Prieš 160 metų — 1845-aisiais — gimė Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, Žemaitė

Iš Juozo Tumo Vaižganto 1921 m., po rašytojos mirties, parašyto straipsnio „Žemaitės asmuo ir savaimingumas“:

„Julija Beniuševičaitė, neturčių tėvų Žemaičių bajorėlių duktė buvo gimusi Bukontiškės dvarelyje, Plungės parapijoje. Namie savo tarpe kalbėjos lenkiškai; ta kalba ir rašto buvo išmokusi. Gerai atminė 1863 m. sukilimą; pati darbavosi, nešiodama žinių ir maisto girininkams. Ištekėjo taip pat už beturčio žemaičio Lauryno Žymanto kurs dvaruose buvo taip pat prisigėręs lenkų „kultūros“ tai ir vėl sudarė „lenkišką“ šeimyną, nors, kaip visi Žemaičiuose, tos vietos kalbos nevengė. Per ilga nusipirko sau truputį lauko bene Šaukėnų parapijoje, iš kur buvo kilęs moksleivis Povilas Višinskis. Jis gaudavo tilžiškių lietuvių laikraščių ir Žymantienei davinėdavo, vis aimanuodamas, kad lietuviai daugiau stinga rašytojų kaip pinigų.

Tai paragino Žymantienę rašyti, ir ji dideliu vargu, ant grifelinės lentos rašydama ir vėl nutrindama, sudėjo pirmąjį savo atsakymėlį „Piršlybos“, kurį Gabrielė Petkevičaitė ir Jonas Jablonskis įdėjo į kalendorių, vardu „Rudens vakaras“, rašytoją pramindami Žemaite. Tai buvo 1894 m., kada Žymantienė ėjo jau 49 metus. Ir nebesiliovė rašiusi, padedama, pataisoma to paties Višinskio. Krūvon sudėjus, Žemaitės raštų yra du didžiuliu tomu <...>

Pradžioje karo išvažiavusi į Ameriką pas savo sūnų, šią vasarą Žemaitė sugrįžo Lietuvon – bent mirti. Eidama 76 metus ji vis dar rodėsi stipra, nepaliegusi, geros nuotaikos. Maža ką geresnę aš ją pažinau prieš 25 metus ir džiaugiaus, išvydęs ją per pamaldas Vytauto bažnyčioje, kur ji, sugrįžus iš svetur, malonėjo ateiti pasidžiaugtų, kaip rusų užgrobtoje šventykloje vėl įsigalėjo lietuviai. Atnešė ir nedidelę savo auką.

Žemaitė rašytoja mirė, ir mums nebetenka jos gailėtis: ji gražiai, darbščiai ir pilnai atgyveno savo amžių, atiduodama lietuvių tautai visa ką tik tesėjo bepadaryti. Esame iš Žemaitės gavę tikrų brangenybių mūsų literatūrai forma ir turiniu. Jos raštai savo forma tiesiog tobuli, klasikiniai. <...? Žemaitė piešė atskirus žemaičių buities epizodus, atskleisdama jų sielos gilumas, tai, ko patys žmonės nenusimano. O Žemaitės savumas, kad ji tetesėjo pagauti daugiausia neigiamąsias puses žmogaus būdo, daugiausia skurdą, vargą ir įvairesnius iškrypimus. Tokią ją padarė jos pačios vargingas gyvenimas. Literatūra beveik nieko nepalengvino jai gyventi, ir kai dabar štai ėmė žadėti kelias dešimtis tūkstančių, jai to nebereikia. Ji begyvendama daugiau bloga matė neg gera. Ir tas spragas mėgino užtaisyti, mokydama dailės būdu.“

Iš A.Vaičiulaičio knygos „Natūralizmas ir lietuvių literatūra“:

„Keldama juodąsias puses, visa tai, kas jai atrodė žalinga kaimiečių, ponų, dvasiškių tarpe, autorė tikėjosi paveiksianti ir skatinsianti nusigręžti į šviesą. Jai šitas pedagoginis rūpestis taip graužė širdį, jog matydama kaimo bernų aklumą, ji kartą nuaudė iš jų gyvenimo vaizdelį, išspausdino laikrašty ir davė jų vienam, gudresniam, perskaityti, laukdama rezultatų. Grąžindamas bernas tarė: „Kad boba nemoka rašyti, tegul geriau nerašo“.

Toliau iš J. Tumo Vaižganto straipsnio:

„Ieškodama temų savo raštas, Žemaitė pirmon galvon užtikdavo, kas negera. Tai visur, nieko neišskiriant, nė tų, kurie būtų beveliję nepatekti negailestingosios natūralistės plunksnai. Jablonskis, šiaip jau knygų recenzentas daugiau kalbos žvilgsniu, nemitęs „Vaire“ ėmė ir parašė ilgą kritiką Žemaitės tų raštų, kurie rodo jos vienašalumą, tendencingą kunigofobiją. Autorė tačiau šitaip teisinosi (žodžiais; raštu ji niekam nereagavo):

– Ko gi jūs norite, kad tai – faktai? <...>

Į tikėjimą ji, rodės, gana šaltai žiūrėjo, net atkariai: taip bent reiškė vienas jos raštas sūnui, kurs tai yra paskelbęs viename Amerikos laikraštyje. Aš jį atsiminiau; per jį žiūrėjau ir į rašytoją. Vieną tačiau kartą Žemaitė, pernakvojusi pas mane Vilniuje, atsikėlė anksti, lygiai su manimi. Klausiama, kam, ką ji dabar taip anksti darys, atsakė:

– Ir aš eisiu bažnyčion.

Aš likau įsitikinęs, kad Žemaitė nebuvo svetima Katalikų Bažnyčiai, nors jos kunigus papliekdavo. <...>

Žemaitė – stambus, nešlifuotas akmuo, kuris vertinamas ne mėtomais spinduliais, tik svoriu“

Iš Žemaitės dukters Onos Jankienės prisiminimų, užrašytų 1950 metais:

„Ne cicilistė mano mama buvo. Labai gražiai mokėjo giedoti rožančių, kurį kiekvieną sekmadienį Užvenčio bažnyčioj giedodavo. Aš nemokėjau taip, aš tik pritardavau. Tėvelis neleisdavo mamai rašyti, nes buvo draudžiami lietuviški raštai, todėl kol gyvas buvo, mama mažiau rašė, o kai mirė, tai tada labai daug pradėjo rašyti... Buvo atjoję kazokai, kurie labai primušė Višinskius ir mano mamą už lietuviškus raštus... Visi gir ir gir – rašytoja, o aš visai negiriu, geriau pailsėt tūn laiką, negu ten su knygpalaikėmis dūties...“