Requiem novelei?

Literatūros kritikai jau suprato, kad novelės amžius baigėsi XX a. pradžioje. Šito dar nežino kai kurie rašytojai, nepaliaujantys rašyti trumpojo žanro kūrinius. Tiesa, yra autorių, kurių apsakymai prilygsta apysakoms, tačiau šiuo metu nė velnias nesusigaudys, kokie vyksta literatūros žanrų klasifikacijos procesai. Vertink, kaip nori, vis tiek nesuprasi. Jeigu rašytum anekdotus, būtų kas kita: visi juoktųsi, lyg Kazlą išvydę, ir tave vadintų „klasiku“. Ir visai nesvarbu, koks anekdotas – kvailas ar vulgarus.

Taigi saujelė lietuvių rašytojų nejaučia konjunktūros ir toliau atkakliai gadina popierių, manydami, kad pralenks Guy de Maupassantą ar Edgarą A. Poe. Nesistebiu jaunais ir naiviais autoriais, dar tikinčiais užkariauti melancholiškos tautos simpatijas ekstravagantiškomis noveletėmis. Tiesiog jie dar negavo gumbų į kaktą, gyvena „paraleliniame“ pasaulyje. Bet pasidomėkime statistika?

Pasak jos, beveik visi lietuviai mėgsta krepšinį. Be krepšinio, kas antras tautietis mėgsta alų ir „bulių kautynes“, o kas trečias – futbolą ir gražuolių konkursus. Jeigu jie nežino Maironio ir Vydūno, vargu ar ką nors girdėjo apie Rimantą Gustą ir kitus novelistus? Nebent tas novelistas patektų į išblaivinimo namus ar policijos komisariato areštinę.

Vadinasi, novelei, tarsi kokiai našlaitei, neliko vietos po saule. O kas ją gali mėgti? Gal netekėjusios arba išsiskyrusios moterys, nesitikinčios sutikti padoraus vyro. Gal dar pradedantis literatūros kritikas, kuris tingi vartyti romanus ir epopėjas, tad renkasi noveles ir apsakymus. Skaityti reikės nedaug, o visas kūrinys – kaip ant delno. Jis mano, kad be vargo, vienu ypu, parašytų dešimt novelių, tačiau iš to nebus jokios naudos. Nei disertaciją apginsi, nei gerą honorarą gausi. O „perkąsti“ romaną kur kas sudėtingiau – ir pavardes gali sumaišyti, ir kitokių klaidų padaryti. Ne vienas mano, jog trumpojo žanro, t. y. novelės, kelias labai trumpas, todėl nereikšmingas. Net keista, kad amerikiečiai – tokie pragmatiški žmonės – savo rašytojui E. Hemingway’ui už vieną apsakymą mokėdavo tūkstančius dolerių. Nesuvokiamas faktas pasaulio literatūroje.

O Lietuvoje visuomet buvo vertinami bekonai ir šimtapūdės žmonos, anot B. Sruogos. Todėl nė vienas redaktorius niekada negalvojo, kad novelistas gali būti rimtas rašytojas, vertas solidaus honoraro. Šito, be abejo, nežino ir jaunieji literatai, juoba – seimūnai.
Todėl, kaip minėjau, visus novelistus, tuos paskutinius literatūros mohikanus su visais provincijos čingačgukais, galima suskaičiuoti mediniais „skaičiukais“. Ypač dabar, kai visi, lyg patrakę, rašo romanus. Tiesiog bet kuris iš mūsų, turintis psichologinių problemų, pamatęs penkių šimtų lapų popieriaus krūvelę, staiga užsinori parašyti romaną. Tokiam veiksmui pritaria ir psichologai: girdi, tai esanti viena psichoterapijos priemonių, padedančių žmogui gyventi.

Na, o ką šiuo atveju gali novelė? Tiktai parausti ir pasitraukti į senelių prieglaudą. Nė vienas kritikas, nešiojantis šaunaus kaubojaus skrybėlę, neišdrįso pasakyti, kad novelė ir apsakymas visuomet buvo diskriminuojami. Ir ta nenormali situacija jų niekada nevaržė. Nervinosi tik rašytojai, manantys, kad gerą novelę gali sukurti ne bet kas. Vienas rusų rašytojas (pavardės neprisimenu) yra pasakęs, kad jam sudaryti naują apsakymų knygą daug sunkiau, nei sukurti romaną. Apsakyme negali plepėti, greitai paaiškės, kad pilstai iš tuščio į kiaurą. Tiesiog bet kurio autoriaus vizitinė kortelė – jo novelė ar apsakymas.

* * *

Suprantu, kodėl Rimantas Černiauskas niekada savo rankomis neuždarys „Novelės rudens“, kodėl už novelę jis numirtų kaip komunaras, apkabinęs stambų rašytoją Juozą Šikšnelį (Švendubrę). Suprantu ir tai, kad klaipėdiečiai turi begalinės kantrybės klausytis mūsų dejavimų ir fantazijų re mažor. Tačiau ir geležinė kantrybė kada nors baigiasi. Žiūrėk, atsistos koks vyras iš salės ir šūktelės: „Klausyk, baik tą savo… monologą! Einam išgerti alaus!“ Ir negalėsi tokiam pasiūlymui atsispirti! Todėl tenka pripažinti, kad gera novelė veikia kaip geras alus, nes po gero alaus norisi dainuoti, norisi iššokti pro langą arba užlipti ant stogo. O kai salėje matai nors dešimt klausytojų, kurie tavęs dar klausosi ir nemiega, pačiam sunku patikėti: nejaugi novelei teks sugiedoti Requiem? Nejaugi švelnios moters rankos neatskleis kvepiančių, baltų knygos lapų, kuriuose – visų mūsų gyvenimo akimirkos? Juk gera novelė – kaip geras eilėraštis, o eilėraštis kartais tampa daina, kurios neužmirši iki paskutinio atodūsio.

Už tai galima pakelti taurę raudonojo vyno.