Aiškindamas postmodernaus buvimo būdą Eugenijus Ališanka krypsta prie tylos/ tuštumos reflektavimo. Tyla ir tuštuma aiškinama kaip šiuolaikinio žmogaus maišto modelis, nors tylus, bet radikalus. Naujausioje literatūroje ties tyla susitelkiama atsisakius socialinių, istorinių ar estetinių kriterijų. Kriterijų vengimas jau pats savaime yra radikalus reiškinys, prakalbinantis tylą. Savo poezijos knygoje „iš neparašytų istorijų“ Ališanka ir pavaizduoja būtent tokį asmenybės bandymą...