Vilniaus knygų mugės akimirkos. Ir aš ten buvau

Po sėkmingo Lietuvos pasirodymo Frankfurto knygų mugėje reiškinys „knygų mugė“ lietuvio sąmonėje įgavo vos ne kultinę reikšmę. Populiarumu šį reiškinį galėtum prilyginti krepšiniui, Nekrošiaus ar Koršunovo teatrui, realybės šou, Akropolio lankymui, masiniams renginiams centrinėse miesto aikštėse su Cicinu, Kernagiu, Povilaičiu ir fejerverkais. Žmogus, neapsilankęs knygų mugėje, laikytinas barbaru, neišprusėliu, tamsuoliu, o gal nusipelno ir dar riebesnio epiteto, juk knygų mugėje užsimezga gyvas kontaktas su knyga, jos autoriumi, kultūra. Per keturias mugės dienas – 150 renginių: knygų pristatymų, susitikimų su autoriais, knygų leidėjais, rašytojais, knygų dailininkais, dainuojančiais ir muzikuojančiais kūrėjais, pasaulinio garso įžymybėmis, bestselerių autoriais iš viso pasaulio, kurie pasirašinėja ant titulinių savo romano puslapių, ir dar daugybė kitų atrakcijų. Nuostabūs dalykai, ar ne? Tokia pompastiška tirada galėtų puikuotis ant kokio nors reklaminio žurnaliūkščio viršelio ir nieko nešokiruotų, nes tiksliai taikytų į eklektišką vartotojo sąmonę, kurioje viskas sumišę: komercija, reginys, skrandžio ir dvasios malonumai, praleistas laikas bendraujant, išgertas „Švyturio“ alaus bokalas ir, aišku, viena kita knyga mažesne nei knygyno kaina. Kermošius, kuriame prekiaujama kultūra, – turgus, plintantis, nebeįsitenkantis tarp keturių Lietuvos parodų centro LITEXPO paviljono sienų, nebetelpantis ir laike. Vienu metu įvairiose kertėse lygiagrečiai vyksta po penkis septynis renginius, ir nors persiplėšk, jei nori pamatyti ir Justiną Marcinkevičių, ir Juozą Aputį, ir Romualdą Granauską vienu metu arba Aido Marčėno, Gintaro Grajausko knygų pristatymus, pabendrauti su Sigitu Parulskiu ir Rolandu Rastausku. Visi jie vienu metu, o, kaip žinoma, žmogus turi tokią savybę, kad vienu metu negali būti keliose vietose, – tai klasikinis kriminalistikos principas. Taigi, regis, bus pridaryta ir klaidų. Jas lėmė ne kas kitas, o komercinis rengėjų interesas – kuo tirščiau „prifarširuoti“ mugę renginių, neatsižvelgiant į elementarią kultūros ir kontekstų logiką, sudarant programą taip, kad renginiai grūdosi vienas ant kito. Tai pirmas dalykas, rodantis, kaip smarkiai prasilenkta su elementariu kultūros supratimu. Greito biznio ir pinigų troškulys ją nustūmė grumtis tarp lentynų, lyg konvejeriu štampuoti vieną už kitą nuobodesnius renginių pusfabrikačius ir išūžta galva pasistengti dingti iš šurmuliuojančio turgaus.

Štai ir subliūkšta visa mūsų puikybė, kai norime save prilyginti Frankfurtui ar Geteborgui. Statistiniai rekordai, jei ir rodo ką nors, tai tik tai, kad mes dar neatsikratėme kiekybės penkmečių paveldo, nesugebame kurti bent kiek humanizuotos aplinkos ir atmosferos kultūriniam bendravimui, kokiam ir turėtų paskatinti knyga ar tą knygą kuriantys žmonės.