„Vienintelis trūkumas, kad jis tebėra gyvas“

Ingmaras Bergmanas daugiau kaip šešis dešimtmečius Švedijoje laikomas ypatinga kultūrinio gyvenimo institucija. Jam prireikė didelių valios pastangų ir užsispyrimo, kad taip ilgai išsilaikytų fiziškai ir psichiškai sunkiausioje meno srityje. Jis buvo kaip sugeriamasis popierius, seismografas, savotiškas aiškiaregis, galiausiai tapęs kelrodžiu, mitu, gyva legenda. Užsienyje jis labiau gerbiamas ir vertinamas negu savo tėvynėje. Švedų kritikai sako, kad jo darbai dar nėra gerai ištyrinėti. Kino politikoje jo įtaka vis dar esanti didelė, kai kurie režisieriai tebejaučia nuoskaudą, teigia, kad devintame dešimtmetyje jiems buvo neįmanoma prasimušti – visus gožė Bergmanas. „Jei Švedijoj norėjai tapti geru režisierium, turėjai būti panašus į Bergmaną“, – sako Reza Bagheris („Stikliniai sparnai“, „Populiari muzika iš Vitulos“). Anot danų kino režisieriaus Larso von Triero, vienintelis Bergmano trūkumas, kad jis tebėra gyvas.

Šiandien Bergmanas populiarus kaip niekad, švedų Dramatene režisuotos jo pjesės pelnė užsienio apdovanojimus, jo filmai, interviu rodomi per televiziją, aštuoniasdešimt penkerių metų jubiliejaus proga (2003 m.) Rosundoj, sename kino miestelyje, atidarytas asmeninis Bergmano kino teatras, kuriame rodomi jo filmai. Juose gali rasti ir nebyliam kinui būdingų melodramų, ir cinema verité. Viskas čia įgauna išskirtinę spalvą, charakterį, unikalumą. Joks kitas kino pasakotojas, kaip švedai jį vadina, nėra aprėpęs ir įkūnijęs tiek daug skirtingų stilių, motyvų, žanrų. Kiekvienas naujas jo filmas nustebindavo, sukrėsdavo arba šokiruodavo žiūrovus.

Bergmanas savo kūryba iš dalies artimas Ibsenui, o dar labiau – Strindbergui. Jo kūryba tipiškai švediška, kaip ir Strindbergas, jis gilinasi į šeimą, vyro ir moters santykius, išradingai balansuodamas tarp idilės ir demoniškumo, ramybės ir įtūžio, juoko ir ašarų. Jo herojų sielą ženklina dvilypumas: jie gali būti demoniškai žiaurūs ar net brutalūs ir sykiu švelnūs, jautrūs, atlaidūs, supratingi. Kartais juos užvaldo destruktyvios jėgos, ir čia pat jie sugeba pažvelgti į save iš šalies.

Bene geriausiai tai atsispindi jo šešių dalių televizijos filme „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Bergmanui čia pavyko populiaria forma panagrinėti filosofines ir egzistencines temas (meilė, tiesa, jos sakymas, gyvenimo melas, kaltė, atsakomybė).

Autorius rimtai, be pagražinimų pasakoja jaudinančią istoriją, tarsi paimtą iš gyvenimo. Filmo herojai – Johanas ir Marianė, jau dešimt metų, kai jie susituokę, augina dvi dukras. Gyvena gerai, gražiai sutaria, abu kilę iš pasiturinčių šeimų, palaiko draugiškus ryšius su giminaičiais. Johanas – psichologas, Marianė – advokatė, abu – žmonių tarpusavio santykių specialistai, diplomuoti žmogaus sielų ekspertai. Tad kodėl išyra darni jų šeima? Kodėl jie, mokėję aptarti, išsiaiškinti užklupusias bėdas ir rūpesčius, tarsi kalbėję viena kalba, nebeįstengia susikalbėti. Dabar jie šneka lyg skirtingom kalbom, žemina, skaudina vienas kitą, pasidaro šiurkštūs ir brutalūs, tarsi žengtų pragaro laipteliais į jo dugną. Žaizdoms užgydyti jiems prireiks beveik tiek pat metų, kiek jie išgyveno susituokę. Tada jie vėl kalbėsis be pykčio, su humoru, gal net pajus vienas kitam švelnumą, meilę, nors abu gerai nežino, kas ji yra.

„Scenos iš vedybinio gyvenimo“ ne tik Švedijoje, bet ir visoje Skandinavijoje sulaukė didžiulio žiūrovų susidomėjimo, sukėlė audringų diskusijų, išprovokavo daugelį skyrybų. Vėliau iš tos medžiagos I. Bergmanas susuko kino filmą, kuris buvo sėkmingai rodomas Europoje ir JAV.

Lapkričio 11–19 d. mūsų žiūrovai galės pamatyti šį filmą „Scanoramos“ festivalyje, kino teatre „Forum Cinemas Vingis“. Čia taip pat buvo rodomas dviejų dalių Marie Nyreröd dokumentinis filmas „Viskas apie Bergmaną: Bergmanas ir kinas; Bergmanas ir teatras“.

Praėjus trisdešimčiai metų po „Scenų iš vedybinio gyvenimo“ (knyga švediškai išleista 1973 m., išversta į daugelį kalbų), I. Bergmanas parašė „Sarabandą“. Čia tie patys herojai, Johanas ir Marianė, susitinka gerokai susenę, abu seniai išsiskyrę, vėtyti ir mėtyti. Jiedu analizuoja buvusį bendrą gyvenimą, kuris net ir po daugelio metų sukelia skausmą ir kančią. Nejučiom jiedu įsitraukia į Henriko, Johano sūnaus iš ankstesnės santuokos, ir jo dukters Karin dramatiškus santykius, kurie yra peržengę įprastus tėvo ir dukters ryšius.

Sarabanda – klasikinis dviejų žmonių šokis, temperamentas ir aistra. Ir šio kūrinio „šokėjai“ nuolatos keičia vienas kitą. Bergmanas, būdamas 85-erių, sukūrė TV filmą „Sarabanda“ (yra ir kino variantas). Ko gero, tai didžiojo metro grande finale. Abiejuose filmuose puikiai vaidina vadinami Bergmano aktoriai – Liv Ullman ir Erlandas Josephsonas. Kaip ir daugelyje kitų kūrinių, Bergmanas sugebėjo meniškai panaudoti intriguojančius savo biografijos faktus. Skiriasi tik stilius: „Scenose iš vedybinio gyvenimo“ nemaža ilgokų monologų, „Sarabandoje“ kiekvienas žodis pasvertas, apgalvotas, mintys reiškiamos glaustai, daugiau nutylėjimų.

„Scenas iš vedybinio gyvenimo“ ir „Sarabandą“, kurias esu išvertusi, pernai išleido leidykla „Alma littera“. Taigi, kas nepamatys filmo „Scanoramos“ festivalyje, turės malonumą skaitydamas švedų klasiko knygą.