Pasigirsta teiginių, kad lietuvių moterų ir merginų pavardžių daryba sietina su lenkiška tradicija skirti ištekėjusių moterų ir netekėjusių merginų pavardes, todėl tokiu pat būdu istoriniais laikais Lietuvos kunigai, darydami krikšto arba vedybų įrašus bažnyčių knygose, skirtingomis priesagomis ėmė užrašyti ir ištekėjusių lietuvių moterų bei netekėjusių
merginų pavardes. Kaip atsvarą tokiems teiginiams norėčiau pateikti Liolių kaime Kėdainių rajone (vidurio aukštaičių tarmės ribose) dar gyvą tradiciją, iš kurios akivaizdu, kad ištekėjusios moterys ir netekėjusios merginos pirmiausia nuo seno pravardėmis imtos skirti kasdienėje kaimo
žmonių vartosenoje.

Iki šiol šiame kaime moterys ir dabar dar vadinamos vyrų arba vyrų tėvų bei senelių vardais pridedant priesagą –ienė, pvz.:
Mykolienė, Adamkienė (iš vyro Adomo), Martynienė, Inelienė (iš vyro tėvo Jono (Jonelio), Petrelienė (iš vyro senelio Petro (Petrelio), Motiejienė, Tamaškienė (iš vyro Tamošiaus), Vincienė, Stapienė (iš vyro Stepono
(Stepo)*, ir t.t. Pagal vyro, jo tėvo arba senelio vardą yra vadinami ir tų šeimų vaikai su mažybę reiškiančia priesaga –(i)ukai bendrąja prasme, išskiriant priesaga –(i)ukė mergaitę ir –(i)ukas berniuką, pvz., Mykoliukai
(Mykoliukas, Mykoliukė), Adamkiukai (Adamkiukas, Adamkiukė), Petreliukai
(Petreliukas, Petreliukė), Motiejukai (Motiejukas, Motiejukė), Tamaškiukai
(Tamaškiukas, Tamaškiukė), Martyniukai (Martyniukas, Martyniukė), Ineliukai
(Ineliukas, Ineliukė), Stapiukai (Stapiukas, Stapiukė) ir t.t. Šiais laikais tokia tradicija nyksta, todėl noriu atkreipti į ją dėmesį.

Tokia liaudiška vartosena prie vyro vardo pridedant priesagą –ienė minėtame kaime buvo reikalinga ištekėjusioms kaimo moterims išskirti iš kitų moteriškos giminės atstovių. Tai vienas iš pravardės variantų, sudaręs
prielaidą atsirasti skirtingoms nuo vyrų moterų pavardėms. Minėtasis faktas ir patvirtina tradicijos senumą, nes ji buvo perduodama iš kartos į kartą, kadangi šios grupės pravardės pirmiausia buvo vartotos bendrąja prasme: Petreliai, Stapai, Tamaškos, Adamkos (Adamkai) ir reiškė kurios nors
giminės arba giminės atšakos pavadinimą, todėl pirmiausia sudarė pagrindą atsirasti vyrų pravardėms, iš kurių su priesaga –ienė buvo daromos moterų pravardės. Šios tradicijos senumą patvirtina tai, kad tokios tarp kaimo
žmonių vartojamos moterų pravardės buvo siejamos ne vien tik su vienos arba kitos moters vyro vardu, bet buvo daromos iš moters vyro tėvo arba net vyro senelio vardų – jau ėjo iš kartos į kartą, pvz.: Adamkienė: vyro tėvas buvo Adomas, o jo sūnus buvo vadintas Adamka; Petrelienė: vyro senelis buvo
Petras, o jo sūnus ir vaikaitis buvo vadinti Petreliu; Martynienė: vyro senelis buvo Martynas, o jo sūnus buvo vadinamas Martyniuku, ir tas vardažodis atiteko ir vėlesnės kartos atstovui bei jo žmonai. Šiuo atveju kalbama apie pagrindą moterų pravardėms atsirasti minėtame kaime gyvenusius
trijų kartų vyrus. Jeigu Petreliu (pagal vyro senelį) vadintas vyras šešiasdešimties metų būdamas mirė XX a. šeštąjį dešimtmetį, vadinasi, jo tėvas buvo gimęs XIX a. II pusėje, o jo senelis – XIX a. I pusėje arba net
VIII a. pabaigoje (atsižvelgus į tuo metu trumpesnį vidutinį žmogaus amžių).

Iš to meto yra Antroji lietuviškų moterų pravardžių grupė su priesaga –ienė buvo siejama
su vyro amatą reiškiančiais žodžiais: kalvienė, račienė, puodžienė, rymorienė ir t.t. Šių moterų vyrai buvo kalvis, račius, puodžius, rymorius** ir t.t. Iš tokių pravardžių kaime iki XX a. 8 –ojo dešimtmečio
buvo tik viena – Račinskas (iš račius).

Trečioji šio kaimo moterų pravardžių grupė yra atsiradusi iš reikalo vienai iš kelių lygiai tokių pat pavardžių turėtojai išskirti, nes šiame kaime gyveno giminystės ryšių neturintys žmonės su vienodomis pavardėmis: Grigai,
Janušauskai, Miliauskai, o vėliau – ir Dirsės, todėl atsirado ir įvairių būdų pravardėmis pasidaryti:
– pirmasis būdas – iš vyro, kuris vesdamas eina gyventi į žmonos namus, pavadinimo: Užkurys, o jo žmona – Užkurienė;
– antrasis būdas – pravardės, nusakančios vienu atveju žmogaus būdo bruožą – griežtumą: Štainys, o jo žmona – Štainienė, kitu atveju – iš ratų dalies – drangos – pavadinimo: Drangelis, o jo žmona – Drangelienė;
– trečiasis būdas – iš mažybę reiškiančios pavardės pasidaryta pravardė: Grigelis, o jo žmona Grigelienė.

Galima daryti prielaidą, kad priesaga –ienė moteriškoms pravardėms padaryti, matyt, pradėta vartoti nusižiūrėjus į moteriškosios linijos giminystės santykius – brolienė, dėdienė, svotienė. Tokią pat priesagą turi
ir įvairių moteriškos giminės patiekalų, dažniausiai sriubų, pavadinimai: bulvienė, kruopienė, kopūstienė. Su priesaga –ienė turime moteriškos giminės daiktavardį vakarienė, reiškiantį valgymo metą. Visi kalbamieji atvejai liudija moteriškos pavardės priesagą –ienė esant tikrai lietuvišką, kilusią iš senos lietuviškos kaimo žmonių tradicijos pravardžiuotis. Reikia manyti, kad ši priesaga buvo vartojama ir Viduramžiais, kai kunigaikščiai ir kunigaikštienės buvo vadinti tik vardais – Gediminas, Kęstutis, Vytautas, Skirgaila, Švitrigaila, Birutė, Morta, Ona ir t.t. Akivaizdu, kad istorikas A. Šapoka šią tradiciją žinojo, nes Didžiojo Lietuvos kunigaikščio žmoną Oną „Lietuvos istorijoje“ vadino Vytautiene. Taip pat šią pat šią kunigaikštienę vadina ir istorikas E.
Gudavičius.

Nuo vyro vardo liaudiška pravarde su priesaga –ienė moterys imtos vadinti pirmiausia liaudyje, kasdienėje aplinkoje ir kalboje. Tokia aprašytoji tradicija turėjo būti ne tik vidurio aukštaičių tarmėje, bet ir kitų
lietuvių kalbos tarmių ribose, todėl manau, kad moteriškų pravardžių priesaga –ienė vėliau buvo pritaikyta ir įteisinant oficialias moterų
pavardes.
_____________________________
* Skliausteliuose yra paaiškinti tik mažiau suprantami tokios darybos
atvejai.
** Pakinktus gaminantis amatininkas.

LITERATŪRA:

1. Gudavičius E. Lietuvos istorija. – V., 1999.
2. Kuzavinis K., Savukynas B. Vardų kilmės žodynas. – V., 1987.
3. Šapoka A. Lietuvos istorija, – V., 1989.
4. Vanagas A. Mūsų pavardės. – Kn.: Mintis ir ženklas. – V., 1983, – p. 73.

5. Vanagas A. Mūsų pavardės, I. – Kn.: Žodžiai ir žmonės. – V., 1974, – p.
86.
6. Vanagas A. Mūsų pavardės, II. – Kn.: Žmonės ir kalba. – V., 1977, – p.
48.

Laukinė Piliakalnio Radasta