Teksto Garsiaraštis

Bandydamas ką nors pasakyti apie poezijos skambesį, viena vertus, susiduri su klausimu: kas tau pačiam iš tiesų yra poezija, antra vertus, suvoki visokio apibendrinimo beprasmybę. Poezija vadinama tiek skirtingo pobūdžio tekstų, jog sunku apie juos kalbėti kaip apie vieną reiškinį. Todėl kalbėsiu tik apie tai, kas poezijos skambesys yra man.

Kaip ir, regisi, dauguma rašančiųjų, nemėgstu, kai kas nors kitas balsu skaito mano tekstus. Man irgi atrodo, kad skaitoma ne taip. Nebent būna skaitoma "taip, kaip parašyta", negražinant teksto savomis interpretacijomis, nepridedant savo "kūrybos", o tik raiškiai perteikiant žodžius bei ritmą. Tačiau galbūt autorius čia negali būti objektyvus vertintojas. Juk lygiai taip pat suvokėjas tiek prasmės, tiek garso požiūriu interpretuoja ir tylomis skaitomą išspausdintą tekstą. Ir anaiptol nežinia, ar jo interpretacija nenuklysta dar toliau į lankas nuo tos, kurią vaizdavosi autorius. Tik šią interpretaciją tegirdi pats skaitytojas, todėl diskusijų čia nekyla. Tad gal interpretuojantis aktorius čia niekuo dėtas, gal mes iš viso menkai įsivaizduojame, kas yra interpretacija? Galų gale – ką mes iš viso darome kurdami eilėraščius?

Savo tekstus aš visada girdžiu. Skambesys man visada yra vienas svarbiausių tekstą modeliuojančių dalykų. Čia noriu pakartoti, ką esu ne kartą sakęs: aš vis dėlto nesijaučiu kuriąs garsiaraštį kaip savitikslę vertybę, t.y. kaip tam tikrą muziką. Muzika man yra visai kas kita. Garsiaraštis būna glaudžiai susijęs su konkrečiomis prasmėmis, iš jų išplaukiantis. Ir visai ne taip, kaip dainos žodžiai būna susiję su muzika. Muzika turi vienus savo komponavimo principus, o garsiaraštis – kitus. Kartais pats matau keletą savo teksto garsinės interpretacijos galimybių. Mintyse man pavyksta tą savo garsiaraštį visai neblogai atgaminti ir net įvairiai interpretuoti. Mintyse aš skaitau geriau negu Nagys ar Bložė, kurių skaitymas man labiausiai patinka iš visų lietuvių poetų, bet, pabandęs tai padaryti balsu, patiriu nesėkmę. Greičiausiai todėl, kad nesu treniruotas aktorius, nesu išlavinęs savo balso. Gal reikėtų daugiau padirbėti prieš veidrodį? Tačiau jaučiu, kad mano tekste vis tiek liks neperteiktų dalykų, kad vis tiek skaitydamas turėsiu sukoncentruoti dėmesį į prasmę ir net savo paties ausiai skambėti taip pat monotoniškai, kaip mano minėti poetai. Skaitymas balsu, sakyčiau, sukuria ne pridėtinę, o gretutinę estetinę vertę, jei iš viso galima vartoti žodį "estetika", kalbant apie šiuolaikinę poeziją.

Žinoma, tekstai gali būti kuriami specialiai skaitymui balsu. Dabar jie dažniausiai nebebūna aprengti griežta praėjusių laikų silabotonine uniforma, kuri turi netrumpą atlikimo tradiciją. Tuo atveju autorius turi omenyje tam tikrą jų garsiaraštį, kurio vis dėlto neužrašo. Tuomet jis privalo tekstą atlikti pats, nes kas nors kitas skaitydamas mintyse tokius tekstus ko nors neišgirsta.

O dėl madų – rinka viską dėlioja į vietas. Poezijos knygų tiražai mums žinomi, honorarai – taip pat. Žinomi ir honorarai už skaitymą. (Neturiu omeny PDR.) Tad siūlau įsigyti veidrodžius, jei dar kas neturi.