Rengiant apžvalgą apie literatūros kritikos aktualumą ir tendencijas 2006 – aisiais buvo panaudoti tokie tyrimo šaltiniai: literatūros mėnraštis „Karogs“, savaitiniai kultūros leidiniai – laikraščiai „Kultūros forumas“, „Dienos“ priedas „Kultūros diena“, „Latvijos laikraščio“ įdėklas „Kultūros ženklai“ ir „Nepriklausomo ryto laikraščio“ puslapiai „Kultūra“. Iškart reikėtų pridurti, kad 2006 metais mažiausiai erdvės knygų recenzijoms skyrė „Latvijos laikraštis“. Šiemet padėtis pasikeitė, ir džiugina faktas, kad nuo sausio mėnesio viename didžiausių Latvijos periodinių leidinių knygų recenzijos jau nebėra marginalinis reiškinys.
Pagrindiniu temos aktualizavimo motyvu tapo du anaiptol ne mažareikšmiai literatūros kritikos aspektai: pirma, kritikos pamatinio žanro – recenzijos – aktualumas 2006 metais ir, antra, recenzijos žanro pagrindinės tendencijos bei kritikų darbo stilius ir kanonas.
2007 metų balandžio 1 dieną Ventspilyje buvo įteikti Metų literatūros apdovanojimai. Šis įvykis tapo atskaitos tašku ir impulsu pasklaidyti spaudos leidinių puslapius, siekiant išsiaiškinti, kiek intuityviai tiksli ir įžvalgi buvo literatūros kritika, kitaip tariant, ar kritika sugebėjo prognozuoti, kuris kūrinys taps literatūros metų Įvykiu. Atlikus tyrimą rezultatas vis dar nėra iki galo aiškus, nes metų metus nesibaigianti tendencija nustumti į antrą planą vaikų (paauglių) literatūrą buvo juntama ir 2006 – aisiais. Apdovanotosios Viko pasakų knygos „Pakraščių žmonės“ vienintelė recenzija (autorė Ilze Zveja) publikuota laikraštyje „Kultūros forumas“. Žinoma, viskas motyvuojama „geležiniu“ argumentu: šiuo metu juntamas vaikų ir ypač paauglių literatūros nuosmukis, bet jei jau taip, kiekviena šiai amžiaus grupei skirta knyga kaip tik turėtų tapti įvykiu iš didžiosios raidės ir apie ją reikėtų išskirtinai daug kalbėti.
Analizuojant 2004 ir 2005 metais spaudoje nuskambėjusius literatų ir literatūros kritikų pareiškimus, kokia turėtų būti literatūra, geriausią atsakymą pasiūlo „Kultūros dienos“ birželio numeryje publikuotos diskusijos „Jei tau trūko, trūks ir man“ dalyvių (Ievos Kolmanės, Gunčio Berelio, Roaldo Dobrovenskio, Andrio Kolbergo, Rimando Ceplio ir kt.) apibendrinimai. Atskleidžiamos pozityvesnės, pajėgesnės literatūros deficito priežastys, literatūros, kuri skatintų visuomenę daugiau skaityti, o problemos mazgas, deja, užsiveržia ties socialine ekonomine padėtimi valstybėje – pinigų stygiumi. Grožinę kūrybą ir skaitymo džiaugsmą nori nenori tenka iškeisti į kovą dėl elementarios egzistencijos.
Kritikai tais metais intensyviai ieškojo ir atrado kitokią literatūrą, iš kurios buvo galima pasisemti pozityvios literatūrinio šoko terapijos, pavyzdžiui, 2004 metų Andros Neiburgos apsakymų rinktinė „Stumk stumk“, Noros Ikstenos „Gyvenimo šventimas“, Ronaldo Briedžio debiutinė lyrikos knyga „Ašarų dujos“, 2005 metais pasirodęs Paulo Bankovskio romanas „Euroremontas“, Laimos Muktupāvelos „Meilė. Benjamina“. Tačiau kone didžiausio kritikos rezonanso šiuo laikotarpiu sulaukė tos latvių literatūros naujovės, kurios buvo Iššūkis. Be to, 2006 metais literatūros kritikų pagrindinis dėmesys buvo skirtas ne vertinimui, o pasiūlytos temos detaliai interpretacijai, kuri šokiravo (gerąja prasme) savo Išdrįsimu. Recenzijose pabrėžiama būtent Išdrįsimo reikšmė, kartu, beje, atsargiai atskleidžiant ir autoriaus literatūrinio nerangumo ar patirties stoką.
Didžiausią Išdrįsimo impulsą 2006 metų literatūros procesui suteikė Noros Ikstenos ir Imanto Ziedonio bendras projektas – poeto vaikystės ir mokyklos metų refleksijų knyga „Neapibrėžta buvo“ (leidykla „Dienas Grāmata“), kurios atsiradimo procesas Ikstenai ir poetui susijęs su didelių išbandymų laikotarpiu. Literatūros kritikas Arno Jundze „Nepriklausomame ryto laikraštyje“ pabrėžia, kad knygos autoriai rado išeitį, „kai kitiems turbūt būtų nusvirusios rankos“, ir kad „jiems abiem pavyko pasakyti kažką esmingo ir svarbaus, dėl ko, be abejonės, knyga turėjo būti sukurta. Galiu tik spėti, ar knygą „išnešė“ Imanto Ziedonio žodžiai, ar Noros Ikstenos drąsa neatsisakyti tos kokybės ir jėgos, kurią randame jos „Gyvenimo pasakojimuose“. [...] Be to, ne mažiau vykęs sprendimas buvo įtraukti menininkę Ingrīdą Zāberę į šį projektą. Tiesą sakant, čia reikėtų kalbėti apie autorių trejybę, kurioje visi elementai vienodai svarbūs, nes šioje knygoje tekstas ir apipavidalinimas sudaro harmoniją.“
Išdrįsimu 2006 metais būtų galima pavadinti ir Alvio Hermanio bei Normundo Naumanio dviejų dalių projektą „Latvių apsakymai“ (leidykla „Dienas Grāmata“), kurio pirmąją dalį „Scenos apsakymai“ sudaro Naujojo Rygos teatro spektaklio „Latvių apsakymai“ aktorių sukurti tekstai. Antroji dalis „Rašomojo stalo apsakymai“ yra rašytojų duoklė teatro / literatūros sintezės įrodymui. Žinoma, kritikai taikliai pastebėjo, kad tai, kas užrašyta, visada yra blankiau nei vaizdus scenos pasakojimas, tačiau aktoriai išdrįso, metė iššūkį literatams ir debiutavo rašytojų amplua. Būta ir sėkmės atvejų, pavyzdžiui, apie Vilio Daudzinio apsakymą „Šoferis“ Gunas Kalninis recenzijoje „Kultūros dienoje“ rašo: „... jo monologas – autobuso vairuotojo plepėjimas prie vairo reiso metu – knygoje išvystytas iki griežtai sustruktūrinto, dramaturgiškai sukalto teksto.“ Jo pasakotojas panaudojo „fragmentišką naratyvinį modelį“ su aukšta „lingvistine kompetencija“ ir „performanso sugebėjimais“, o Daudzinis buvo atidus šoferio provokuotojas, vėliau – tikslus charakterizuotojas scenoje.
Įsisiūbavusią, bet greitai nurimusią audrą sukėlė Ilzės Jansonės debiutinis romanas „Anapus stiklo“ (leidykla „Atēna“). Audra todėl (atsakymą pateikia bendra kritikų nuomonė), kad autorė išdrįso (nepabijojusi konservatyvios Latvijos visuomenės) aktualizuoti ir pasiūlyti skaitytojams seksualinių mažumų temą – pagrindinis Jansonės debiutinės knygos koziris yra jauno vaikino seksualinio identiteto paieškos. Tačiau kaip literatūros kūrinys „Anapus stiklo“ nėra ypač kvalifikuotas, todėl juo reikšmingesnė teigiama kritikos nuostata ir skatinimai tęsti literatūrinę veiklą.
2006 metais „išdrįso“ ne tik rašytojai, bet ir literatūros tyrinėtojai. Ilgonis Bergsonas ir Raimondas Briedis sudarė faktologiniu požiūriu talpias knygas – kronikas, kurios pripažintos turtingiausiais ir labiausiai intriguojančiais faktus apibendrinančiais leidiniais, o abiejų kronikų originalumą, kaip pažymi daugelis literatūros tyrinėtojų, lemia sėkminga medžiagos atranka ir praktinis tokių leidinių pritaikymas.
Atskirai reikėtų aptarti Ilgonio Bergsono knygos „Auseklytis po plaktuku ir svastika. Rašytojų žingsniai lūžio metais (1940–1941)“ (leidykla „Sol Vita“) viršelį, kuriame pasitelkus kompiuterinę grafiką nelabai korektiškai interpretuotas Ancio Cīrulio (1883–1942) paveikslo „Latvija“ fragmentas. Pavyzdžiui, Arno Jundze, kaip pats rašo, pamatęs viršelį, kone balsu sušuko, o Guntis Berelis recenzijoje dar negailestingesnis – viršelį jis vadina šizofrenišku ir košmarišku; ne ką geresnės nuomonės ir Rimandas Ceplis. Tačiau šįkart knygai tinka patarlė „Nespręsk apie žmogų iš kepurės“: 24 mėnesius apimantis faktų rinkinys yra nepaprastai nuodugnus, o kaip iliustracinė laikotarpio uogelė kiekvienai mėnesio kronikai parinktas dar ir atitinkamas eilėraštis. Guntis Berelis „Karogs“ žurnalo 2006 metų rugsėjo numeryje akcentuoja: „Iš esmės „Auseklytis“ yra knyga apie rašytojo santykį su galia. [...] Reikia pripažinti, kad nieko gero apie latvių rašytojus kronika neliudija. Atrodo, dar niekada per tokį trumpą laiką – dvejus metus – latvių literatūroje nebuvo šlovinta tiek daug vadų (būtinai – iš didžiosios raidės) – Ulmanis, Stalinas, Hitleris, tačiau jiems skirti epitetai ir retorinės aukštinimo priemonės neįtikėtinai sutampa. Vienintelė paguoda, kad visada esama rašytojų, į visus šiuos reikalus paprasčiausiai nesiveliančių.“
Raimondo Briedžio sudarytoji dviejų tomų knyga „Latvių literatūros kronika, lyginant su įvykiais pasaulyje ir Latvijoje 1888–2005 metais“ (leidykla „Valters un Rapa“) siekia toli už Latvijos ribų. Autorius išdrįso pasinerti į mokslinę tiriamąją avantiūrą (teigiama prasme), tapo vienasmeniu metraštininku, kuris nepabūgsta subjektyvumo atrinkdamas faktus. Guna Kalniņa recenzijoje „Kultūros dienoje“ pabrėžė, kad kronika dar kartą patvirtina autoriaus siekį „literatūros kūrinių struktūrinimą paversti kvapą gniaužiančiu nuotykiu“. Raimondas Briedis atrinko faktus, kurie akivaizdžiai integruoja Latviją į bendrą pasaulinės erdvės modelį politikos, ekonomikos, buities, kultūros, o ypač literatūros įvykių kontekste.
Literatūros mokslininkų ir kritikų recenzijose bei nuostatose ryškėjantis pasitenkinimas Išdrįsimu autoriams kuriant 2006 metų literatūros istoriją vainikuotas svarbiausiais latvių literatūros proceso apdovanojimais – Metų apdovanojimais, kurie paskirti Imantui Ziedoniui, Norai Ikstenai, Alviui Hermaniui ir Naujojo Rygos teatro aktorių komandai.
Antra apmąstymus provokuojanti tema yra knygų recenzijų pagrindinės tendencijos. 2004 metų pirmojo „Karogs“ numerio straipsnyje „Matininkai be matų, teisėjai be įstatymų“ rašytojas Zigmundas Skujinis literatūros kritiką apibūdina šitaip: „Užrašyta kritika yra toks pat literatūros produktas kaip apsakymas, novelė ar esė, bet išskirtinis tuo, kad jis skaitytoją veikia ne kaip pats save išreiškiantis solo opusas, bet kaip dueto sąskambis su kažkieno kito parašytu literatūros kūriniu.“ Iš esmės rašytojų požiūris, kad kritika įsilieja į literatūros žanrus, provokuoja kalbėti apie kritikos poetiką. Literatūrinio kūrinio recenzija geriau nei bet koks kitas kritikos žanras atspindi pastarojo dešimtmečio tendencijas. Iš karto reikėtų pridurti, kad griežtai skirstyti kritiką į atmainas nebūtų korektiška, todėl bus išskirtos tik ryškiausios kritikos, konkrečiu atveju – literatūros kūrinio recenzijos poetikos tendencijos. Žinoma, būtų visokeriopai netikslu literatūros kritikų rašymo stilių klasifikuoti ir grūsti į rėmus, atsižvelgiant į įmanomas atmainas, todėl konkrečios kritikų pavardės nebus minimos.
Turtingiausias tradicijų būdas kalbėti apie kūrinį yra analitinė kritika. Jos uždavinys yra niuansuotai įsigilinti į tekstą, kaip pagrindą imant literatūros teorijos siūlomus principus. Skrupulinga analitinė prieiga recenzijose pasitaiko vis rečiau. Analitinių recenzijų vangumo priežastys turbūt įvairios. Klasikiniu supratimu, analitinė kritika yra labai daug darbo reikalaujantis procesas, ir vėl nori nenori tenka grįžti prie jau minėtos trivialiosios finansinės problemos, dėl kurios recenzijoms neskiriama pakankamai laiko. Antras tikėtinas analitinės kritikos nepopuliarumo aspektas – tai mūsų nesugebėjimas panaudoti akademinėje terpėje įgytas žinias. Savaime suprantama, kad recenzijos pateikimo būdas priklauso ir nuo spaudos leidinio, kuriame ji publikuojama, taip pat nuo atitinkamo leidinio skaitytojų auditorijos.
Antra kritikos tendencija yra eseistinis pateikimo stilius. Recenzija ir esė iš esmės yra kritikos žanrai. Vykstant abiejų žanrų sintezei, kuriama esė recenzuojamo literatūros kūrinio tema. Jau 1992 metais Guntis Berelis žurnale „Karogs“ pabrėžė, kad kritika turi būti kūrybinga: „... kritikas yra žmogus, stovintis ant teksto ir tikrovės ribos; tam tikra prasme jo uždavinys yra nelengvas – jam tenka formuluoti nesuformuluojamus dalykus, ir dar toje srityje, kur bet kokia formulė yra prigimčiai prieštaraujantis reiškinys.“ Eseistinė prieiga prie kritikos teksto sykiu yra ir būdas būti kūrybingam, ir, Zigmundo Skujinio žodžiais, literatūrinio žanro produkto gamyba.
Trečiąją tendenciją taikliai ir negailestingai yra įvardijusi literatūros kritikė Anda Kubuliņa, t. y. recenzija kaip paviršutiniškas beletristinis perpasakojimas, kuriame nenuosekliai švysteli tiek analitinės, tiek eseistinės kritikos bruožai. Kitais žodžiais, tai neprofesionali kritika.
Reziumuojant literatūros kritikos pamatinio žanro recenzijos padėtį 2006 metų literatūros ir kultūros periodikoje, reikia pasakyti, kad, kitaip nei literatūrai, kritikai iš esmės trūksta Išdrįsimo rašyti ryškias recenzijas. Kas be ko, tarp mūsų raštininkų irgi esama malonių išimčių – tokių kritikų, kurie per ilgesnį laiką jau įrodė savo profesionalumą, susikūrė stilių ir savo indėliu stengiasi įrodyti, kad latvių literatūros kritika nėra visiškai sustingusi.
„Karogs“, 2007, rugsėjis
Vertė Laura Laurušaitė
