V. Mykolaitis–Putinas viename savo laiškų rašė, kad tikras kūrėjas yra tas, kuris kurdamas pakyla virš realybės ir ieško aukštesnės prasmės, kadangi meninė mintis turi apimti ne tik realybę, bet ir idealiąją būtį, gyvenimą ir jo tikslo paieškas.
Tikriausiai dėl to svarbiausi V. Mykolaičio–Putino pasaulėjautos bruožai – filosofiškumas, refleksija. Jis siekia suvokti žmogaus vietą pasaulyje, amžinąsias tiesas. Klausimai „kas yra šiame pasaulyje? Kas yra aname pasaulyje? Kas yra Dievas? Ar jis yra? Jei taip, koks jis? Kaip jį pasiekti? Kaip išreikši savo tikėjimą?“ išreiškia vieną svarbiausią klausimą, kuriam tarnauja kaip pagalbiniai: Kokia yra gyvenimo prasmė? Taigi, pasak V. Daujotytės, ši „Gyvenimo mintis yra gyvenimo prasmės klausimas“[1]
Simbolizmas – pirmoji ryški modernizmo srovė Lietuvoje, jų pasaulėjauta artima romantikams. V. Mykolaičio – Putino kūryboje tai ryškiausiai atsiskleidžia per individo sureikšminimą ir siekį suvokti jo dualistišką prigimtį, kurią bandė paaiškinti per simboliškai traktuojamus vaizdus, kurių pagalba gilinosi į žmogaus sielą, taip atrasdamas ir universalesnius vidinės būties bei pasaulio dėsningumus. „V. Mykolaičio – Putino kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš būties prieštaravimų. Pasaulis dualistiškas, perskeltas į du nesutaikomus pradus – dvasinį ir materialųjį. Perskeltas ne tik pasaulis, bet ir žmogus, kuriame kovoja dvai prigimtys – sielos ir kūno. Ši dualistinė pasaulėjauta sukuria vertybių konfliktą ir sąlygoja nuolatinę įtampą. Taip atsiranda transcendencijos siekis, buitis įveikiama kūrybingu dvasiniu veiksmu, o būtį, esančią anapus mąstymo ir patirties, atveria simbolis – savotiškas minties tiltas“[2]. Šis minties tiltas daugiausia tiesiamas norint pažinti Dievą, suvokti jo prigimtį ir tokiu būdu paaiškinti savąją egzistenciją.
Labiau besigilindamas į žmogaus sielą jis atranda ir žmogaus vidinį konfliktą, kurio priežastis – priešprieša tarp Dievo, kurį, kaip minėta, reprezentuoja amžinybė bei idealumas ir žmogaus, lydimo laikinumo, materijos bei vidinio pasaulio susiskaldymas. Tai vienas iš pagrindinių ir ryškiausiai išreikštų V. Mykolaičio – Putino dualizmo bruožų, aiškiausiai išreikštas vertikalia viršūnių ir gelmių struktūra, kuri dažniausiai simbolizuoja žmogaus svyravimą tarp žemiškosios būties bei dangaus, Dievo, kadangi jis, kaip jau minėta, yra valdomas priešybių. Apskritai, V. Mykolaičio – Putino poezijos žmogų galima prilyginti Gėtės Faustui, kuris taip pat yra draskomas priešybių – visai ne dieviško smalsumo, noro pažinti šį pasaulį. Deja, Faustui pasiseka pasirinkti, o V. Mykolaičio – Putino žmogui – ne. Tiesa, šis autorius labiau išryškino žmogaus sielos dieviškumą, kadangi jis pats atsakingas už savo žmogiškąsias vertybes ir jų įgyvendinimą. Tačiau poetui daug svarbesnis yra būtent vidinis konfliktas, kurį išspręsdamas žmogus pasiekia tikrąjį dieviškumą.
Vienas iš ryškiausiai Dievą ir jo sampratą atspindinčių kūrinių yra „Varpininkas“. Varpas, skambantis per pamaldas bažnyčioje paprastai taip pat siejamas su religija. Šiame kūrinyje jis irgi atspindi bažnyčią, pabrėžiamos jos funkcijos – sujungti žmogų su Dievu, tarpininkauti tarp jų. Tačiau šių funkcijų atžvilgiu jaučiama lengva ironija:
Kas varpo klausys stebuklingos giesmės,
Tas amžiną draugą joje sau laimės [3]
Nujaučiama, jog amžinasis draugas yra Dievas, stebuklinga varpo giesmė – bažnyčia ir jos įsakymai. Ironiją čia kuria žodis laimės, kuris paprastai nenaudojamas kalbant apie draugystę, kurios idėja, deja, nesukelia didelių emocijų. Tačiau, nors religija ir bažnyčia ankstesniame eilėraštyje krikščionybė įvardijama gana neigiamai, ji laikoma vieninteliu šaltiniu Dievui pažinti: „Būties jai visi slėpiniai atviri“[4], o Dievas yra aukščiausia būtybė, kurios sprendimais neabejojama:
Bet ne man suprast tavo slėpinius,
O Valdytojau![5]
Tiesa, V. Mykolaičio – Putino kūryboje ne vieną kartą paminima, kad Dievas abejingas žmonių kančioms, bet tuo pačiu ir dėkojama už pasaulio sukūrimą. Kaip ir kūrinyje „Nežinomam Dievui“, kuris pradedamas sakiniu „Aš giedu tau giesmę, Nežinomas Dieve“[6]. Giesmės paprastai giedamos bažnyčioje, jų tikslas – pagarbinti Viešpatį, taigi ir šis sakinys nurodo, jog subjektas taip pat jį garbina. Tačiau vėliau aptinkama, jog tai nėra neabejojančio ir tikinčio žmogaus garbinimas, subjektas yra abejojantis, siekiantis pažinimo asmuo, kuriam Dievas – tai kryžkelė, taigi jo garbinimas yra laisvas pasirinkimas. Šioje vietoje vėl iškyla autoriau kūryboje laisvo žmogaus įvaizdis, kurį dar labiau sutvirtina tai, jog jis Dievo ieškoti ketino, tačiau nerado ir jam belieka tik viltis pažinti jį „iš žemės palaiminto kapo“[7]. O kalbamuoju metu subjektui Dievas tėra nežinomybė, kuriai jis visiškai abejingas ir suvokia tik kaip amžiną mįslę.
Tiesa, vėlesnėje V. Mykolaičio – Putino kūryboje požiūris po truputį keičiasi, vis stipriau pabrėžiamas Dievo abejingumas žmonių kančioms. Vietoje „Rudens naktyje“ išsakyto pasiūlymo paguodos ieškoti aukštybėse, eilėraštyje „Rex“, tarsi papasakojamas mažas siužetas, kaip Dievas žavisi savo atliktu darbu, kuriant žemę, tačiau išgirdęs žmonių pagalbos prašymus į juos nekreipia dėmesio.
Jauno V. Mykolaičio – Putino kūryboje kalbant apie Dievą ir religiją taip pat dažnai aptinkamas ir kryžiaus ženklas, kuris ryškiausiai atsiskleidžia eilėraštyje „Juodas kryžius“, kuriame taip pat pastebimai išreikštas ir kitas autoriaus kūryboje populiarus - ėjimo įvaizdis: „Pramintu keliu aš keliauju patsai“[8]. Tačiau iš pavadinimo, kuriame atsispindi ryškiausias krikščionybės simbolis, numanu, jog svarbesnis yra tikėjimas, šis pramintas kelias yra katalikiškosios tradicijos, kurios vertinamos gana neigiamai, kadangi einant šiuo pramintu keliu lyriniam „Aš“
Užkepė lūpos, nusviro galva,
Sustingo, užšalo mintis negyva[9]
Šioje vietoje ryškiausiai atsiskleidžia, jok kalbama apie religiją, krikščionybę bei kanoninį mąstymą, neleidžiantį plėtotis individo laisvei, kurią poetas labai vertina.
Vėliau tame pačiame eilėraštyje aptinkamas dar vienas labai ryškus krikščionybės simbolis – baltas balandis, kuris paprastai simbolizuoja Šv. Dvasią, viltį, o kadangi balandis sutinkamas šalia kryžiaus, verta atkreipti dėmesį į tai, jog septyni apie kryžių skraidantys balandžiai simbolizuoja septynias didžiąsias dorybes. Prisimenant, kad kryžiaus spalva juoda, galima manyti, jog tai gali būti ir anapusinio pasaulio simbolis, kadangi juoda spalva, naktis paprastai suponuoja mintį apie anapusinį pasaulį. Dėl to galima manyti, jog piešiamas vaizdas - baltas balandis ant juodo kryžiaus - nurodo viltį kitame pasaulyje gyventi geriau, o dėl dorybių konotacijos galima manyti, jog ši viltis suteikiama būtent dėl jų laikymosi. Pamatęs šį vaizdinį subjektas atsigauna ir toliau, nors ir nelaimingas, keliauja. Taigi, numanu, jog būtent tikėjimas Dievu ir Rojumi yra subjekto gyvenimo jėgų šaltinis ir tik ieškodamas Dievo ir matydamas jį primenančius vaizdinius jis gali keliauti toliau.
Dievoieška taip pat ryškiai atsiskleidžia ir viename svarbiausių V. Mykolaičio – Putino kūrinių „Pesimizmo himnai“, ypač I dalyje, kurioje garbinamas gyvenimas. Joje atsiskleidžia, jog meilė ir aistra išstumia katalikiškąjį dvasingumą, „asketiškąjį ir kontempliatyvų religingumą, o energijos kūrybai teikia žemiškoji, aistringoji žmogaus prigimtis“[10]:
Bet kas gi tikėjimo pavergtas protas,
Jei dvasios nežadina jausmas liepsnotas[11]
Jaučiama, kad dvasia svarbesnė už protą, ypač, jei kalbama apie kūrybą. Šią mintį patvirtina ir sakinys „Tikiu visagalinčios meilės ėsimą“, kuris yra perfrazuotas pirmasis maldos sakinys. Iš to galima spręsti, jog meilė yra tokio pačio svarbumo kaip ir Dievas, ar kad ji ir yra subjekto Dievas, t.y. svarbiausias dalykas žemėje.
Apibendrinant galima pasakyti V. Mykolaičio – Putino kūryboje labai svarbu, kada eilėraštis parašytas: skirtingais kūrybos etapais rašyti kūriniai skirtingai perteikia Dievą, tačiau didžiojoje kūrinių dalyje bažnyčia vertinama neigiamai, daugiau sureikšminamos individualios dievoieškos pastangos, ir, nors Dievas pateikiamas kaip gyvenimo viltis, tai daugiau kaip moralinė paskata, o ne tikėjimas tuo, kadangi išsakoma minti, jog Dievas žmonių maldoms kurčias.
_____________________________
[1] – Daujotytė V. V. Mykolaitis – Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai, Vilnius: Tyto Alba, 2003
[2] – http://enci.sviesa.lt/lt.php/straipsniai/kultura/literatura/vincas_mykolaitisputinas_18931967,media.foto,media_id.375
[3] – Mykolaitis – Putinas V., Raštai, I t., Vilnius: Vaga, 1989, 59
[4] – Mykolaitis – Putinas V., Raštai, I t., Vilnius: Vaga, 1989, 59
[5] – Mykolaitis – Putinas V., Raštai, I t., Vilnius: Vaga, 1989, 65
[6] – Mykolaitis – Putinas V., Raštai, I t., Vilnius: Vaga, 1989, 312
[7] – Mykolaitis – Putinas V., Raštai, I t., Vilnius: Vaga, 1989, 312
[8] – Mykolaitis – Putinas V., Raštai, I t., Vilnius: Vaga, 1989, 55
[9] – Mykolaitis – Putinas V., Raštai, I t., Vilnius: Vaga, 1989, 55
[10] – http://enci.sviesa.lt/lt.php/straipsniai/kultura/literatura/vincas_mykolaitisputinas_18931967,media.foto,media_id.375
[11] – Mykolaitis – Putinas V., Raštai, I t., Vilnius: Vaga, 1989, 256