Rašyk
Eilės (75809)
Fantastika (2217)
Esė (1521)
Proza (10679)
Vaikams (2570)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Sakinio struktūros ypatumai S. Parulskio eseistikoje

2005-11-19
Žodis „literatūra“ kyla iš lotyniško „littera“, ir romėnai pirmąjį terminą vadino tiesiog
„litterae“, kas reiškia „raidės“, o prancūzai šiam terminui turi puikų pasakymą „belles lettres“. Bet žodį „gražiosios“ atidėkime truputėlį į priekį ir pakalbėkime iš pradžių apie „literatūros“ kilmę iš raidžių, kad paskui būtų galima nusakyti rašytinio sakinio struktūros ypatumus S. Parulskio rašytinėje eseistikoje.

Raidė yra kalbinio garso, arba fonemos, signifikantas, kuris kalbos fenomeną skelia į du regionus: grafinį, arba rašytinį, ir fonetinį, arba garsinį. Grafiniam kalbos regionui priklauso rašytinė raidija, arba tiesiog literatūra, o fonetiniam įvairūs lūpomis paleisti sakymai ir sakmės.

Taigi tai, ką mes dabar vadiname literatūra, savo kilme nėra vienalytis darinys. Jį sudaro sakytinė literatūros dalis, atsiradusi kaip įvairios sakmės, perduodamos iš lūpų į lūpas, kurios vėliau buvo užrašytos (chrestomatinis to pavyzdys yra dvi Homero epinės poemos), ir ta literatūros dalis, kuri jau iš pat pradžių atsirado kaip raštija ir buvo diktuojama grafinio judesio bei tarpo, skleidėsi ir liko rymoti jame, perduodama ateities kartoms grafiškai užfiksuotu pavidalu; jis paskui jau gali būti žodžiais interpretuojamas ir perinterpretuojamas, kad po to vėl sugultų į raides arba nesugultų ir liktų skendėti atmintyje, iš lėto blankdamas.

Skirtumas tarp sakytinės ir rašytinės literatūros yra fundamentalus, todėl jo negalima išleisti iš akių kaip nežymaus pokyčio žmonijos techninėje ir dvasinėje evoliucijoje. Pati termino „literatūra“ etimologija jau iš pat pradžių pasufleruoja mintį, kad su rašytinės technikos atsiradimu ir pradėjimu naudoti žmogaus kūrybinių galių išraiškos reikmėms ir buvo išrasta literatūra. Vėliau jos rašytinis regionas buvo plečiamas, į jį įtraukiant ir visą kitą likusią sakytinę tradiciją. Tačiau sakytinė ir rašytinė literatūros tradicijos yra du skirtingi dalykai. Tai dabar reikia detaliau aptarti.

Ką gi duoda kalbos sklaida grafiniu judesiu? Ką įgalina atsirasti nauja, ko iki tol nebuvo sakmėse?

Lemtingai svarbus dalykas yra tas, kad raidės, būdamos garsų signifikantai, leidžia abstrahuotis nuo tiesioginės esaties ir tokiu būdu įgalina subjekto, stovinčio priešais esatį ir įgyjančio autonomišką laikyseną esaties atžvilgiu, rastį. Būtent raštas ir jo dėka atsiradusi literatūra kuria autonomišką vakarietiškąjį subjektą. Šneka, būdama nuausta iš garsų, kurie yra juslinės ir empiriškai duodamos duotys, yra pati tikriausia esatis; ji pavaldi esaties principams, kurių pagrindinis – kismas. Taigi šneka ir jos pagrindu atsirandanti sakmė, jei ji nėra užrašoma, pasirodo subjekto juslėms ir po to nueina į nebūtį, kaip bet kuri kita empirinė duotis. Ji gali būti užlaikoma žmogaus atmintyje kaip bet kuri kita juslinė esatis, tačiau, laikui bėgant, ji pradeda trintis. Tuo tarpu raštas yra greičiau ideali duotis, kuriai tiesiogiai nebūdingas pamatinis esaties principas – kismas. Rašytinis tekstas, kitaip nei sakmės, kuriamas iš karto kaip idealus objektas. Prie kiekvienos frazės galima nuolat sugrįžti. Rašant ji gali būti koreguojama, keičiama, detalizuojama ir tikrinama, kol išgaunamas reikiamo pobūdžio tekstas, kuris kaip idealus objektas plevena virš esaties, su ja prasilenkdamas ir jai nepasiduodamas.

Mano tezė, nors galbūt iš pirmo žvilgsnio ir drąsoka, būtų ta, kad rašto įsigalėjimas ir jo pagrindu kuriamos literatūros atsiradimas įgalino vakarietiškojo subjekto atsiradimą, kuris savo pilnatvišką pavidalą Vakaruose įgavo, išradus ir išplitus knygų spausdinimui. Būtent spausdintinė literatūra leido atsirasti subjektui, kaip autonomiškai tikrovę suvokiančiai ir reflektuojančiai instancijai. Todėl ne tiek Descartes’as yra subjekto išradėjas, kiek jį išrado literatai, pvz., Shakespeare’as. Descartes’as tik apibendrino vyraujančias to meto Vakarų kultūros tendencijas, kurias paskatino knygų spausdinimas, ir davė joms atitinkamą filosofinę išraišką. Taigi pati tikroji vakarietiškojo subjekto kilmės vieta yra spausdintas rašytinis žodis, ir vakarietiškas subjektas sau natūraliausiu būdu tarpsta spausdintame rašytiniame žodyje. Subjektas natūraliausiai tarpsta būtent tame rašte, kuris generuojasi pagal savąją grafinę būtinybę ir prasilenkia su sakytine kalba, nepaklūsta jos fonetiniams principams. Tai ir yra pats tikriausias literatūrinis modernizmas, kuris ir reiškėsi kaip vakarietiškojo subjekto inventorizacija, jo begalybės profilių aprašinėjimas.

Dabar eikime prie Parulskio. Paimkime kokį nors jo esė „Kai aš gulėjau puikybės patale“ sakinį. Kad ir šitą: „Aš norėjau valdyti Kristų, jo vaizdinį, tūnantį giliai manyje du tūkstančius metų, norėjau taip paprastai, pasitelkęs romėnišką kryžiaus simbolį, suvokti Kristaus erdvę ir laiką, kančios horizontą ir atpirkimo vertikalę, norėjau pasirinkti vienintelę tiesą, taip paneigdamas Céline’o cinizmą – „tiesa yra nesibaigianti agonija“, – tačiau noras yra pernelyg žmogiška medžiaga, jis nulipdytas iš emocijų ir loginių kombinacijų, kad ir koks kvailas bei alogiškas atrodytų1.“ Ir paimkime paradigminį sakytinio epo sakinį iš Homero „Odisėjos“, kad ir dvidešimt ketvirtos giesmės 386–389 eilutes: „Tuo tarpu / senis Dolijas ir sūnūs visi parėjo iš lauko, / prisikamavę nuo darbo: juos pakvietė greitai nuėjus / motina jų, sikelietė, kuri juos augino / ir prižiūrėjo tėvą Doliją, senatvės palaužtą“. Pirmasis sakinys yra tipiškas rašytinės literatūros, o antrasis tipiškas sakytinio epo sakinys. Šie sakiniai taip vienas nuo kito skiriasi, kaip monumentaliosios tapybos kūrinys skiriasi nuo perspektyvinės tapybos kūrinio, į pasaulį paleisto, pvz., kad ir Leonardo da Vinci teptuko. Pirmas dalykas, kuris krinta į akis, yra tas, kad Homero apsakomi įvykiai vyksta tokioje keistoje erdvėje ir laike, kurią galima vadinti amžinosios dabarties scena ir lyginti su ikiperspektyvine Vakarų monumentaliąja tapyba. Auerbachas, lyginandamas Homero „Odisėją“ su didžiąja rašto knyga „Biblija“, sako, kad Abraomo istorija, ją lyginant su Odisėjo istorija, nors ir yra nupasakota, vartojant kuklesnį žodyną, atveria daugiasluoksniškesnį ir subtilesnį žmogaus portretą. Homero sakytinės poemos yra labiau orientuotos į esatį, tuo tarpu žydų rašytinė knyga – labiau į žmonių intencijas ir vidujybę2. Tai, kas pasakyta apie „Bibliją“, galioja ir parulskiškai raidei. Kiekvienas Homero sakinys yra esaties duotis ir pats sutampa su esatimi. Tai neperspektyvinė esaties duotis. Tuo tarpu Parulskio sakinys yra perspektyvinis įvykis: į daiktų tikrovę ar save patį žvelgiama iš tam tikros perspektyvos, ir toliau rašant ant šių pradinių pastebėjimų yra kraunami ir nauji kultūriniai, simboliniai, emociniai ir refleksyvūs sluoksniai, kol sakinio prasminė sfera išplečiama iki galimo maksimumo. Taigi skirtumas tarp Homero sakinio ir parulskiškojo yra skirtumas tarp esaties duoties, perteiktos neperspektyviniu būdu, ir prasminio įvykio, įgaunančio plačią dvasios perspektyvą.

Parulskio sakiniai yra esmiškai perspektyvistiniai. Pabandykime detaliau nusakyti, kaip konstruojama Parulskio sakinio perspektyva. Parulskis rašo iš perspektyvos autonomiško subjekto, kuris stovi priešais tikrovę ir ją pasakoja, bet pasakoja taip, kad tikrovė perteikiama per jo perspektyvą, o ne tiesiogiai. Todėl Parulskio literatūra gali būti tik rašytinė, nes viskas rymo įsprausta į sudėtingus rašytinius santykius. Čia pats objektyvus įvykis yra duotas minimaliai, viskas persikelia į sudėtingą ir subtilų santykį tarp subjekto ir objekto. Tuo tarpu Homero „Odisėjoje“ aptinkame atvirkštinę situaciją. Čia visą teksto erdvę užima objektyvios tikrovės duotys, čia pasigendame autonomiško tikrovės atžvilgiu subjekto, kuris galėtų nusakyti savo unikalų santykį su pasauliu, nuslysdamas į aprašinėjimą objekto sukeliamų impresijų, atsispindinčių subjekto sąmonės kloduose. Tuo tarpu Parulskis rašydamas daugiausia būtent nusakinėja šį santykį.

Parulskio sakinio perspektyva reiškiasi unikaliu subjekto (rašytojo) ir objekto (tikrovės) santykiu. Parulskis ima tikrovės detalę ir paskui aprašinėja savo santykį su ta detale, taip kurdamas perspektyvistinį santykį su ja. Santykio su tikrovės detale nusakymas klostosi kaip nuolatinis tos tikrovės detalės perkontekstualizavimas, nuolatinis perrašymas, siejant ją su autoriaus patirties ir vidujybės kontekstais.

O pati subjekto vidujybė šiuo atveju yra autoriaus patirties prasminių kontekstų universumas, į juos būtent ir perkeliama konkreti tikrovės detalė, kol aprašomi visi santykio su ja profiliai.

Dabar būtų pats laikas pasakyti, kas yra kalbinė perspektyva. Ji yra tas prasminių patirties kontekstų universumas, į kurį įkontekstualizuojant ir perkontekstualizuojant patirties detalę, kuriama kalbinė perspektyva. O šį prasminių autoriaus patirties kontekstų universumą galima nusakyti kaip autoriaus pasaulėžiūrą. Taigi rašytinė eseistika yra pasaulėžiūrinė pasaulėraša. Tai tikrovės detalės aprašymas, remiantis autoriaus individualia pasaulėžiūra, kuri jau turima iš anksto prieš pradedant aprašinėti tikrovės detalę. Tik individuali pasaulėžiūra leidžia autoriui nustatyti individualų ir nepakartojamą santykį su tikrovės detale, kuri suponuoja autoriaus perspektyvistinę pasaulėrašą. Patirtis, kurią aprašo autorius, tampa individuali tada, kai autorius turi savo pasaulėžiūrą. Savas patyrimas – tai tas patyrimas, kurį aš atpažįstu savo pasaulėžiūroje, pats jį sau peraiškinu ir perrašau taip, kad jis man tampa skaidrus ir suprantamas, kitais žodžiais tariant, tampa mano patyrimu. O tas patyrimas, kurio aš negaliu pats sau peraiškinti ir perrašyti savo pasaulėvaizdžio kategorijomis, man yra svetimas, ir jis į literatūros kūrinį gali prasmingai įeiti tik kaip sąmoningai traktuojama svetimybė ir nesuprantamybė, tai, ką T. Venclova savo poezijoje vadina „neperregimumu“.

Šią perspektyvą, kuri yra rašytinio literatūrinio teksto pagrindas, kuria šalutiniai sakiniai, o pagrindinis sakinys yra pastaba apie tikrovę, kuri šalutinių sakinių yra perkeliama į kalbinę perspektyvą. „Aš norėjau valdyti Kristų“ yra pagrindinis sakinys, kuris savo struktūra atitinka homerišką sakinį, tačiau Parulskio rašytiniame tekste jis nėra perspektyvos išvengiantis teiginys, bet tampa į perspektyvą perkeltu sakiniu, kai Parulskis jį įkontekstina ir perkontekstina šalutiniais sakiniais: „jo vaizdinį, tūnantį giliai manyje du tūkstančius metų, norėjau taip paprastai, pasitelkęs romėnišką kryžiaus simbolį, suvokti Kristaus erdvę ir laiką, kančios horizontą ir atpirkimo vertikalę, norėjau pasirinkti vienintelę tiesą, taip paneigdamas Céline’o cinizmą – „tiesa yra nesibaigianti agonija“, – tačiau noras yra pernelyg žmogiška medžiaga, jis nulipdytas iš emocijų ir loginių kombinacijų, kad ir koks kvailas bei alogiškas atrodytų“. Šie šalutiniai sakiniai atskleidžia ištisą Parulskio pasaulėžiūrą, kuri apima teologiją, istoriosofiją, psichologiją, kognityvistinę filosofiją ir literatūrologiją. Visi šie mokslai ir mokymai, kurie suponuoja Parulskio pasaulėžiūrą, leidžia jam dirbti sėkmingą literatūrinį darbą. Šis parulskiškas literatūrinis subjektas interpretuoja ir perinterpretuoja tikrovę, jos detales perkeldamas į parulskiškos vidujybės kontekstų universumą. Tikrovės detalė „aš norėjau valdyti Kristų“, kuri šiuo atveju išreiškia egzistencinę žmogaus situaciją, apauga šalutiniais sakiniais, perteikiančiais subjekto žiūrą į šią detalę. Taigi tikrasis teksto, kuris pažodžiui reiškia tekstilę, t.y. audinio audimą, pagrindas yra šalutiniai sakiniai, kurie nuaudžia teksto drobę, tai yra literatūros tekstą.

O dabar grįžkime prie „belles lettres“. Rašto sfera yra abstrahuota nuo esaties, todėl tai, kas literatūros tekstui suteikia apibrėžtumą, yra jau nebe esatis, bet stilius ir estetika, kurios laikosi rašytojas. Šie dalykai, kaip jau sakiau, išplaukia iš autoriaus pasaulėžiūros. Tai, kad estetika, o ne esatis, yra pagrindinis literatūros teksto apibrėžtumo šaltinis, ir leidžia literatūros tekstą vadinti gražiosiomis raidėmis, nes būtent „gražumas“ jas jungia į vieną visumą, vadinamą literatūros kūriniu.

Publikaciją remia Valstybinė lietuvių kalbos komisija


Augustinas Dainys
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą