Aiškindamas postmodernaus buvimo būdą Eugenijus Ališanka krypsta prie tylos/ tuštumos reflektavimo. Tyla ir tuštuma aiškinama kaip šiuolaikinio žmogaus maišto modelis, nors tylus, bet radikalus. Naujausioje literatūroje ties tyla susitelkiama atsisakius socialinių, istorinių ar estetinių kriterijų. Kriterijų vengimas jau pats savaime yra radikalus reiškinys, prakalbinantis tylą. Savo poezijos knygoje „iš neparašytų istorijų“ Ališanka ir pavaizduoja būtent tokį asmenybės bandymą išsilaisvinti iš istorijos keliamo triukšmo poezijos kalboje, pasinaudojant tylos ir tuštumos kalbėjimo būdais. Iškeliama paties žodžio savastis, įsiklausoma į jo skambesį, kuris išsikristalizuoja iš tylaus buvimo gelmės. Tyla, šiuo atveju, pasirodo kaip iškalbi. Savitu kalbėjimu, taikliai parinktu žodžiu sąmoningai išplaukia į nebylų kalbėjimą, tylųjį būvį, tačiau tyla išryškėja kaip itin problematiška, neapibrėžta, neišsakoma ir tas neapibrėžtumas savaip glumina, perauga iki sakralinės paslapties: „net ir sekmadienį apeini kazokiškių šventorių nedrįsti / pasmirdęs į vidų / kaip grumias liežuvis su liežuviu dalindamies tylos / ostiją“ [1, p.11]. Eilėraščių kalbantysis save identifikuoja per tylą, todėl šiame poezijos rinkinyje ir įdomu paieškoti kalbėjimų „tylos kodų“, žinoma, nenutolstant nuo paties autoriaus teorinių darbų, šiuo atveju, tylos problematikos konteksto, kurią Ališanka nagrinėja knygoje „Dioniso sugrįžimas“.
Vienas iš pagrindinių „tylos kodų“ – formos redukcija. Kriterijų vengimas literatūroje yra radikalus judesys, iš kurio bandoma priartėti prie tylos. Ališankos poezijoje taip pat vyksta tam tikra formos kaip vieneto įveika, pasireiškianti struktūros išnykimu, laisva kalbėjimo forma, atsisakymu skyrybos ženklų, leidžiančių ne tik išplaukti vaizdams ir mintims, bet taip atsisakoma rėmų, statiškumo, suprantamumo. „Tapatumo praradimas, tiksliau suvokimas, kad jo ir nėra buvę, vaizduotę stumia fragmentacijos link. Renkasi montažą, koliažą“ [2, p. 24]. Ališankos poezija taip pat fragmentiška, paženklinta tapatybės krizės problematikos. Žodžiai paklūsta natūraliai minčių tėkmei, kalbėjimas nesaistomas retorinio patoso, jaudulio: „visą vasarą per galvą ritasi debesys / kartais nulyja su perkūnija / kartais tik rūkas rasa ryto pagirios“.
Poezijoje nerasime ne tik skyrybos ženklų, bet ir didžiųjų raidžių, kur jos būtinos ypač kalbant apie asmenis. Postmodernistinis subjektas suvokia save kaip savotiško sapno dalį, jis nebesiekia atskirti kūrinio nuo savęs, „dalyvauja“ jame, yra performanso dalyvis, teatro aktorius. [2, p.23]: „dažniausiai tuštuma / nuo vieno žodžio ligi kito / einu pėsčiom ir kad spengia / kad spengia tyla“ – tas „spengiantis“ tylos dominavimas panaikina ribas tarp subjekto ir žodžio, juos abu uždarydamas į tam tikrą atskirą erdvę. Šiuo atveju tie tylos intervalai tarp žodžių padeda išgirsti tos „spengiančios“ tylos arba žodžio tikrąją būtį. Žmogus ir pasaulis suvokiamas be opozicijos, anot M. Merleau – Ponty, žmogus yra pasaulio kaip vieno didelio organizmo širdis. Poezijoje įteisinamas subjekto ir objekto vienis. Kalbantysis susitapatina su visais kitais pasaulio daiktais, jis yra viskas, bet drauge ir niekas: „ar aš esu tas kuris tau rašo ar tas kuris / neturi tau ką parašyti tavo eugenijus“ [1, p.69] – šiuo atveju ne tik subjektas įliejamas į visą žodžių visumą, asmuo išsisklaido pačioje kalboje, joje paskęsta, bet ir suabejojama savo tapatybe, jaučiamas netikrumas, tam tikra išsisėmimo akimirka, atvedanti į tylą / tuštumą.
Tylos literatūra drauge yra ir absurdiška, nes jai negali būti priskiriama jokia prasmė ar vertė, o prasmės ir vertės nebuvimas iššaukia tylą. Tokia literatūra siekia paversti žmones daiktais arba kitaip tariant susilieti su daiktais, išgyventi savo ir pasaulio vienį: „griūni į krantą išsitėkšdamas eilėraščiu“ [1, p.6] – pasaulis sukuriamas kalba, patirtis įkūnijama žodžiu, aš patiria pasaulį įsikūnydamas kalboje. „Aš“ teigiama kaip nestabili būtybė, netapati sau, per „aš“ išnykimą. Sąmonės materializavimasis į kažką kita (kitą daiktą ar reiškinį) atskleidžia savotišką tylos siekiamybę. Tokia poezija – tai plaukiantys vaizdiniai, už kurių tvyro gąsdinanti ramybė, nereikalaujanti jokios prasmės paieškų, jokio atsakymo. „iš neparašytų istorijų“ subjektas teigia: „pradedu mąstyti kūnu“ [1, p.31], vadinasi, visiškai atsiduodant vaizdiniams, į nieką nesigilinant, dėl nieko nesukant galvos, nes tokiu buvimo būdu tarsi siekiama tam tikros tylos ekstazės: „nieko negalvoti nieko nežudyti nieko nemylėti“. [1, p.32] Atsiduodama patirčiai, lytėjimamas, pasaulis patiriamas jaučiant jį kūniškai.
Absurdo kūrybos idėja verčia autorių smerkti savo veiklą ar net jos visai atsisakyti. Absurdo kūrėjas nevertina savo darbo, netgi gali jo išsižadėti. Taip vaizduotė atsisako buvusio autoriteto ir pažinimo ieško ironiškame tylaus autoriaus požiūryje: „vis pagalvoju / kam tokių / kaip aš reikia / būtų keli didžiagalviai / ir gana“. [1, p.25] arba ironiškas savosios egzistencijos teigimas, kada galiausiai suprantama, kad geriausias buvimo būdas – tyla, nekalbiškumas, nesugebėjimas žodžiais pasakyti taip tiksliai, kaip galvojama, neįmanoma tiksliai perteikti minties, kūniška patirtis neišsakoma kalba, ją gali tik išjausti, dėl to tarsi visiškai atsisakoma kalbėti: „turėjai suprasti tavo vieta po vandeniu (...) / tarp nebylių ežero žuvų“. [1, p.67]
Naujoje literatūroje vyrauja apokaliptinės metaforos, kuriose slypi žmogaus tapatumo , kaip visų daiktų mato, vaizdinio atsisakymas, kuris veda į tylos erdvę. „Suskilusi“ sąmonė vis dažniau suabejoja „subjekto“ arba savasties „ontologija“ [2, p.24]: „gulėjau subliuškusiu plaučiu baltas kaip sniegas iš kurio kėliaus sąmonę atgavęs nieko nepažindamas iki šiol nepažįstu“ [1, p.42] – jaučiamas susvetimėjęs kalbančiojo santykis su pasauliu, kuris jam atrodo kenčiantis, nykus ir tuščias. Tokią sampratą suformuoja požiūris, kad „aš“ yra amžiams tarsi įkalintas pasaulio varžtuose, iš kuriuo niekaip negali išsivaduoti: „mano pasaulis mažas / vienas ežeras iš kurio neišbrendu“ – subjektui sunku save įveikti, atrasti save arba, kitaip tariant, išbristi iš to ribotumo, susiformuoti savo unikumą, dėl kurio susiduriama ir su tapatybės krizės problema.
Kartais destruktyvaus pasaulio samprata prilyginama tuštumai, ir ,rodos, kuo didesnė tuštuma, tuo labiau pažeidžiama pasaulio erdvė: „daug tuščio ploto kampuos / kurie geltonuoja nuo vezuvijaus saulės / nuo pirštų jie grįžta į tą pačią vietą / nes tokia tuštuma pagal celaną / pagal einšteiną ji išsiduobia ir plyšta“ [1, p.12] – netikėtas ir originalus tuštumos sugretinimas ar paaiškinimas pagal Celaną arba Einšteiną.
Postmodernistinėje sąmonėje subjektyvumo problema tampa viena iš dramatiškiausių. „Šiandieninė sąmonė ima suvokti, kad subjektas tėra tuštuma, kurią rašytojas apipina savo žodžiais iš visų pusių. Kalba tarsi pati yra subjektas.“ [2, p.26]: „sėdžiu toks / tylos trenktas / gal manęs ir nebėr“ [1, p.47] – šiuo atveju ne tik suabejojama savo tikruoju buvimu, bet ir suvokiama save kaip tuštumą, kuri tegali būti įprasminta žodiniu pavidalu. Rinkinyje išryškėja dar ir tai, kad ta unikalioji atskiro subjekto tyla niekada nesikeičia, išlieka vienoda: „nesikeičia ir tavo tyla (...) taip ir stovi atsilošęs į tuštymę vienas“. [1, p.64]
Kartais tapatybės krizė poezijos rinkinyje yra įprasminta tam tikru asmens dvilypumu, atsidūrimu tarp dviejų polių: „sutriko mano pusiausvyra / viena koja spardo tuštumą / kita ieško žemės“. [1, p.19] Subjektas yra ir vientisas, ir padalytas, jis yra ir monada, ir koliažas, jis yra tuštumoje ir pasaulyje. Šiose įtampose skleidžiasi savotiška jo būtis, juda jausmai ir aistros, klaidžioja mintys. Neaiški subjekto vieta, būsena – kažkur tarp tuščia ir žemiška. Šios dvi opozicijos galbūt įprasmina sąmonės arba dvasios ir kūno santykį, kurie yra atskiriami ir veikia nepriklausomai vienas nuo kito: „protas nebespėja paskui kūną“. [1, p.37] Iš čia išplaukia ir dar vienas paradoksas: „pradedu mąstyti kūnu“ [1, p.31], „gal pats kūnas ėmė mąstyti / tiek metų nugyvenai eugenijau / ir še tau pametei protą“ [1, p.37] – tiesiog pavargstama nuo protinio mąstymo, kuris trukdo atsipalaiduoti, pasiekti ekstazę. Savivoka suponuoja galimybę atsidurti šalia, stebėti save iš šalies.(...)Dionisiškoji sąmonė pripažįsta vieną būdą atsidurti šalia savęs – ekstazę. Ekstazė tarsi būtina sąlyga tylos pajautimui: „iškilmingom akimirkom sąmonė užmiršta save ir / atsiduoda / gyvenimo srautui“ [1, p.8] – tylos siekimas vyksta per transcendenciją, nesąmoningumo erdvėje. Tik taip subjektas ramiai, tyliai atsiduoda būties tėkmei: „turiu atsipalaiduoti / sėdėti kaip li bo palenkęs kojas / nieko negalvoti nieko nežudyti nieko nemylėti“ [1, p.32] – atsisakoma prasmių, nes tyla – minčių nebuvimas. Savęs išlaisvinimas bandomas per kūnišką mąstymą, paremtą tyla – jokių prasmių ar dramatinių įtampų.
Tapatybės krizės problema tiesiogiai pasakoma eilėraštyje „tapatybės krizė“. Jame svarstoma: „kuo būčiau jeigu būčiau iš tiesų / ne taip kaip dabar žmogus“ [1, p.45] – vyrauja negatyvus santykis su savimi, neigiama savistaba, savęs nejautimas kaip vientisos visumos, kurią tarsi suskaldo toks negatyvus požiūris: „nežinia kokio tikėjimo galva sau / dievas sau liežuvis iš kalbos lopinių“ [1, p.45] – rodos, kuo daugiau žinai, kuo daugiau suki galvą, analizuodamas savo pasąmonines gelmes, gilindamasis į būties prasmę, tuo sunkiau susivokti pasaulyje, priskirti save prie kažkokio tikėjimo ar kažkokios mąstymo krypties. Vyksta tarsi savotiškas pasimetimas verbaliniame pasaulyje, tarsi kalba egzistuoja atskirai nuo tavęs ir ji yra nevientisa, taip pat suskaldyta kaip ir asmenybė – iš „lopinių“. Bėgama nuo tokio negatyvaus požiūrio, siekiama paprasto buvimo, nesiekiama nieko kapstyti giliau, tiesiog savotiškai įdomiai ir ramiai žvelgiama į savo būtį, pasirenkama pozicija – nuolatos kelyje, be pastovios buvimo vietos, laisvo pasaulio stebėtojo: „tolimųjų reisų vairuotoju (...) / ir pašvilpkit“.
Literatūra kaip absurdiškas žaidimas, veiksmas – šie bruožai atskleidžia tam tikrą tylos formą: „padrikos mintys tokios kad beveik nebe mintys / šiaip kito gyvenimo komiksai miksai remiksai“ [1, p.9] – tai liudija tylią kalbinę erdvę, be jokių sudėtingų minčių. Kalba kaip žaidimų rinkinys, parodijos, kurios pilnos pagiežos sau: „tuščias esu kaip ir vonios veidrodis / visai vasarai paliktas vienas“ [1, p.70] arba „taip ir nesubrendau / vis dar pūkšiu vis iššoka paviršiun / didelis oro burbulas / pačiam baisu kad nenueičiau actu / ką pasakysiu paskutiniojo šėlsmo dieną / kai ateis dionisas ir paklaus kas esi“ [1, p.44] – jaučiama pulsuojanti chtoniškoji jėga, kuri tarsi nepribręsta ekstazės išsiveržimui.
Absurdiškas eilėraštis atsiskleidžia siekiant neįmanomo konkretumo, kada vyrauja atsitiktiniai daiktai, vaizdiniai, hibridiniame vizualinių efektų darinyje: „visa ką pagalvoju / dera prie gyvenimo / loginės išvados išmatos / dekalogai stalino trojkės rokenrolo kvadratai“ [1, p.13] – žaidžiama įvairiais tarpusavyje nesusijusiais vaizdiniais, tiesiog dėliojama šokusios į galvą mintys, kurių prasmė tuščia. Tie padriki vaizdiniai suliejami ir ištirpsta eilėraštyje, būtis tarsi susilieja, išsisklaido, perauga į neišeinamą labirintą, uždarydama kelią prasmėms.
Tyla naujojoje literatūroje pasiekiama ir per radikaliąją ironiją, kuri priskiriama teiginiui, kuriame slypi ir jo paties ironiškas paneigimas: „tavo vieta tarp tų kurie taip ir neišmoko / kvėpuoti plaučiais“ [1, p.67] – šiuo atveju tai savęs ironizavimas, tačiau su tam tikrais maišto niuansais, kad geriau tylėti, būti kitokiam, negu kalbėti banaliai. Ališankos poezijoje ironizuojama, rodos, viskas – nuo paties subjekto iki pačios kūrybos. Perdėtai radikali ironija atsiskleidžia „16 būdų kaip nužudyti poeziją“. Čia negailestingai ironizuojamos poezijos rašymo ir interpretavimo ydos: „glostyti kaip pudeliui galvą / ir sakyti kokia gerutė / netgi tavo išmatos / turi savo vietą literatūros / istorijoje“ [1, p.59] arba „nukryžiuoti ant semiotinio kvadrato“ [1, p.57] – per tokią tyliąją ironiją išreiškiamas požiūris į kūrybą, kuri turėtų būti nesusaistyta jokių teorinių interpretacijų rėmuose, neturėtų siekti garbės ir pasididžiavimo, nes ji tegali būti įkvėpta tylaus šventumo, kurį, anot kalbančiojo, žudo visi paminėti 16 būdų. Griežtai ironiškas savęs teigimas atsispindi tam tikruose savo būties svarstymuose. Tada subjekto egzistencija atrodo jam bereikšmė, beprasmė: „paskutinė šventoji europoj numirė (...) / kad tokie nusidėjėliai kaip aš / galėtų kosėti mandagiai prisidengę delnu“. [1, p.13]
„Transcendencija nusakoma tylos, tuštumos vaizdiniais, kurie sukuriami ne vien vartojant žodžius „tyla“, „tuštuma“ ir panašiai, bet ir pasitelkiant negatyvumo techniką.“ [2, p.193] : „netgi žodžiai praradę taiklumą / teisėjams labiau rūpi poezija / poetams mirties anatomija“ [1, p.14] – jaučiama tam tikra negatyvi žodžio pozicija – jis tampa neinformatyvus, tylus, bereikšmis. Parodoma bekalbės erdvės, tuštumos egzistavimas, kada nieko negali išsakyti, kaip ir nieko negali pradėti nei užbaigti: „vos išsižioju kelio paklausti / ir liežuvis apauga smėliu mirusiom / kopom miražų oazėm“. [1, p.14]
Tylos literatūra atskleidžia maištą, tylų maištą, kuris yra daug radikalesnis. Šioje poezijoje jaučiamas maištas prieš šiuolaikinės civilizacijos ydas: „nyksta mano tikėjimas civilizacija“ [1, p.21] , sutrikusią ekologinę pusiausvyrą ir viso to destrukcinį poveikį žmogui: „virš galvos šmėsteli šikšnosparnis / ultragarsinė ryšio technika / laidžia jiems nebaudžiamiems pažeidinėti / mano tylos teritorinę erdvę kariauti nepaskelbtą / karą“ – visa tai galima prilyginti metafiziniam maištui. Šiuo atveju chaotiškas pasaulis jungiasi su tyla ir sukelia savotiškus trikdžius, sudėtingą nusakomą būseną.
Kartais maištas atsiskleidžia ir kaip dvilypis – kaip civilizacijos maištas ir kaip verbalinis maištas: „daug žūsta nematomų kasdienybėje rūšių (...) / ten kur driekės neįžengiamos girios / pilnos prasmių ir paslapčių / plinta lakaus vaizduotės smėlio dykumos“. [1, p.18] Verbalinis maištas susijęs su kasdienine žodžio aplinka. Žodis, atsidūręs tarp daugybės kitų žodžių, praranda savo unikalumą, jis tampa tik kaip vienas iš bendro mechanizmo veikimo vienetų, todėl žūsta jo savastis, neišryškėja jo tikroji grožinė prasmė. Toks žodis neinspiruoja vaizduotės, o tiesiog padaro ją tuščią, tylią, lakonišką, kuri prilyginama „smėlio dykumai“.
Tylioji literatūra atveria pačias įvairiausias, ir visas galimas perskaitymo galimybes. Apskritai Ališankos kūryboje daugiausia aptikta tų „tylos kodų“, kurie dažniausiai susiję su tapatybės krize, pasaulio destruktyvumu ir negalėjimu žodžiais išreikšti, unikaliai perteikti kokią nors būseną, tam ir pasirenkamas tylos ir tuštumos motyvas, kuris per visą poezijos rinkinį persmelktas ironijos ir skepsio.
Literatūra:
1. Ališanka, Eugenijus, Iš neparašytų istorijų. V.,2002.
2. Ališanka, Eugenijus, Dioniso sugrįžimas. Chtoniškumas. Postmodernizmas. Tyla. V.,2001.
Aušra Prieskienienė
