visiška panelės Liucės priešingybė. Ji – subrendusi moteris, besidominti literatūra, inteligentiškomis pramogomis, su savitu humoro jausmu ir atviru gundymu. Ji sužadino kitą Vasario pusę, kuri jautė stygių viso to, ką galėjo pasiūlyti baronienė. Atviras ir gašlus jos elgesys, abejonių nepaliekantys bandymai suvilioti kunigą nuodėmei ir jausmų afišavimas, antrą kartą privertė kunigą patekti į kelių susikryžiavimą, kur vienoje pusėje stovėjo bažnyčios dogmos, o kitoje moteris.

Trečioji moteris – žavi amerikietė Auksė. Ji turėjo absoliučiai viską, ko Liudas ieškojo ir laukė. Ji lyg vyro gyvenimo figūra, turinti visas tiek Liucės, tiek baronienės Rainakienės, pačias patraukliausias savybes, kurios taip žavėjo Liudą. Ji – lyg aukso vidurys tarp brandos ir žaismingumo, tarp santūrumo ir gašlumo. Ji tapo alyvomis kvepiančia mergina, prieš kurios kerus nebuvo įmanoma atsilaikyti jau supasaulėjusio kunigo dvasiai. Todėl savaime suprantama, kad paskutinioji moteris, privertusi galutinai sudrebėti bažnyčios dogmatizmo pamatams jauno vyro širdyje ir buvo ji – Auksė Gražulytė.

Čia įvardijau tas moteris, dėl kurių egzistavimo niekas nesiginčija. Žinoma, dėl jų vaidmens Liudo gyvenime galima dar ilgiau kalbėti, tačiau jos yra trys pagrindiniai segmentai tekste, kuriais remiantis vyksta kunigo vidinis konfliktas. Tačiau šie trys charakteriai vis dėlto egzistuoja daugiau paviršiniame teksto skaityme, kitaip tariant – tai tik vienalytis požiūris į moteriškąją aplinką, supusią Liudą. Įsigilinant į pačią teksto esmę, akivaizdžiai pasirodo, kad moterų, egzistuojančių kunigo gyvenime, visgi yra daugiau nei trys. Tai puikiai imituoja sakinys, kad Liucė yra nevienalytė veikėja. Ji – moteris daugiausiai paveikusi Liudo gyvenimą, nes turėjo tai padaryti tris progas kaip visiškai skirtingi asmenys. Pirmiausia – ji panelė Liucė, sudrebinusi Vasario širdį gyvenimo lengvumu, vėliau gi ji mutuoja ne tik kaip pasaulietė, bet ir Vasario širdyje: išteka už daktaro ir tampa ponia Brazgiene. Tačiau po kurio laiko, tam tikroms aplinkybėms susiklosčius, ji netenka vyro ir išteka antrą kartą. Tada patekusi iš kaimo į miestą, dabar jau ponia Glaudžiuvienė, tampa visiškai kitu žmogumi, tampa trečiu asmeniu ir vėl kitaip gundo kunigą. Todėl dabar aišku, kad tekste veikia jau nebe trys moterys, o mažų mažiausiai penkios, kurios visą laiką savotiškai laviruoja po Liudo Vasario širdį ir jausmus, viską ten sujaukdamos.

Liucinos charakteris drąsiai leidžia patvirtinti mano prielaidą, kad Putinas kruopščiai kūrė ne tik kunigo Vasario portretą, bet tiek pat detaliai atsidėjo ir moters įvaizdžiui. Liucė ir vėliau visos moterys, kilusios iš jos, yra viena kitos padarinys. Šalia bręstančio ir besikeičiančio, vyriškėjančio Liudo, nuolatos kinta ir pati mergina. Ji atlieka kelias funkcijas: padeda suaugti Vasariui ir kartu naudojasi juo tam, kad pati galėtų įgyvendinti savo vizijas ir svajones. Taip visame tekste nuosekliai parodomas moters iliuzijų pasaulis, jos branda, kova ir galų gale prisitaikymas.

Tad dabar galima sakyti, kad atsiradus penkioms moterims, kurios visapusiškai viliojo kunigą nusidėti savo įžadams ir priesaikoms sau bei Dievui, paaiškėja, kodėl Bažnyčia taip stipriai engė moters pradą, kaip nelygiavertį vyrui. Pažinę moterį kaip gundytoją, šventieji tiesiog lyg apakę nebematė kitų faktorių, leidžiančių moterims tapti normaliai egzistuojančiomis būtybėmis. Taigi akivaizdu, kad vienas aklumas iššaukė kitą, o dėl to atsirado ir uždrausto vaisiaus motyvas, kuris keliauja iš kartos į kartą, kaip gundymas ir nuodėmė. Iš to galime spręsti, kad tas Bažnyčios priešiškumas moters pradui sunaikino ją pačią. Romane moterys pastatomos aukščiau Bažnyčios, kaip instancijos. Jos nugali šią struktūrą, iš kurios ir gimė beribis aklumas. Juk atspindint XX a. moters pakilimą, tekste matyti, jog moterys kuo puikiausiai funkcionuoja visuomenėje ir netgi keičia nusistovėjusią tvarką.

Bažnyčios idėjiniai pamatai kliba, judinami moters rankų, jos veržiasi į pasišventusių tikėjimui vyrų jausmus – tai lyg naujų idėjų banga pasaulyje, kuri užtvindė „Altorių šešėly“ idėjinį sluoksnį. Visgi moterys vaizduojamos kaip pagaliau savy susivokusios, kaip atradusios vietą socialinėje bendruomenėje. Jos po truputį suvokia savo teises, privilegijas bei sugebėjimus, kaip save realizuoti. Žinoma, tai dar tik pradžia to masinio feminizmo, tačiau čia jau žengti pirmieji žingsniai.

Todėl dabar, užbėgant įvykiams už akių, galima teigti, kad bent jau Putino romane moterys ne tik turi teises, bet netgi dar daugiau – jos įgavo iki tol neregėtos galios – iš pamatų pradėjo versti Bažnyčią, jos autoritetą visuomenėje. Ir netgi per daug nesigilinant į „poodinį“ teksto sluoksnį, galima pabrėžti, jog visgi kūrinys ir jo puoselėjamos idėjos yra daugialypiai.

Remiantis tokiu plačiu įvaizdžiu, turiu pasakyti, kad šitokia to laikmečio anomalija ir tokios galios suteikimas yra tik viena teksto pusė. Ją atstovauja trys (arba pagal kitą skaičiavimą penkios) moterys. Tačiau čia yra ir kitas sluoksnis, neką mažiau svarbus, kuriame vyrauja tik viena moteris, jau šeštoji Liudo Vasario gyvenime, o kartu – pirmoji, pati įtakingiausioji – Motina.

Motina – tai visiškai kito „kalibro“ moteris, atstovaujanti senoms pažiūroms, iš tėvų gautoms atgyvenusio kaimo žmogaus vertybėms. Jos pažiūrų laukas yra siauras, tačiau toje plotmėje ji visgi lieka ištikima savo principams ir susikurtoms tiesoms. Nors jos ir kitų Liudo Vasario moterų supratimas bei gyvenimas skiriasi, tačiau šis kontrastas, kaip ir vyraujantis tekste, yra vėlgi nevienalytis, mat kad ir kokie skirtumai tarp jų ir jų gyvenamos aplinkos būtų juntami, jas sieja vienas itin svarbus bendrumas – jai, kaip ir kitoms moterims romane, būdingas tvirto žodžio turėjimas, prieš kurį nusilenkia vyras, kunigas, sūnus. Tik jos pagrindinis ginklas – tai paties sūnaus supratimas ir gerbimas tų vertybių, kurias saugo ir brangina jo motina.

Štai dėl šių aspektų skaitant romaną kaip moters ir vyro brandos atspindį, kyla labai įdomių pastebėjimų. Vienas pagrindinių: čia vyras tampa paklusniu veikėju, kuris nepajėgia atsispirti moters troškimams ir aistroms. Moteris tampa vienintele ir svarbiausia vertybe, prieš kurią neatsilaiko susikurtos iki tol. Taigi XX a. pradžia – moters susivokimo savyje ir pasiryžimo kovoti didžioji pradžia. Pagaliau oficialiai suprantamas jos motiniškumas, moteriškumas ir žmonos vaidmuo. Pagaliau ji nėra vergė, ji – tiek verta, kiek ir vyras. Ir visa tai sudėta į šešis šimtus puslapių, į šešis šimtus vyro vidinės kovos ir dramos puslapių, dėl kurių kaltos tik Moterys.



 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-07 12:25
Paskutinis sakinys jau per aštrus. :) Knyga juk ne apie Moteris... ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-06 22:04
Vygantas Šimkus
Kaip tik, nespėjau perskaityti viso kūrinio ir reikia papasakot apie Liudą ir jo moteris, tad šis straipsnis - auksinė virvė iš bedugnės :D
Ačiū
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-02 01:56
Loe jau nebe
Geras straipsnis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-27 16:20
Žalioji Žaloji
Buvo labai smagu perskaityti, nors, tiesą sakant, man užkliuvo už akies keletas viečikių, o gal žodelių, kurie šiek tiek apibendrintai nusako faktus iš knygos. Bet čia tiesiog mano priekabumas... geras straipsnis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-27 13:11
Mari_Poisson
Nuostabus straipsniukas;D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą