Yra dar „Metai“ – nuo jų ir reikėjo pradėti. Visi mūsų geri žodžiai, visa gražioji literatūra prasideda nuo „Metų“. Belles-lettres... Yra žodžiai gražūs, meniški, ir yra ne tokie gražūs, bet mokslingi. Mano gyvenimas nūnai toks, kad lakstau tarp vienų ir kitų. Kaip Buridano asilas, negalėdamas pasirinkti. Todėl nieko tikro nei čia, nei ten ir neturiu. Net nežinau, kada esu čia, o kada – ten.
Bet nūnai mano namai – „Metai“, net stiklus į langelius pats susidėjau. Mat tų namų ūkvedys yra toks, kad susitikęs mane vis nori pasidalyti kokiu išminties žodeliu, pasakyti kokią nors filosofinę ištarmę, bet apie profaniškus buities rūpesčius – šiukštu nė žodžio.
„Metus“ reikia pagirti, nes yra už ką. Tuose namuose nėra blogų žmonių (jei net ūkvedys pakilęs virš žemės), taip pat ten nėra jaunų ir senų. „Metuose“ visi gyvena pačiu laiku, – nei per anksti, nei per vėlai. Arba jau nebegyvena. Tų namų šeimininkai yra geri, ir gyventojų darbai tikri, svarūs.
Tas gražių žodžių svoris!.. Kadaise kraudavau žurnalo numerius namų knygų lentynose (tada jie vadinosi kiek kitaip, truputį nepadoriai, su prievartos prieskoniu), o kai jau namuose nebeliko vietos (tokie tų literatų namai!), ėmiau juos tempti į rūsį. Profanų kaimynų sandėliukuose ant lentynų puošiasi pilvo gėrybės – visokie agurkų, uogienių, grybų stiklainiai, žmogaus natūralistinės gerovės bei suvartojamo gyvenimo simbolis, o pas mane – vien tik žodžio pergalės... Visur buvo tik pergalės, apkarstytos voratinkliais, nuo grindų iki lubų. Bet mielos ir brangios. Ką nors išmesti – tai tarytum šventenybę išniekinti, rašančiojo sielą apspjaudyti. Kultūra, kūryba, tegul ir sukišta į sandėliuką...
Žodžiu, „Metai“ – geri namai. Ir gyvenimas, ir klasika vienu metu. Jei būtų blogi – nė dienos ten negyvenčiau. Tiesa, tai tokie namai, kuriuose niekaip neprasigyvensi, nepraturtėsi. Bet juk ne vien duona žmogus gyvas. Yra dalykų, kurių nepakeis jokios apčiuopiamos vertybės. Užtat verteivų bei funkcionierių pasaulis – kuriame viešpatauja nelabieji – tų namų ir nemėgsta, trokšta juos sunaikinti. Ir ne patys, o kultūrininkų rankomis. Naudodamasis visais tais, kuriems „Metai“ yra kuo nors neįtikę. Nes tuose namuose niekam nepataikaujama. Čia tavęs negarbins vien dėl to, kas esi žodžio snobas arba koks nors jau neįgalus nusipelnėlis. Nors krikščioniškosios geradarystės dvasia „Metams“ irgi nėra svetima.
Svarbiausia „Metų“ vertybė man – principų ir formos pastovumas. Tokia ir turi būti klasika. Kintančių formų pasaulyje reikia bent vieno pastovaus kultūrinio ir literatūrinio kriterijaus. Jeigu „Metus“ priverstų pakeisti išnaras – tuoj pat jų atsižadėčiau. Nepatinka man vergiškas prisitaikymas prie intelektualinių madų. Kaip ir pataikavimas valdininkams bei komersantams. Apskritai man kvaila atrodo mintis, kad meninis žodis turi uždirbti pinigus. Gerus pinigus žmonės moka tik už pornografiją ar panašius dalykus.
Į savo namus važiuoju miesto transportu. Troleibuse ar autobuse pasidairau į žmones – kas tokie susirinko, kaip atrodo, ko jie nori. Viešosios erdvės yra „Lietuvos rytas“ ir panašūs leidiniai, per kuriuos reikia perbėgti kaip per gatvę. Svarbu neužsižiopsoti ir neišsišvaistyti, nes liksi be nieko, tuščias kaip balionas. Nors daug prasčiokiškos kilmės žmogelių stiprokai serga tokia priklausomybe. Vienoj rankoj cigaretė, kitoj – kavos puodelis, o padėrusiuos akys įsmeigtos į vienadienį laikraštį, kuris vampyriškai maitinasi masių sąmone. Ar galima įsivaizduoti įspūdingesnį priklausomybių rinkinį! Man bloga vien jau nuo vaizdo: žmogus su laikraščiu rankose! Godžiai siurbia savo rytinės laikraštienos dozę: o kas šiandien atsitiko blogesnio? Skaito net drebėdamas. Kaip narkomanas. Kartais pagalvoju – kaip tokius žmones būtų galima išgydyti? Paskui galvoju – o kam? Juk žmonės nėra lygūs, kaip sakė filosofas. Tegul keliauja sau į amžinybę su televizoriumi ir laikraščiu sielos vietoje. Visas gyvenimo žmogaus uždarbis gali būti laikraštinė siela. Bet negi man gaila? Žmonių yra daug. Nesu koks kultūrinis fanatikas. Ne bažnyčioj gimęs. (Kažin kodėl ten niekas negimsta?) Kiekvienam – savo...
Dar atsiranda tokių leidinių – lūkuriavimo aikštelių, kur tau turi užtekti penkiolikos minučių. Jose suvokiau vieną dalyką: apie profaniškąją tikrovę gali viską sužinoti ne per penkiolika minučių, bet gal net per penkiolika sekundžių – vien tik perskaitydamas straipsnių antraštes. Nes daugiau jokios informacijos, nei galima rasti antraštėje, tuose tekstuose nėra. Protingiems žmonėms, kad jie galėtų gauti pakankamai informacijos apie įvykius namie ir pasaulyje, pakaktų laikraščio, sudaryto vien iš antraščių. Arba bėgančios televizoriaus eilutės. Tai būtų objektyvi, neiškraipyta informacija. Taupanti mūsų laiką. Nes pusę mūsų gyvenimo atima miegas, dar beveik tiek pat – laikraščiai.
Bet man ypač keista, kad gyvenimas kartais būna kaip pasaka: Pelenė gali tapti karalaite, o melžėja – karaliene. Kalbu apie „Tarybinę moterį“ ir „Moterį“. Viena būtybė staiga persimainė į kitą. Ir net pasidaugino, klonavosi: šalia tiesiog moters atsirado visokios individualizuotos Pelenės modifikacijos: ievos, lilitos ir pan. Spaudos kioskuose jas atpažinsi iš krūtų, šlaunų ir deimantų. Seksualinę mūsų vaikų fantaziją ir hedonistinius polinkius pinigams tarnaujanti spauda ugdo jau nuo panelės amžiaus. Kartais mūsų kultūra man atrodo ne tik perversiška, bet ir nusikalstama. Bet teismas už jauno žmogaus tvirkinimą laukia ne čia, o kažkur anapus.
Taigi tarybinė moteris išvirto aukštyn kojom. Tai du kraštutinumai, dvi fantazijos, nes gyvenime tokių būtybių nesutiksi. Nei prisiekusios melžėjos, nei tikros karalienės. Bet tai reali transformacija – daug kas tą stebuklą gali paliudyti. Matėm savo akimis ir viena, ir kita. Visa tai gali padaryti tik žodžio magija ir iliuzionistas su fotoaparatu. Jis paima paprasto žmogaus namus, kuriuose, suprantama, nėra jokios egzotikos, ir – kaip triušius už ausų – traukia iš ten nuostabiausias moteris. Traukia vieną po kitos, rodo mums – imkit ir grožėkitės! – ir galo toms karalienėms nėra. O kokios jaudinančios jų istorijos! Koks subtilus sielos gyvenimas, kiek būta peripetijų, kol tokia Pelenė virsta paauksuota karaliene! Skaitai jų istorijas, ir verkti norisi. Visai kaip žmonės. Bet gal ne visai. Tie puslapiai labai blizgantys, spalvoti, jie viską iškreipia. Ir imi regėti kažkokį miražą, kuris gundo, vilioja, traukia tave.
Vartai tokius žurnalus ir galvoji, kad sapnuoji. Imi abejoti, kad gyventi Lietuvoje, nes daug tokių spindinčių žurnalų tartum atkeliauja pas mus iš lordų rūmų. Sako, amerikietiškos kultūros antplūdis, bet juk tikri amerikiečiai gyvena labai paprastai. Pilki, nykūs, dorovingi. Puritonų kraštas. Visiškai nemoka rengtis. O mūsų blizgančiuose žurnaluose prabangiausiais aksesuarais išpuošta pati pagunda. Sensacija ir sensualizmas. Ir jauno kūno kultas. Štai ir išsipildė, kas buvo žadėta sovietiniais laikais: molodym vėzdė u nas doroga, starikam – vėzdė u nas poščiočina... Tai yra jaunimui pas mus visur atviri keliai, seniai – visada gauna, ko nusipelnę – antausį...
Žodžiu, mūsų buržuazinėje visuomenėje vyrauja hedonistiški spaudos namai – sibaritų salonai. Aš ten nesilankau, aš taip gyventi nemoku, iš manęs vartotojo jau niekas nepadarys, todėl apie tuos namus ir nerašysiu. Yra kas juose rašo – pinigo jėga ten sutraukia didžiausius žodžio meistrus, kartais ir tikrus talentus. Visa žemiškoji galybė gyva tik gyvo žmogaus dvasia, o iš to žmogaus kaip ir nieko nelieka.
Sibaritiniuose spaudos salonuose nuperkama žmogaus siela ir priverčiama tarnauti daikto spindesiui. Šviesa tampa spindėjimu. Didelis skirtumas: švyti gyvybė, o spindi lavonai. Todėl romuviečių palėpėje man daugiau šviesos nei tuose sibaritų salonuose, kur šviesa yra netikra, tik atspindėta, perkeista. Sielą pardavę kultūros renegatai yra kerštingi: atsigręžę į kuklius kultūrinės spaudos namelius jie mato juos kaip sąžinės priekaištą ir yra pasiryžę tuos varganus namelius nušluoti, kaip neduodančius pelno, nieko nereklamuojančius, neugdančius vartotojiško plėšrūno bruožų. (Čia jau rašau kaip tikra davatka, net pačiam bloga. Bet tokie žodžiai patys rašosi; juk tokia jau kultūrininko inercija: skųstis, kaltinti ir aimanuoti – kaip liga). Kartais galvoju, kad su mentalitetu esu panašus į jonvabalį.
O dabar jau apie tikras savo ištakas – apie „Nemuną“. Tai mūsų visų upė, bet kad daugelis gyvename toli nuo jos. „Nemunas“ – lyg „Metų“ brolis. Arba – giminingi namai. Bet man tai – labai asmeniškos patirtys. Šiuose namuose prabėgo mano vaikystė. Jie kelia nostalgiją, todėl į juos ir norisi grįžti, ir kartu – sunkoka. Daug kas čia tebėra savo vietose, bet daug kas ir pasikeitę, man nebepriklauso. Kaip parduoti tėvų namai. Kaip senas albumas. Et in Arcadia ego sunt – ir aš gyvenau prie Nemuno...
„Nemunas“ anais vaikystės laikais, kuriuos reglamentavo griežta „Tarybinė moteris“ ir pikta „Komjaunimo tiesa“, vienintelis man formavo mintį, kad žmogus yra gražus – ir savo kūnu, ir dvasia. Labai nuostabu, kad tuo viduramžių sutemų metu buvo prisimintas žmogaus kūnas, ypač – gražiosios lyties. Dairaisi aplinkui – niekur gražiosios lyties nėra, pasižiūri į kvadratinius „Nemuno“ puslapius – yra. Kaip idėja, idealas ir gyvenimo kelrodis! Jau tada manyje ėmė švisti miglota mintis, kad moteris gali ne tik karvės spenius tampyti, bet ir gundyti. Tada man tai buvo nuostabus atradimas, už kurį esu dėkingas prakilniajai spaudai. Net šiandien susigraudinu, prisimindamas tų dienų spaudos atradimus. Tada dar nežinojau, kur tokios prakilnios būtybės gyvena. Bet svarbu nuo pat vaikystės turėti taurią idėja, o visas gyvenimas juk ir yra idėjos siekis. Kai idėja jau pasiekta, žmogus paranda gyvenimo prasmę. Todėl labai svarbu, kad spauda formuotų tokius aukštus idealus, kad žmogui jų užtektų visai jo egzistencijos trukmei. Šiandien jau taip nebėra – visi spaudos siūlomi idealai tavęs laukia artimiausiame prekybos centre. Arba soliariumo kamerose. Jei ir to neužtenka – eik į grožio saloną. Kadangi man svarbu vidinis, niekam nematomas žmogaus grožis, į tuos salonus ir nevaikštau.
Grįšiu prie savo dvasinio brendimo istorijos. Anais laikais „Nemunas“ man pakuždėjo mintį, kad žmogus yra vertingas savaime, o ne dėl visuomeniškumo ar pareigų, kad tokio tarybinio žmogaus nėra, kaip nėra trolių, kaukų, velnių ir visokių kitų bjaurasčių. Bjaurybė neegzistuoja! – suvokiau džiaugsmingai nušvitęs. Yra tiesiog žmogus. Ir tas žmogus neprivalo dėl savo buvimo teisintis nei valdžiai, nei kvailam kaimynui.
Šiandien pasakyčiau kiek atskalūniškai – žmogus gali būti gražus ir be grožio salonų. Gali ir nebūti. Jei tau teko antrasis variantas, jokie salonai nepadės.
Savo darbą tuomet „Nemunas“ darė kažkaip tyliai, gražiai, nepastebimai, nieko neužgaudamas. Atrodo, kad ši dvasia išlaikyta ir iki šiol. Į blogį čia lyg nekreipiama dėmesio. Kai teigi grožį ir gėrį, nedrumsdamas sąmonės keršto drumzlėmis, visi tamsos gaivalai lyg patys nyksta, nereikia jų nė užsipuldinėti. Tai, kas negatyvu, realiai neegzistuoja. Nereikia daug galvoti apie tai, kas svetima žmogaus sielai. Visa perkančio ir parduodančio pasaulio galybė anksčiau ar vėliau tampa spindinčiu trūnėsiu. O Nemunas plaukia ir plauks.
Man keista tik viena: vaikystėje „Nemunas“ plaukė į pasaulį ir kartu ten nešė mane, atverdamas vis naujus gyvenimo horizontus. Dabar jis tarytum plaukia atgal, yra tiesiog tėviškės upė. Visiems žinoma, miela ir brangi.
Šiandien „Nemune“ su Lietuvos laisve išryškėjo kita lietuviška tautinė ypatybė – plepumas. Lietuviai taip ir supranta žodžio laisvę, ne išsakyti kažkokius savo įsitikinimus ir principus (juos juk reikia turėti, kažkaip išmąstyti), bet šnekėti be galo ir be krašto apie viską, kas plaukia su seilėmis.
