Susitikimai prie ežero Keturių kantonų

Į Šveicariją birželio 27 d. skridome trijų rašytojų delegacija: Viktorija Daujotytė, Marcelijus Martinaitis ir šio teksto autorė. Po dviejų valandų glebėsčiavomės oro uoste su mus sutikusiais Šveicarijos lietuvių bendruomenės nariais. Vėliau, po šią gražią šalį keliaudami automobiliais, laivais, traukiniais, kalnų keltuvais, vis svarstėme, kokiu transportu, kokiais keliais, per kokius miestus į Šveicariją atvažiavo Maironis, Marija Pečkauskaitė, Jonas Biliūnas, Salomėja Nėris, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis – Putinas ir dar daug daug lietuvių... Greičiausiai tai buvo traukinys – toks pūškuojantis, ūkiantis, leidžiantis daug dūmų...

Pagrindinis šios kelionės tikslas – pagal Lietuvos rašytojų sąjungos finansuojamą projektą dalyvauti Maironio memorialinės lentos atidengime bei susipažinti su lietuvių rašytojų gyventomis, lankytomis vietomis, mąstant jau apie kitus ateities planus.

Dar 2006 m. į muziejų paskambino Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Jablonskytė-Caspersen dėl Maironio memorialinės lentos Liucernoje atidengimo. Ji „paskaičiavo“, kad 2007-ieji būtų tokiam įvykiui labai tinkami metai, nes minėsime tris Maironio datas: 145-ąsias poeto gimimo, 75-ąsias mirties metines ir šimto metų sukaktį, kai Šveicarijoje jis baigė rašyti poemą „Jaunoji Lietuva“. Pastaroji data mus visus „išgelbėjo“. Maironis važinėdavo atostogauti į Šveicariją, tiksliau – į Liucerną, profesoriaudamas Peterburge maždaug 1894-1907 m. Tačiau nėra išlikę jokių adresų, kur jis galėjo apsistoti. J. Caspersen išsiuntė paklausimus į įvairias Liucernos archyvų įstaigas, tačiau reikiamų žinių negavo. O, pasirodo, tereikėjo atversti „Jaunosios Lietuvos“ pabaigą, ir radome autoriaus įrašą: „Pabaigiau Villa St. Charles Šveicarijoj 25 d. liepos 1907 m.“ Tada Šveicarijos lietuviai ir apsisprendė, jog prie šios vilos reikia pritvirtinti Maironiui skirtą memorialinę lentą. Rūpesčių buvo daug – J. Caspersen ir jos pagrindinei padėjėjai Dianai Brunner teko perkopti ne vieną barjerą. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos prašyta finansuoti memorialinę lentą – taip ir įvyko. Jos autorius – skulptorius iš Lietuvos Leonas Pivoriūnas. Nuo 1963 m. St. Charles Hall vila priklauso privačiam fondui, todėl reikėjo gauti šio fondo leidimą. Projektą palaikė Lietuvos Respublikos Generalinis konsulatas Ženevoje, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, kurio darbuotojos V. Raulynaitienė ir A. Jundulienė dalyvavo šventėje. Ir taip visų institucijų bei žmonių pastangomis birželio 29 d., prie vilos plevėsuojant trims vėliavoms – Šveicarijos, Liucerno kantono ir Lietuvos Respublikos, buvo atidengta memorialinė lenta poetui Jonui Mačiuliui – Maironiui. Joje yra profilinis bareljefas ir tekstas dviem kalbomis – vokiečių ir lietuvių. Pagrindinė mintis: „Čia lankėsi lietuvių tautos dainius Jonas Mačiulis – Maironis ir 1907 m. sukūrė poemą „Jaunoji Lietuva“. Šioje viloje, esančioje Meggene (septyni kilometrai už Liucernos), išties galima kurti šedevrus. Už kelių šimtų metrų tyvuliuoja žalias Keturių kantonų ežeras, o tolumoje stūkso didingas Rigi Kulm. Šveicarijoje Maironis lankėsi ne kartą, joje praleisdavo nemažai laiko. Štai 1899 m. vasario 16 d. iš Peterburgo laiške poetui kunigui A. Jakštui – Dambrauskui Maironis rašė: „Ketinu ant kokio pusantro mėnesio pailsėti Šveicarijoje ant krašto ežero Keturių kantonų, kur jau du kartu buvau ir maloniaus tarp gamtos grožybių; paskui grįšiu į Lietuvą...“ Laiške poetas juokavo, kad jį kviečia į Prancūziją, bet ten jis nevažiuosiąs, nes prancūzai gali per kokią sumaištį nudurti, o Šveicarijoje jam, matyt, buvo patikima ir ramu.

Kai Maironis – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius – važinėjo atostogauti į Šveicariją, jam buvo 35 – 45metai. Galime įsivaizduoti stamboką, nelabai aukšto ūgio, ramaus žingsnio vyrą, dar juodaplaukį, garbanotą, su pensnė, juoda sutana ir lengvu tamsiu vasariniu paltu, būtinai su skrybėle... Nuotraukų neišliko.

Taigi saulėta birželio 29 d. popietė. Susirinko didelis būrys Šveicarijos lietuvių bendruomenės narių, svečių iš Lietuvos, vilos fondo atstovų, bičiulių šveicarų. Maironio memorialinė lenta ant vilos koplyčios sienos kol kas uždengta lietuvišku rankšluosčiu, J. Caspersen prie jos padeda pamerktą rūtų puokštelę, kurią vežiojasi su savimi visą dieną – namuose Ciuriche ji augina rūtas. Mums, Rašytojų sąjungos siųstai trijulei, tenka garbė atidengti lentą, nukirpti juostelę. Specialiai iš Romos atvykęs kanauninkas Remigijus Saunorius pašventina memorialinę lentą. Jaudulys, aplodismentai, dainininkas Danielius Sadauskas užveda „Lietuva brangi...“ Visus apima bendrystės jausmas...

St. Charles Hall vila – didelė, įspūdinga, jos menėse tikros muziejinės vertybės: ant sienų seni vertingi kilimai, paveikslai, skulptūros, židinys... Iškilmingoje salėje tęsiasi šventė, jai vadovauja J. Caspersen. Apie poemą „Jaunoji Lietuva“ kalba profesorė V. Daujotytė, apie Maironio ir Lietuvos likimo vingius – poetas M. Martinaitis, aš primenu istorinius muziejinius faktus. Vilos fondo atstovas ponas Fueteris pasakoja šių rūmų istoriją. Maironio pėdsakų archyvuose jis neužtiko, tik rado, kad poeto viešnagių metais vila priklausė prancūzų tautybės kunigui. Dabar vila su visais meno kūriniais atvira visuomenei: kultūriniams renginiams, pasaulinio garso koncertams, privatiems iškilmingiems pobūviams.

Po oficialiosios dalies į priekį suguža jaunimas: lietuviški tautiniai drabužiai, linksmi veidai – tai Kauno Maironio gimnazijos moksleivių dešimtukas. Juos bei jų mokytojas K. Porcikaitę, J. Sakalienę, M. Karpavičienę ir dramos būrelio vadovę aktorę R. Laucytę parėmė LR švietimo ir mokslo ministerija. Jaunuoliai deklamuoja Maironio eiles, skambina kanklėmis, dainuoja. Jų programa sužavi ne tik lietuvius, bet ir šveicarus. J. Caspersen sūnus Frederikas jaudinasi vokiškai skaitydamas eilėraštį „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“. Šis eilėraštis pirmą kartą išspausdintas Peterburge 1904 m. Kitas eilėraštis „Rigi Kulm“ – 1895 m. Po šiuo eilėraščiu yra Maironio prierašas apie šveicarų tradicijas: „Kai saulė leidžias ir pusvalandį prieš jos patekėjimą pučia vamzdį tam tikras sargas. Visi bėga iš viešbučių žiūrėti. Reginys nepaprastai gražus... Reikia pačiam matyti, kad suprastum visą gražybę...“ Išeiname į vilos parką, jauna lietuvaitė, gyvenanti Šveicarijoje, pučia tokį ilgą vamzdį – ragą. Garsas iš tiesų įspūdingas. Leidžiasi saulė... Vyno taurė, lengvi užkandžiai, pokalbiai, pažintys, bendros nuotraukos. Prieš išvažiuodami dar kartą aplankome Maironio lentą ir paliekame ją su pasididžiavimu – mūsų klasikas čia įamžintas! Dar plevėsuoja visos trys vėliavos ir J. Caspersen nedrįsta savosios nukabinti – tepabūna. „Atvažiuosiu po savaitės, paimsiu vėliavą, po to dar atsisėsiu prie Keturių kantonų ežero ir vėl skaitysiu atvežtą iš Lietuvos pirmąjį „Jaunosios Lietuvos“ leidimą (1907)“, – sako ji. Toks prasmingas, džiugus visų nuovargis, tiek klegesio ir įspūdžių. Mus pasitinka naktinė Liucerna. Atsilabinusi iki ryto su savo bendrakeleiviais, nutariu surasti Pilatus gatvėje namą, kuriame 1928 m. gyveno Salomėja Nėris. Temsta. „Prieblanda mano kambarėly... Pro atvirą langą žiūriu – o prieš mane Pilatas. Pirmą kartą savo gyvenime pamačiau milžiną kalną. Galingas šiurpulys eina per mano odą ir gyslas. Kur aš esu? Kaip sapnas. Juodas milžinas, išdidus Pilatas. Spindi jo auksiniai dantys – tai šviesos viešbučio, kuris užkopė beveik į pat viršūnę. Toks paslaptingas, niūrus, užburtas“, – rašė ji dienoraštyje. Surandu namą, žiūriu į tolimą kalną, ten spindi tie patys auksiniai dantys...

Šveicarijos lietuvių bendruomenės nariai mums surengė ekskursiją lietuvių rašytojų keliais. Jų čia būta tikrai nemažai. Juk Šveicarija – demokratiškiausia ir neutraliausia šalis pasaulyje. O ir gamtos neapsakomas grožis!

Patraukiame į Friburgą, šio miesto universitete studijavo M. Pečkauskaitė, filosofijos daktaro disertaciją apgynė V. Mykolaitis – Putinas. Žinių įgijo daugybė kitų žymių lietuvių. Mus sutinka universiteto rektorius, iš muziejinių vertybių rinkinio rodoma puošni, aukso siūlais siuvinėta lietuvių studentų draugijos „Lithuania“ vėliava (draugija įkurta 1899 m.). Būtent tą popietę sutampa ir Lietuvos Ministro Pirmininko Gedimino Kirkilo delegacijos viešnagė. Trumpas oficialus susitikimas su universiteto rektoriumi ir Šveicarijos lietuvių bendruomenės nariais. Po to visi šnekučiuojasi universiteto kiemelyje, Ministras Pirmininkas romantiškai traukia pypkę, o D. Sadauskas – lietuviškas dainas...

Važiuojame per senąjį Berną, kurį S. Nėris kažkada įvertino kaip įspūdingą miestą, o tada – į Bazelį. Aplankome Juozo Ereto kapą, prisimename jo didelius nuopelnus Lietuvai. Ciuriche šmėkšteli mintis apie vienišą, džiova sergantį, alkaną J. Biliūną. „Esu Ciuriche jau, bet vienas kaip vilkas. (...) Da neturiu ne tik kvateros, bet ir viešbučio, kur turėsiu nakvoti. (...) Bet vis tik Ciurichas gražus, ir oras, matyt, grynas, kalnų. (Iš laiško P. Višinskiui 1904 10 22) „Jau penkta diena be pietų ir vakarienės...“ (Iš laiško J.Šauliui 1904 10 28) J. Biliūnas šiame mieste ne tik gydėsi, bet ir lankė paskaitas universitete, rašė straipsnius į spaudą. Mūsų nedidelė delegacija labai troško užkopti ant Uetlibergo kalno, nuo kurio žvelgė J. Biliūnas, kiek vėliau – M. Pečkauskaitė, apie tai abu parašė apsakymus. Jų metais būdavo Ciuriche iškabinami skelbimai „Ant Uetlibergo giedra!“ Vadinasi, keliauk į kalną, ten pamatysi saulę, ledu apkaustytas kalnų viršūnes, o po kojomis – baltus debesų patalus. J. Biliūnas mena, koks tai nepakartojamas vaizdas... Nors mes tokių skelbimų nematėme, vis tiek traukiniu kilome į kalną, o lauke pliaupė lietus... Išlipome į vandens klanus. Slėpėmės po stogeliu, nors dar reikėjo iki tikslo eiti dvylika minučių. Profesorė Viktorija, visos kelionės metu svajojusi pamatyti tą stebuklingą Uetlibergo šviesą, liūdnai mąsliai šypsojosi, poetas Marcelijus čiupinėjo savo sulytą drobinę kepurę su snapeliu, dainininkas Danielius bijojo peršalti balsą, o mudvi su bendrakeleive Aurelija pasiryžome pasiekti viršūnę. Iš rankovių ir iš batų varvėjo vanduo, o Uetlibergas buvo apgaubtas tiršto rūko. Tą rūką supratome kaip paslaptį, kuri visada tvyro virš gyvenimo kalnų...

Dabar Šveicarijos lietuvių bendruomenėje gyvena per šimtą žmonių. Apie lietuvių, gyvenusių ir gyvenančių, istorijas, jų veiklą galima paskaityti Janinos Irenos Survilaitės knygoje „Alpių lietuviai“ (2005). O štai su šveicarų „marčiomis“ šioje kelionėje teko daug bendrauti. Jūratė, Diana, Janina, Milda, Virginija, Laima mus apsupo meile ir globa. Jų lietuvybė tokia graži, tokia „užsispyrusi“. Ištekėjusios už šveicarų, jos geba išsaugoti savo šaknis, įskiepyti vaikams, jog jų antroji Tėvynė – Lietuva. Ir sako: „Mūsų namai čia, o širdys – Lietuvoje“. Moterys su savo šeimomis dažnai lanko, anot Maironio, tolimąsias, numylėtas tėvelių šalis... Jos toliau puoselėja viltis įamžinti Šveicarijoje kuo daugiau lietuvių pėdsakų.

Šveicarijoje šešios dienos su Maironiu buvo nuostabios, mes viską pajutome iš jo eilėraščio „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“: „Ežero skaisčios bangos liūliavo / Žaliu smaragdu... Saulė už Alpių leidos sustingus; / Varpai Liucernos... Rožių iš kalnų papūtė kvapas / Skania sveikata...“
Jūratė Caspersen juokavo, kad surengti svarbų lietuvišką renginį Šveicarijoje – tai tarsi laikyti sudėtingą valstybinį egzaminą... Organizatoriai jį išlaikė aukščiausiu balu.