Vanda Juknaitė: „Vaikas girdi tavo kvėpavimą“

Neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista pokalbių su vaikais knyga „Tariamas iš tamsos“ tapo pretekstu pakalbinti jos autorę, rašytoją Vandą Juknaitę.



Prieš penketą metų išleidote knygą „Išsiduosi. Balsu“, kurioje kalbama ir kalbamasi su beglobiais vaikais, šiais metais knygą – „Tariamas iš tamsos“, į kurią sudėti pokalbiai su sudėtingo likimo, negalią turinčiais vaikais. Esate sakiusi, jog „rašyti yra kur kas lengviau, nei žodžiais įgarsinti vaikų mąstymą“. Kodėl po 1995 m. išleistos apysakos „Stiklo šalis“ pasukote dokumentikos link: su vaikais ėmėte kalbėtis apie „nevaikiškus“ dalykus?

Apie dokumentiką neturėjau net minties. Kūrybinė krizė, čia sakau šaipydamasi, ištiko rašant „Stiklo šalį“, kai bandant išlaužti iš kalbos tai, ką noriu pasakyti, tekstas ne plėtėsi, o ėmė trauktis ir nuo aštuoniasdešimties puslapių susitraukė iki trisdešimties. Svarbiausiu jo semantiniu ženklu tapo pauzė. „Išsiduosi. Balsu“ yra turinys, apie kurį sakai, bet yra ir sutrūkinėję sakiniai, taškų būgnas, prigrūdantis tekstą dusinančių pauzių. Kvėpavimas tampa tokiu pat svarbiu kaip žodis. Bet jeigu jau turiu pasiaiškinti dėl vaikų, tai pasitelksiu Zygmuntą Baumaną – „tik vaikuose galima rasti, sugauti ir išsaugoti (tik kuriam laikui, tik kuriam laikui) pirmykštį ir vientisą žmogiškumą.“ („Likvidi meilė“ P. 146)

Internete radau tokius žodžius apie Jus: „Juknaitė atvirai deklaruoja atsisakanti „meistriško rašymo apie nieką“. Rašo apie tai, kas skauda, gąsdina, piktina. Budina žmogaus savimonę, kad šis atlaikytų laisvės iššūkius.“ Ar vienas iš knygos „Tariamas iš tamsos“ tikslų (jei galima kalbėti apie knygos tikslą) ir yra – budinti žmogaus savimonę?

Su „Tariamas iš tamsos“ aš katapultavausi iš sferos, apie kurią klausi, pasitraukiau į užribį, visiškai atsitraukiau ten, kur pats gyvenimo vargas, jo neįgalumas. Mūsų pačių neįgalumas gyventi, gimdyti vaikus, mylėti vienas kitą.

Viename ką tik žiniasklaidoje knygos išleidimo proga pasirodžiusiame pokalbyje Jūs sakote: „Gyvenimo katastrofa yra ne negalia, o nemeilė.“ Skaitydamas knygoje pokalbius su vaikais, suvokiau, kad ta gyvenimo katastrofa, tamsa, supanti vaikus, esame mes, nusivylę suaugusieji. Turbūt teisingai Loreta sako: „Tie žmonės, kurie nusivilia gyvenimu, gal nepatyrę, nežinau.“ Tačiau nejaugi kiekvienas turi patirti ribines situacijas, kad galėtų prasmingai gyventi, grožėtis gyvenimu?

Aiškaus atsakymo į šiuos klausimus neturiu. Tačiau kelinti metai pirmakursiai lituanistai(-ės), pasakodami išskirtinį įvykį, nuolat pasakoja, kokiu greičiu važiavo, nuo kokio skardžio vertėsi, kaip šoko nuo bokšto su guma – kaip užsimušė, susižeidė, liko neįgalūs jų bendraamžiai. Šįmet paprašiau grupės studentų pakelti rankas, kas turi pažįstamų žuvusių bendraamžių, draugų, giminaičių. Du trečdaliai grupės pakėlė rankas. Kai klausi, kas juos galėtų sulaikyti nuo tokio beprotiško elgesio, jie sako – gal kad būtum kam nors labai reikalingas. Tačiau žmogaus ryšys su žmogum, apie kurį kalbėjo vienas karo lakūnas, nebėra svarbus pačiai kultūrai.

Šiuolaikinis žmogus gyvena nebesusimąstydamas, neskirdamas dėmesio jį supančiam pasauliui, neišlaikydamas ryšio su artimiausiais. Tai pasako dauguma vaikų. Pavyzdžiui, Elzė: „Man jų gaila. Nes jie jau suaugę, o dar negalvoja.“ Kas atsitiko, kad vaikai jau priversti gailėtis suaugusiųjų?

Labai įstrigęs vienas momentas iš užsiėmimų Inkūnuose, kur psichologė pacitavo Freudą: kad galėtum būti visiškai laisvas, užmušk savyje tėvą ir motiną. Kalba ėjo apie vidinį išsilaisvinimą nuo autoritetų. Tada mums tai buvo didelė kultūrinė naujiena, galimybė tapti moderniais šiuolaikiškais žmonėmis. Ir staiga vienas trylikos metų berniukas ištarė – kokia gi čia laisvė, jei tave užmuš tavo vaikas. Modernybės žmogus „išsikerpa“ save iš gyvybės sekos. Mūsų vaikams parengta užduotis – mus užmušti. Neseniai skaičiau internete straipsnį apie ateities žmogų, kuris tikriausiai jau praras socialinius įgūdžius, jausmus, bendravimą, meilę, pasitikėjimą, užuojautą, pagarbą. Vaikai kalba apie šiuos dalykus kaip apie gyvybinę būtinybę. Pasilenkęs prie jų pamatai, tarpusavio saitai yra gyvybės sąlyga.

Prieš porą metų savo esė „Bernardinų“ internetiniame dienraštyje rašėte: „Vaikas labiau už mus visus turi galimybių pakeisti pasaulį. Mes turime jam padėti.“ Neabejoju, kad Jūsų kalbinti vaikai, jų įrašyti liudijimai jau keičia pasaulį savo viešumu. Kiek galimybių keisti šiuolaikinį pasaulį turi rašytojas?

Menininkas (-ė) – tai nervai, ir jam gal net nereikia angažuotis. Kurtas Vonnegutas yra palyginęs rašytoją su kanarėle, kurią šachtininkai ima kartu su savim po žeme. Ji daug anksčiau nei žmogus pajunta metaną ir ima blaškytis, taip įspėdama apie pavojų. Tai įspūdinga metafora, bet ir analizuodami ją turėsime pripažinti, kad viskas vyksta savaime.

Kiek kalbinti vaikai buvo bendraautoriai? Kaip apsispręsdavote, ko klausinėsite?

Teisybę pasakius, reikėjo ne tiek klausti, kiek įsiklausyti. Dabar rašydama matau, kad šie žodžiai turi bendrą šaknį.

Labai pravertė ekstremalaus įsiklausymo patirtis radijuj, tačiau čia reikėjo beveik žvėries atsargumo. Bendrauti su kurčiu žmogum, kai jis įsileidžia tave į savo akių gelmę, tokios švaros neįmanoma pakelti. Neregys vaikas juk girdi tavo kvėpavimą. Melsdavausi kasdien po valandą, nes nebežinojau daugiau, ką daryti ir klausydavausi, ko jų paklausti.

Knygoje šalia klausimų apie meilę, vienatvę, kitus jausmus ir patirtis kalbama ir savižudybės, mirties tema. Ar nebaisu kalbėti apie tai su vaikais?

Su vaikais kaip tik nebaisu. Priklausau kartai, kurios tėvai bijodavo apie daugelį dalykų kalbėti prie vaikų – tokia buvo stalininė sovietmečio tikrovė. Niekas mūsų nemokė, kur ką sakyti, kur galima, kur reikia nutylėti. Sovietmetį išmokau iš tėvų nutylėjimų, iš jų tylos. Vaikams baisiau, kai apie svarbius dalykus su jais nekalbama.

Tenka matyti labai daug jaunų, talentingų žmonių, iš kultūros srities pasukančių kitu, tarnystės mūrininkų gildijai, bulvarinei žurnalistikai, keliu, nes kitaip jie nepajėgūs išlaikyti būsto, šeimos. Jie paprasčiausiai nepragyvena. Ir tas pereinančių kiton barikadų pusėn skaičius nepaliaujamai didėja. Kokia pilietinė pozicija čia praverstų?

Kai nugyveni netrumpą gyvenimą, tai supranti, kad skurdas yra santykinis dydis. Mano draugas austras veda laidą Vienos radijuj, dar redaguoja kultūros skiltį laikraštyje ir dar yra mažos leidyklėlės redaktorius. Taigi, kepti karveliai kultūros žmonėms niekur patys į burną neskrenda. Mokytojų, beje, labai trūksta išsivysčiusiose šalyse, nors ten jų atlyginimai solidūs. Trūksta mokytojų, gydytojų, socialinių darbuotojų – tų, kurių profesija yra darbas su žmonėmis. Kultūrą čia turėtume priskirti savaime. Susiduriame su tikrove, kur nuvertinta pati egzistencija, gyvybė, gyvenimas. Čia reikia barikadų. Šioj barikadų pusėj verkiant trūksta žmonių.

Ar nebijote, kad ši „nepatogi“ knyga nuskęs begalybėje homo ludens pasauliui leidžiamų „svajonių romanų“?

Visų savo knygų pasirodymo varžydavausi. Dėl „Tariamas iš tamsos“ nė vienos akimirkos neturėjau abejonių. Jai seksis taip, kaip vaikui. Ji būtinai išplauks ir gyvens.

Kaip gali vaikas gyventi tokiame pasaulyje, kuriame, atrodo, pagalbos labiau reikia suaugusiam?

Aš bandžiau klausti vaikų, ką jie galvoja apie tai, kad vaikai žudosi. Jų nuomone, šitaip vaikas maldauja tėvų meilės. Teko skaityti apie naujausius mokslo atradimus, kad kai mes mylim, smegenys gamina hormoną oksitociną, jis ir yra esminė mūsų laimės sąlyga. Vadinasi, kalėjimo vaikus, kasdien leidžiant jiems po oksitocino ampulę, galima padaryti laimingiausiais pasaulyje žmonėmis.

Vaikas negali, nepajėgia gyventi nužmogintoj tikrovėj. Jis be galo silpnas ir todėl jo protestas toks žiaurus.

Ačiū!