Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Savaitės interviu. Vanda Juknaitė. Gyvybės delnuose

2007-10-29
Savaitės interviu. Vanda Juknaitė. Gyvybės delnuose

„Rašyti yra kur kas lengviau, nei žodžiais įgarsinti vaikų mąstymą“, – pokalbio pradžioje prasitaria rašytoja Vanda Juknaitė, prieš kelias savaites išleidusi pokalbių su vaikais knygą „Tariamas iš tamsos“. Ši knyga – neatsitiktinė. Vaikai rašytojos gyvenime ėjo drauge su kūryba – užtektų paminėti knygą „Išsiduosi. Balsu“, kurioje pasirodė sukrečiantis, labai asmeniškas pasakojimas apie gatvės vaikus, taip pat ir pirmasis pokalbis, „įgarsinantis vaikų mąstymą“. Kaip prisipažino V. Juknaitė, ši knyga buvo rašoma daugiau nei dešimt metų, kol galų gale pavyko prisiliesti prie pačios esmės...

Tęsiame ciklą Savaitės interviu ir „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome pašnekesį su rašytoja Vanda Juknaite.

Kaip Jūs atradote šiuos vaikus, su kuriais kalbatės knygoje? Juk ne taip paprasta užduoti tokius sudėtingus, rimtus klausimus pirmam sutiktam vaikui.

Tokius klausimus užduoti pirmam sutiktam vaikui ne tik ne taip paprasta, bet ir neįmanoma.

Praėjusią savaitę internete radau tekstą, kur parašyta, jog vėžiu sergantys vaikai neįtikėtinai ištvermingai pakelia savo ligą, nesuserga depresija, lieka stabilios psichikos ir net sugeba džiaugtis gyvenimu. Jie spinduliuoja šviesą. Dabar manęs žurnalistai klausinėja, kuo serga tas ar anas mano kalbintas vaikas... Ne liga buvo mano tikslas, o ta šviesa, kuri ryškiausiai turbūt atsiveria per vaiką. Žmogui, kuris priartėjo prie mirties slenksčio, susirgo nepagydoma liga, atsiveria kitas gyvenimo matmuo.

Dešimt metų galvojau, kaip man prasimušti iki šios tikrovės, kokiu būdu, kokiais žodžiais, ir dešimt metų visi popieriai lėkė į šiukšlių dėžę. Ne taip seniai suvokiau, kad reikia kalbinti vaikus, gal jie savais žodžiais ims tai paprastai ir pasakys. Žinoma, dabar man kalbėti lengva – tada viskas vyko intuityviai. Iš pradžių nuėjau į Vilniaus aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą pas direktorę Angelę Daujotienę, kurią pažinojau dar iš Inkūnų laikų, kai rengėme stovyklas gatvės vaikams. Pasakiau, ką esu sumaniusi daryti, gal yra įdomių vaikų, kurie galėtų ir norėtų pasikalbėti su manimi. Tokių vaikų atsirado. Taip ir prasidėjo – porą mėnesių vaikščiodavau į pamokas, sėdėjau klasės gale ir tik klausydavausi, kaip vaikas mąsto, ką jis kalba, per pertraukas pasišnekėdavome su vaikais apie kažką... Kažkaip prisijaukindavom vieni kitus, o tada jau kalbėdavomės. Negali ateiti pas vaiką, kuris mato tave pirmą kartą, ir klausti tokių dalykų.

Žinoma, aš nujaučiau vaikų atsakymus į savo klausimus. Jų tikėdamasi rinkausi ypatingų likimų vaikus. Tai, kad jie kartais pažodžiui pasakydavo tai, ko iš jų laukiau, buvo stebuklinga. Tai buvo prisilietimas prie slėpinio, to, kuriame plaka pati gyvenimo širdis.

Klausiantysis klausia ne todėl, jog žino, bet kad ir pats ieško atsakymo, mėgina pasitikrinti ar tuo keliu eina. Ką Jūs pati sau atradote šiuose pokalbiuose?

Vaikai labai nustebdavo gavę tokius klausimus. Sakydavo: „O, kaip Jūs rimtai klausiate“. Jiems tai buvo svarbiausia, kad kažkas į juos žiūri labai rimtai. Jie negalėdavo nuslėpti džiaugsmo... Viena mergaitė, gavusi vieną tokių „labai rimtų“ klausimų, atsakė: „Čia reikia pagalvoti iš viso savo gyvenimo“ (juokiasi). Bet taip ir buvo – jiems reikėjo apgalvoti visą savo gyvenimą.

Labiausiai mane sukrėtė Loretos atsakymas: „Jūs esate pirmas – žmogus, kuris manęs paklausė, ką aš išgyvenau“. Šio vaiko gyvenimas be jokių metaforų yra Jobo gyvenimas. Retas suaugusysis galėtų tiek pakelti, o labiausiai - ištverti vienatvę, kai skausmas plėšo į gabalus ir nėra su kuo tuo skausmu pasidalyti.

Dažnas vaikų atsakymas – lyg kokia sentencija iš amžių glūdumos. Pamenu vienos mergaitės pasakymą, kurį net pasibraukiau – „Vaikai nemąsto. Vaikai sako tiesą“.

O kas įdomiausia – vaikai tų sentencijų tikrai nėra skaitę, nes dėl įvairių priežasčių ne vienas iš jų tiesiog neturėjo tokios galimybės.

Kai mėginau rašyti knygai įžangą, nors intuityviai žinojau, kad man čia privalu tik patylėti, ieškojau knygose minčių, kurių galėčiau įsitverti. Pasiėmiau A. Camus „Sizifo mitą“ ir buvau priblokšta, perskaičiusi antrąjį sakinį: „Nuspręsti, ar gyvenimas vertas gyventi, reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą“. Man net į galvą negalėjo ateiti, kad einu Sizifo mito keliais (juokiasi).

Kiekvienas vaikas kalba apie tai, kodėl gyvenimas vertas gyventi. Atskleidžia savo apsisprendimą ir išdėsto argumentus, kodėl.

Tačiau knyga turi kelis prasmių sluoksnius. Vieni sako, kad ji veikia kaip terapija, kiti – jog tai kaltinimas suaugusiesiems, ir tos kaltės neįmanoma pakelti.

Ne viename pašnekesyje vaikus įspėjate iš anksto, kad kalbėsitės apie labai rimtus dalykus, o kai jau imate kalbėtis, atrodo, jog vaikams šie klausimai vieni niekai, kad tai jų seniai apmąstyta ir suvokta arba tiesiog žinoma net nemąstant.

Tas stebindavo ir mane, kai jie dar tuo pačiu kartu sakydavo: „Apie tai niekada nebuvau anksčiau pagalvojęs“ (juokiasi).

O paskui lyg niekur nieko išpyškina atsakymą, kuris vertas senolio išminties...

Tai yra jo asmeniškas atsakymas, lyg jau prieš šimtą metų būtų šį klausimą išsprendęs.

Ir dar, rengdama knygą, patyriau keistą dalyką, kai žurnalistai prašė bent mažo fragmentėlio iš šių pašnekesių, pamačiau, kad negalima iš jų iškirpti gabaliuko. Atkirpta bet kuri dalis iš šių pašnekesių praranda kažką esminio, nebetenka savo gelmės. Iš pradžių nesuvokiau, kaip tai gali būti. Kažkokia nesąmonė. Fragmentiškumas juk yra mūsų mąstymo būdas. O paskui supratau – vaikai turi nenutrūkusią virkštelę su gyvybės pasaulio visuma. Jie tebėra gyvybės delnuose.

Fragmentuotas, sutrupintas, ironiškas pasaulis vaikams nėra jaukūs namai... Ironija – mūsų, suaugusiųjų, žaislas. Čia mes mėgaujamės žiūrėdami į save iš šalies, šaipydamiesi iš savo kvailumo. Tai mūsų tobulas instrumentas. Tačiau jei į vaiką nuolatos žiūrima iš šalies, su distancija, jis pakrinka. Štai čia ir yra didžiausias skirtumas tarp mūsų mąstymų.

Vaikui būtinai reikia kelių aiškių tiesų, kurių galėtų tvirtai laikytis. Laikytis, lyg įsitvėręs rankos. Juk vaikui niekas nebaisu, kai jis laikosi įsikibęs rankos. Per visą šią knygą eina ryšio su kitu gyvybinės būtinybės gija. Tačiau man svarbu buvo suvokti ne tik tai, kad šį pojūtį turi vaikai, man labiausiai rūpėjo sunykęs ryšys tarp mūsų visų... Kaip keista – ryšys yra esminė gyvybės sąlyga.

Kai žmogus pastato tarp savęs ir pasaulio sieną, – jis gyvena tarsi mėgintuvėlyje, akvariume. Mes visi gyvename skirtinguose getuose, atsitvėrę vieni nuo kitų sienomis. Klausinėdami manęs apie šią knygą, daugelis labai gerai mato vaikų ligas, negalią, kuri jiems yra įdomiausia. Tačiau tai mes esame ligoniai ir neįgalūs. Kai mes su panieka žvelgiam į gyvenimą, esame nuožmiai akli ir kurti.

Kokia nuostaba mane apėmė, kai neregė Loreta pasakė, jog ji nenori regėti, ji nori būti tokia, kokia yra. Šiems vaikams duota pilnatvė, tik ji pažįstama kitaip. Čia mūsų nelaimė, kad negalime suvokti tos tiesos. Mes viską matuojame savo masteliu, nusprendžiame už kitą žmogų, kas jam gerai, kas tinka, kaip jam elgtis.

Man norėjosi atverti, pamatyti gyvenimą vaikų akimis. Vieną kartą 1991 metais Vokietijoje mes nakvojome pas mokytoją, kuris augino du berniukus. Išsišnekėjome su tuo vyru, jis pasakė, kad su žmona yra išsiskyrę, vaikai keturias dienas gyvena pas motiną, o tris dienas – pas jį. Tuomet pamaniau, Viešpatie, kaip jie gražiai viską išsprendė, kokia kultūra, kokia teisybė, koks humanizmas... Taip gražiai pasidalyta rūpesčiais per pusę. Man prireikė penkiolikos metų, kol pamačiau šitą „humanizmą“ vaiko akimis. Ar suaugęs žmogus galėtų ištverti nuolatinį kraustymąsi kas kelios dienos, o vaikas juk dar nesusiformavęs.

Kai psichologai mėgino suvokti, kokiu būdu vaikai gali pakelti onkologines ligas, ligoninių ir terapijų siaubą, pirmoji jų išvada buvo – žmogus pakelia neįmanomus dalykus, jei turi pakankamai dėmesio ir meilės. Štai ir visas stebuklas.

Gyvenimo katastrofa yra ne negalia, o nemeilė.

Jūsų kalbinti vaikai yra susidūrę su juodžiausiomis gyvenimo naktimis. Iš čia, matyt, ir tas knygos pavadinimas „Tariamas iš tamsos“. Tačiau paradoksas – iš tamsos tariamas žodis yra šviesus, jis teikia viltį.

Vaikai spinduliuoja ta šviesa. Ne vienas žmogus man sakė – ši knyga veikia kaip terapija, tik labai jau keistas ir nesuprantamas pavadinimas (juokiasi). Ką reiškia pavadinimas „Tariamas iš tamsos“? Kai pasakai, kad žodis tariamas iš kančios, iš skausmo tamsos, iš gyvenimo slėpinio tamsos, kažkodėl nutyla.

Neseniai dovanų gavau Jurgos Ivanauskaitės paskutiniąją knygą „Viršvalandžiai“. Ši knyga buvo rašoma jau sunkiai sergant. Jurga daug cituoja įvairių autorių. Vienas jų – Oskaras Vaildas. Štai kokia šio rašytojo mintis rašyta kalėjime jai įsiminė: „Vieninteliai žmonės, kuriuos norėčiau šalia savęs regėti, yra menininkai ir daug iškentėjusieji. Tie, kurie žino, kas yra grožis ir kas yra kančia. Niekas daugiau manęs nedomina“.

Ta šviesa turi labai didelę kainą, bet tai yra tikra šviesa, ne iliuzija. Kai būni šalia Loretos arba Liuduko – nurimsti ir atgauni jėgas. Paradoksalu, bet būtent taip yra...

Vaikų žodžiai ir mintys – lyg tolerancijos pamokos. Šiandien apie tai nemažai kalbama, o vaikai tai liudija savo gyvenimu ir supratimu. Tai stebina.

Liuduko atsakymai čia buvo itin rimti. Tėvai skiriasi, nes negali vienas kito pakęsti, o vaikas gali ne tik pakęsti, bet ir mylėti tėvus tokius, kokie jie yra.

Neseniai skaičiau internete, kad kuriamas robotas, kuris galėtų būti žmogaus santuokinis partneris. Ką šitokia fantazija atspindi? Absoliutų kito palenkimą savo valiai, besąlygišką norą valdyti ir įsakinėti.

Gal todėl mes nebelabai gerai suvokiame, ką reiškia tolerancija. Pats žodis kabo kažkur ore, ir jo prasmė įgavusi kitokią semantinę prasmę. Šiandien tolerancija tam tikra prasme reiškia abejingumą kitam – kol tu man ant galvos neužlipai – daryk, ką nori, o jei ir neužlipsi – tai ir gyvenk, kaip tik tau patinka. Šiandien mes nebejaučiame jokių ribų.

Neseniai kaime supratau, kuo skiriasi bendruomenės jausmas ir tolerancija. Bendruomenėje, kaime, vienas greta kito gyvena žmonės su savo charakteriais, savo daržais ir vištom, nuodėmėm, gėrimais ir pan. Jiems tenka kaip nors sugyventi kartu. Būdama ten kaip tik ir supratau, kur yra tos ribos. Bendruomenėje tolerancijos kartelė yra be galo aukšta, tačiau vis dėlto yra momentas, kai tolerancija baigiasi griežtu puolimu – liaukis, nes pražūsi ir mus pražudysi. Šios ribos racionalioji tolerancija nejaučia. Ji labiau atsiriboja, nei prisiima atsakomybę už kitą žmogų. Ir tai akivaizdu žiūrint į vaikus. Vaikas privalo išmokti rinktis šiame pasaulyje, jam reikia suteikti kuo daugiau laisvės, tačiau duodami laisvę mes neprisiėmėm atsakomybės už jų laisvę. Kad jie galėtų būti saugūs ir laisvi, kažkas turi prisiimti atsakomybę, numatyti jų žingsnius, galimus pavojus, užbėgti jiems už akių. Laisvė be atsakomybės yra pražūtinga. Mes davėme vaikams laisvę laipioti per kėdes, dūkti, rėkauti, bet neišmokėm laiku nutilti.

Tolerancija, nenujaučianti savo ribų, prilygsta abejingumui. Susvetimėjimas yra pagrindinis mūsų pavojus, būtent jis katastrofiškai naikina žmogiškumą. Vaikai tą labai skaudžiai jaučia.

Matyt, neatsitiktinai vaikai Jūsų pašnekesiuose prabyla apie didžiausias vertybes – bendravimą, dėmesį, rūpestį. Šiuo atžvilgiu tie, kurie Jums sakė, kad knyga – lyg kaltinimai suaugusiesiems, savaip yra teisūs. Šiandien mes lekiame, skubame ir niekam neturime laiko. Vaikai beda pirštą į patį mūsų visuomenės skaudulį.

Nes jiems labai skauda. Vaikai nėra moralistai, jie sako tai todėl, kad kitaip jau nebegali. Jie nebegali ištverti.

Mūsų toks santykis su gyvenimu, kai nuolat jam sakome „NE“ Ir gyvenimui, ir Dievui – mes neigiame iš anksto.

Šioje knygoje yra tokie paprasti žodeliai ir tokios paprastos tiesos, kad kitu atveju tik pagūžčiotum pečiais ir nueitum. Tačiau vaikų išsakytos tiesos sukrečia, nes jų yra kitas santykis su pačiu gyvenimu. Jų tiesa apstulbina, apšviečia mūsų neigimo nuožmumą.

Jūs prakalbote apie Dievą. Vaikai knygoje irgi prabyla apie Dievą, dvasią. Dar vienas šios knygos paradoksas – gyvename desakralizuotu laiku, kur net mintis apie kažką dieviško yra nepakeliama, kaip Jūs sakote – totaliai neigianti. O vaikai lyg niekur nieko kalba apie tai.

Kažkur labai seniai skaičiau mintį, kurią įsidėmėjau visam gyvenimui: „Šiame pasaulyje Dievu tiki tik vaikai“. Kalbėti apie Dievą su jais pradėjau ne aš (juokiasi). Tikrai nenorėjau į šiuos pašnekesius tempti savo nuostatų. Man norėjosi kaip nors įgarsinti jų mąstymą. Žinoma, aš nujaučiau, kad vaikai apie tai gali kalbėti, bet kai jie ėmė pasakoti, kaip dvasia atrodo, kad Dievas yra visada šalia, aš suklusau. Tai yra vaikų tikrovė. Jie taip gyvena.

Su kokiais iššūkiais, Jūsų manymu, šiandien ypač stipriai susiduria šeimos?

Iš sovietinių laikų ypač gerai atsimenu vaizdą, kai buldozeriai verčia sodų medžius ir šluoja juos su šaknimis nuo žemės paviršiaus. Tas buldozeris šiandien važiuoja prieš šeimą. Ir kai imi galvoti, supranti, kad tai – ne kažkokios vienos struktūros, sistemos dalies bėda, bet viskas yra prieš šeimą. Tačiau vaikui reikia uždaros, ramios aplinkos, kad jis galėtų užaugti stabilios, darnios psichikos. Jam reikia kažkur pasislėpti nuo pasaulio siaubo. Vedybų sutartis tereiškia, kad mes būsime kartu, kol viskas klosis gerai. O kur nelaimės, ligos? Manot, vaikai apie tai nepagalvoja? Ir dar kaip. Vaikas nori būti traktuojamas rimtai. Į tarpusavio santykius jis žiūri be galo rimtai.

Šiandien dažnai kalbama apie tai, kad išsivysčiusiose šalyse netrukus ims trūkti darbo jėgos. Tai toks cinizmas! Mūsų gyvybinės galios yra sunykusios, gal vaikai tai nujaučia, gal todėl jie mus žudo, ir jie žudosi patys. Ir kol tebesu pokalbių auroj, tol žinau, kokie paprasti dalykai galėtų mus išgydyti.



Gediminas Kajėnas
 

Rašytojai

 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-29 21:27
371110
omfg, vanda,
būtinai kada paskaitysiu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą