Rašyk
Eilės (72017)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10314)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Senas žmogus lietuvių literatūroje

2005-08-04
Senas žmogus Lietuvoje visuomet buvo gerbiamas už savo žinias, gyvenimo patirtį. Tas juntama ir Lietuvos rašytojų kūryboje.

Seneliai auklėdavo jaunąją kartą, perteikdavo vaikaičiams savo vertybes ir kultūrą. Šeima, gentis, tauta laikėsi senųjų išmintimi. Dažnai vyriausias kaimo žmogus būdavo raganiumi. Raganius – ne blogąja prasme, ne. Raganius – regintis daugiau už kitus, tai, ko kitiems nelemta pamatyti. Į jį kreipdavosi patarimo, sumažėjus derliui, bėdai ištikus ar kokiai ligai užklupus.

Štai kad ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus Raganius Gugis. Nors žmonės jį ir apšnekėdavę, ir dažnai ne iš gerosios pusės, ir kaimas buvo dėl jo susiginčijęs, pasidalinęs į dvi stovyklas: vyrų ir moterų, tačiau galų gale buvo nuspręsta, jog Gugis yra „tik paprastas senų laikų žmogus, daug ką nusimanąs, ko jau dabar žmonės nežiną“.

Tačiau Jono Biliūno „Ubagas“ – visiškai kitoks personažas. Jis, senatvėje vaikų iš namų išvarytas, elgetauja, ieško sau vietos po saule. Jaunas vaikinas, vasarą grįžęs į tėvoniją, nori jam padėti, bet teišgali tik duoti duonos riekę. Jono Biliūno novelė parodo kitą, ne tokią šviesią, Lietuvos kaimo senųjų žmonių gyvenimo pusę.

Kertiniai Lietuvos kaimo žmogaus, būtent seno žmogaus, pasaulėjautos akmenys, vertybės – žemė, duona, ramybė, pastovumas, žinojimas. Senų žmonių žemė dar ir dabar vadinama gyvenimu. Nes žemė pastovi. Namą gali sudeginti, javus ištrypti, obelis iškirsti, o žemė liks. Kol žemė tavo – turi gyvenimą. Prarasi – neturėsi. Tačiau Lietuvos sovietizacija, žemės kolektyvizacija tai iš lietuvių atėmė.

Apie tai tarybiniais metais garsiai nešnekėta, tačiau tikriems Lietuvos patriotams, inteligentams tai neprasprūdo pro akis. Bene ryškiausias kaimo problemų vaizdas piešiamas Romualdo Granausko novelėje „Gyvenimas po klevu“. Joje atskleidžiama Lietuvos kaimo žmogaus vertybių krizė – ar bėra tikslas dirbti, kai žemė visų, o ne tavo vieno gyvenimas, jei valgyti vis tiek gausi, geriau jau stikliuką su kaimynais išlenkti. Tuo tarpu senajai Kairienei vis dar svarbios tradicinės vertybės – žemė, pastovumas, gyvenimas. O kiti tas vertybes praradę galbūt dar ir dėl to, kad „laukus apsėja, nupjauna, iškulia, grūdo į rankas nepaėmę“.

Seno žmogaus patirtis ir pasaulėjauta – svarbus akcentas lietuvių literatūroje. Ja remdamiesi Lietuvos rašytojai perteikdavo giliausias savo filosofines, egzistencines mintis. Todėl skaitydami lietuvių kūrinius taip dažnai sutinkame seno žmogaus portretą.


 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-24 12:39
Si bilė Sibire
nereikia per daug norėt. gerai, jei ir taip parašo. svarbu parašo, paskaito. dar.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-11-20 10:07
kadugėlis
o varge, mokykloje niekas nepasikeitė, ar ką? lygiai tą patį ir mes rašydavom. lygiai tai, ką statistinis mokytojas ir tikisi perskaityti. viskas kaip nuo vieno šablonėlio nurašyta. gi nuobodu! man tai gėda už save, kad mokykloje nesugebėjau nulaužt to šabloninio rašinėlių stiliuko ir pati tokias nesąmones rašinėjau. taigi turit ko paskaityt - visas internetas pilnas straipsnių recenzijų, blogų galų gale kažkokių - tiek idėjų apie tai, kaip galima rašyti. o jie kaip grūdosi į rėmelius, tai grūdasi.
ai, žodžiu, liūdesys ir nusivylimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-04 18:36
devynbalse
nu kaip tai trumpokas rašinukas. tokia tema galima knygą parašyt.:] apie mūsų agrarinę literatūrą, kurioje kiekvienam kūriny bent po vieną seno žmogaus personažą yra.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą