Rimvydas Stankevičius. Paminklas knygai. Kuriai?

Skaitymo metai, ditirambų giedojimas skaitymui, paminklai knygai... Netoli tas laikas, kai skaitytojams premijas skirsime už tai, kad jie skaito... Nieko pikto nepagalvokit, aš – už. Man smagu, jog knygų skaitymas yra skatinamas, kad jau ne tik mokyklose ir universitetuose apsiskaitymas tampa teigiamu žmogaus bruožu. Manau, tų himnų knygai ir skaitymui visai pakanka, kad jauniems, ateinantiems žmonėms į sąmonę (gal pasaulėjautą?) įkristų aksioma – jog knygos – laiptai į tobulėjimą.

Pasakome, kad reikia skaityti, bet šiais demokratijos laikais (kuriuos Sigitas Parulskis pavadino: „Tai laisvė šikti žmogui ant galvos“) patarti, ką skaityti, neva, yra demagogiška, tironiška ir amoralu. Todėl literatai, intelektualai ruporo neturi (mat ruporui reikia pinigų, o intelektualai tradiciškai vargšai, o institucijos, kuri tokį valstybinį – kultūrinį ir solidų PR\'ą finansuotų – nėra).

Tai jau blogybė – negi mūsų karta neturi teisės perduoti jaunajai kartai savo pamėgtų autorių, kaip mums mūsų tėvai perdavė Hermaną Hessę, Julio Cortasarą, Gabrielį Garcia Marquezą? Negi demokratija reikalauja tyčia nesikišti, matant, kaip jaunuoliai grūdo ieško pelų pusnyse?

Na, velniai nematė, jei to tikrai reikalauja demokratija. Bet argi tokia demokratija užtikrina lygias dviejų besikaunančiųjų galimybes? Besikaunantieji šiuo atveju yra intelektualai ir komersantai (taip buvo ir bus visada). O štai pastarieji – pinigų turi. Todėl ir ruporą turi. Todėl profesūros nuomonė apie naujai išleistas ir įvertintas knygas pasigirsta tik tokiu garsu, kaip kad girdisi tylinčiojo aidas. Na, o komersantų „stumiamos“ knygos (kad pirktų, pirktų, pirktų) – it arkangelo Gabrieliaus trimitas. Negana to – jos dar išpuošiamos įvairia masinama (ir klaidinama) atributika – pavyzdžiui, aplenkiamos juostele, panašia į „Mis Lietuva“ juostą, tik su užrašu, skelbiančiu: „Geriausia metų knyga“.

Pasidomėjus, kas sprendžia apie tai, kuriai knygai dera užrišti šią „mis“ juostelę, panūsta isteriškai kvatotis – tai žmonės, patys savo gyvenime išleidę po vieną ar po kelias knygeles, kurių kokybė, švelniai tariant, abejotina. O ne švelniai – neabejotinai prasta. Štai jie ir kala į galvas šiandieniams moksleiviams, kad geros yra tos knygos, kurias kažkam verkiant reikia parduoti. Gal jie tyčia ir nebando įpiršti prastesnių, bet argi jie gali laikyti save kompetentingais? Žinoma, galiausiai ginčas dėl kompetencijos atsimuš į: „skonio reikalas“, tačiau skonį juk taip pat reikia ugdyti.

Verslumas – pagirtinas bruožas. Parduoti knygas reikia. Pirkti knygas reikia. Menkaverčių (literatūrine prasme) knygų irgi reikia. Suprantu savo mamą, kuri jau seniai nebeima į rankas nei F. Dostojevskio, nei F. Kafkos – skaito kaži kokius banalius meilės romanus – dėl to, kaip pati sako, kad yra per daug pavargusi sunkiai literatūrai. Ji nededa į skaitomus „serialinius“ romanus didelių vilčių – žino, kad tai „muilas“, bet vis tiek skaito – norėdama užsimiršti, atsipalaiduoti, rasti puslapiuose primityvesnį, naivesnį, lengvesnį pasaulį, nei tą, kuriame tenka gyventi...

Bet mano mamai – gerokai per šešiasdešimt. Ji turėjo laiko šiame pasaulyje suprasti, kas yra kas. O jaunimas? Žmonės, ateinantys iš mokyklos suolų, ištroškę ir godūs meno... Jie juk čiumpa tas „mis“ juostelėmis padabintas knygas – o jų begalės. Kiek norinčiųjų, tiek ir laureatų. Kiekvienam komerciniam vienetui juk pagal kišenę surengti savo „geriausiųjų knygų konkursą“, jei kituose laimėjo ne tos knygos, kurių leidėjai PR\'o agentūrai pinigus moka. Taigi, tas meno ištroškęs jaunuolis įeina į knygyną – ir paima į rankas „mis“ juosta dabintas knygas, mat „suaugusiųjų pasaulis“, kitaip tariant, – mes, tokiu būdu neva jiems pasakome, kad tai tikrai verta skaityti knyga. Ir jis, tą knygą perskaitęs, įsidėmi ir kuria savą įsivaizdavimą apie tai, kas yra gera literatūra...

Pasinaudojęs „mis“ juostele kaip atrama. („Juostelė“ – tik pavyzdys. Neturiu nieko prieš tokia juostele padabintą Sigito Parulskio knygą – ji tikrai verta.) Tačiau svarbiausia ne tai – svarbiausia, kad ir ta knyga išrinkta apgraibomis (lietuvių liaudies išmintis: „Aklai vištai grūdas“). „Juostelių“ esama įvairių – ir ne vien popierinių. Apie jas irgi tam tikrose knygose galima pasiskaityti – pavyzdžiui, kokiame nors „Rinkodaros įvade“. Aš nesu prieš tobulėjančią rinkodarą knygų leidyboje, aš – prieš literatūrinės vertės pamynimą.

Be abejo, galima sakyti, kad tai tik vietiniai „geriausiųjų knygų“ rinkimai, jog jie nepretenduoja į solidų vertinimą – kad tai tik vienos iš mokyklų „mis konkursas“, o ne „Mis Lietuva“, tačiau ruporo pastangos byloja ką kita – tęsiant metaforą – „mis mokyklai“ skiriama daugiau dėmesio, nei „Mis Lietuvai“.

Ar tikrai tai demokratiška? Dėti į vieną lentyną A. Marčėno ir A. Pogrebnojaus poezijos knygas. Ir nesakyti vidujai bręstantiems paaugliams, kuri iš tų dviejų knygų – geresnė.

Štai taip ir nutinka, kad A. Pogrebnojaus tiražas išperkamas, o A. Marčėno – ne. Puikiam poetui A. Marčėnui dėl to nei šilta, nei šalta – kas norės, susiras, kam duota suprasti poeziją, pažins, kuri geresnė, „sapienti sat“, natūralioji atranka, išlieka stipriausieji ir t. t. Tačiau mes kalbame ne apie A. Marčėną, o apie vaikus, kurie yra skriaudžiami.

Todėl švenčiant Skaitymo metus džiugu, kad knygai statomi paminklai. Ir ne mažiau smalsu – kuriai knygai?