Įvairaus amžiaus vyrai ir moterys, kurie nekenčia ir visaip kaip keikia laisvalaikio ir pramogų centrą „Akropolis“, penktadienį Klaipėdoje, gatvėse žaidžiant šiltam vėjui su žiemos likučiais, persilaužė, nugalėjo save ir su pergalinga išraiška veide įžengė į spindinčią prekybos šventovę. Tokia netikėto jų poelgio priežastis labai paprasta. Tą dieną „Baltų lankų“ knygyne viešėjo poetas, dramaturgas, eseistas, romanistas, literatūros kritikas (ūch! net pavargau vardinti) ir vertėjas Sigitas Parulskis.
Žmonės, atėję į susitikimą su rašytoju, buvo maloniai nustebinti jau pirmosiomis renginio minutėmis. S. Parulskis nepavėlavo, kaip paprastai nutinka tokio pobūdžio vakaruose – organizatoriai tyčia bando erzinti ir žaisti susirinkusiųjų emocijomis verčiant juos kuo ilgiau laukti renginio pradžios. Lygiai penktą valandą rašytojas ir literatūros kritikas M. Šidlauskas patogiai sėdėjo ant žalsvos sofutės. Beje, tą vakarą atėjusiųjų laukė dar ne vienas malonus netikėtumas, atradimas ir pastebėjimas.
Ne paslaptis, kad skaitytojus domina ne tik rašytojo kūryba, bet ir jis pats. Regis, S. Parulskis sulaužė keletą mitų apie save. Pirma, autorius yra gana šnekus, tik reikia gebėti užduoti tikslų, įdomų ir gerai suformuluotą klausimą. Antra, rašytojas labai maloniai bendrauja su skaitytojais; pradžioje kiek pažaidęs su savo veidu – padarė keletą grimasų – priminė Juozo Erlicko elgseną, o vėliau ėmė elgtis vis natūraliau ir paprasčiau. Kartais atrodė itin nuoširdus. Bet šioje vietoje derėtų prisiminti autoriaus mintį, jog negalima painioti, suplakti į vieną nuoširdumo ir atvirumo.
Vakaro vedėjo ir provokatoriaus vaidmenį atlikęs M. Šidlauskas su savo užduotim susitvarkė. Tačiau neišvengė mažų klaidų. Vietos žiniasklaidos smarkiai išreklamuotas susitikimas su rašytoju viliojo savo žadamu polemišku dialogu. Mat M. Šidlausko užuovėja, kai pūsteli egzistencinis šaltukas, yra suręsta iš tradicinių vertybių. O S. Parulskio... Deja, kritikas ir rašytojas vienas kitam nė neketino iškirsti akies ar išlupti liežuvio. Nors M. Šidlauskas kartais bandė S. P. sukompromituoti, įsprausti į kampą ir priversti pasakyti - juoda arba balta. Bet tai darė labai jau švelniai. Pokalbyje kartais sušmėžuodavo eklektikos elementai. Dialoge įsivyraudavo pauzė. Baugi tyla. Ir, rodos, kad M. Šidlauskas šiek tiek prisibijo, nelabai jaukiai jaučiasi šalia autoriaus.
Rašytojas daugiausia kalbėjo apie kūrinio sąrangą – turinį ir formą. S. P. labai daug dėmesio skiria formai. Pasak jo, gera forma - viena iš realiausių galimybių kūriniui gyvuoti ne dvi savaites, o keletą dešimtmečių, ir palygino su visiems gerai žinoma Šventraščio vieta apie vyną ir vynmaišius.
Taigi visa (nepamirštant ir mažų nesusipratimų), kas vyko ant scenos – žalios sofutės – po renginio labiau norėjosi ne teisti, o (iš)teisinti. Gaila, bet to paties negaliu pasakyti apie vakaro stebėtojus. Jie ir liko tik stebėtojais. O kai išmušė jų valanda, kai galėjo kankinti, bandyti savo klausimais nudžiuginti arba nuliūdinti rašytoją, žmonės tik baugščiai spoksojo ir tankiai mirksėjo. Tiesa, keletą klausimų buvo pateikta, bet jie buvo labai paprasti ir banalūs. Lietuviai vis dar nesupranta, kad atėjus į susitikimus ir vakarėlius patys turi įdėti dalelytę savęs, kad būtų smagiau sau ir kitiems.
