Ištiko didelis muziejinis džiaugsmas. Paskutiniąją gegužės dieną iš Vilniaus atvyko viešnia – Irena Raugalaitė, atvežė nemažą paketą – dovaną jaunojo poeto Vytauto Mačernio jau nebe jaunam 90-mečio jubiliejui. Vytautas Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d., žuvo 1944 m. spalio 7 d., eidamas 24-uosius metus, tad ir liko amžinai jaunas. Mieloji viešnia pildė Bronės Vildžiūnaitės prašymą – perduoti muziejui dalį V. Mačernio archyvo. Geriau žinantieji V. Mačernio biografiją, šį vardą ir pavardę turėtų prisiminti. Bronė, laiškuose Vytauto meiliai vadinta Inken, su seserimi Gražina tebegyvena Vilniuje, 90-mečio jubiliejų jau atšventusi... O tais tolimais savo ir Vytauto jaunystės metais jiedu buvo susižadėję, buvo gautas Vilniaus miesto burmistro leidimas susituokti 1943 m. rugpjūčio 12 dieną. Lemtis jiems nebuvo palanki – svarbusis žingsnis tada nebuvo žengtas, bet prisiektoji ištikimybė liko visam gyvenimui. Nebenoriu plėstis, šia tema jau daug rašyta, gelmingieji V. Mačernio laiškai mylimajai Bronei išspausdinti knygoje „Po ūkanotu nežinios dangum“ (1990). Tačiau kodėl tiek nedaug žinome apie V. Mačernio sužadėtinę, bendrakursę, istorijos mokytoją B. Vildžiūnaitę? Kodėl jos nematome vakaruose, negirdime pasakojimų apie lemtingąją gyvenimo meilę? Moteris yra uždara, be galo taktiška, sakykime – paslaptinga, ji teigia, kad tai esąs jos ir Vytauto gyvenimas, apie kurį skelbtis niekada nenorėjusi. Tačiau V. Mačernio knygų sudarytojams visada padėdavo, atverdama savo archyvą, sutiko publikuoti jai rašytus meilės laiškus. Teko ir man kartelį kitą jau prieš trisdešimt metų pabendrauti su B. Vildžiūnaite. Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojai į pirmąją V. Mačernio ekspediciją išsiruošė 1981 m. birželį, nuo to laiko ir pažinojome jo brolius, seserį Valeriją, kai kuriuos jaunystės draugus, kaimynus...
B. Vildžiūnaitė mūsų muziejui yra ir anksčiau perdavusi labai vertingos archyvinės medžiagos: V. Mačernio studijų knygelę, literatūrinį dienoraštį, graikų, lotynų kalbų žodynėlius ir kita. Kas gi atkeliavo prieš šį V. Mačernio jubiliejų? Juk jau sunku rasti archyvinių ženklų apie talentingą, taip trumpai gyvenusį, bet klasiku tapusį Poetą.
Įvardysiu muziejiniais terminais.
Net ir visko čiupinėjusį muziejininką labai jaudina memorialiniai daiktai. B. Vildžiūnaitė perdavė du Vytauto naudotus rankšluosčius, vienas jų ypač gražus: lininis, austas, pasiuvinėtas, su nėriniais. Atkeliavo studentų meno mėgėjų draugijos „Šatrija“ laikais V. Mačernio nešiota kepuraitė. Gavome ir kelias originalias 1939 m. jaunųjų šatrijiečių nuotraukas – visi ten su kepuraitėmis. Nuotraukose daug jaunų gražių žmonių, tarp kurių, be Mačernio, yra ir A. Nyka-Niliūnas (tuomet Alfonsas Čipkus), Mamertas Indriliūnas, Pranė Aukštikalnytė ir pati B. Vildžiūnaitė. Dar gavome šilkinį Vytauto kaklaraištį – reikėtų priminti, kad jaunuolis buvo elegantiškas, didelis estetas – tokį jį ir matome fotografijose.
Knygas vadiname memorialine biblioteka. Turime muziejuje keletą knygų iš V. Mačernio bibliotekos, į kurių priešlapius poetas įsirašydavo savo vardą ir pavardę. Šįkart rinkinys pasipildė dar keturiomis, viena iš jų – I. A. Bunino „Mitės meilė“ (1938), o trys knygos yra tokios, kokių dar neturime bibliotekose: trys mažulėliai žodynai, maždaug 5 cm aukščio ir 3,5 cm pločio. Tai anglų-rusų, rusų-anglų, prancūzų-anglų kalbų žodynėliai, kurie išties V. Mačerniui buvo svarbūs, nes jis buvo gabus kalboms, aktyviai jas mokėsi, gerai mokėjo anglų, vokiečių, prancūzų, skaitė ir suprato italų, lotynų, graikų, rusų kalbas. Pastarąją pradėjo mokytis su žodynu skaitydamas F. Dostojevskį.
Dokumentu pavadinsiu „Mokinio dienyną 1932/3 mokslo metams“. Tuomet vienuolikmetis berniukas mokėsi Sedos vidurinės mokyklos antroje klasėje. Kas savaitę į dienyną pasirašinėjo tėvas Vladislovas Mačernis. Tvarkingu mokinuko raštu surašytos pamokos ir jų turinys, dvejetukų visai nėra, daug penketų, ketvertų, vienas kitas trejetas – kartais iš matematikos, kartais iš gramatikos... Gale dienyno yra perskaitytų knygų sąrašas, jų – tik septynios, tarp kurių ir H. Ibseno „Šmėklos“, V. Krėvės „Senų žmonių Dainavos padavimai“, Maironio „Raštai“.
Pagausėjo V. Mačernio rankraščių, kurie yra vertingiausias, įdomiausias rašytojų eksponatas, nes praveria duris į mąstymo slėpinius, į kūrybos gelmes... Jie yra kelių žanrų.
Dar moksleivio, bet jau bebaigiančio Telšių gimnaziją, jau rašančio eilėraščius rašinys „Lietuvių naujosios lyrikos motyvai“, vienuolika mokyklinio sąsiuvinio puslapių. Tai mąstančio, apsiskaičiusio jaunuolio mintys ir žinios. Rašinio įžangą Vytautas pradeda nuo aušrininkų, Maironio, teigdamas, kad tuomet svarbiausias lyrikos motyvas buvo tautos balsas. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo imama pastebėti, kad tarp poezijos motyvų atsiranda naujas objektas – žmogus. „Kartojasi tas pats, mažų tautų kultūros istorijoj pasikartojąs reikalas: atgimus tautai, pirma išauga poezija, vėliau proza, po to seka mokslai ir kiti taikomieji kultūros paminklai. (...) Šiandieninė poezija nenutrūksta per daug nuo realaus gyvenimo ir nepaskęstama į grynai metafizines sritis. Abu pasauliai sintetinami. (...) justi, kad žmogus veržiasi santykiaut su Absoliutu, su visuomene, su tėvyne ar tėviške. Žmogus darosi visapusiškas, pilnas: jis pajunta ir intymius ryšius su žeme, jis ir visuomenės reikalais serga, jis ir amžinybę jaučia, jis retkarčiais ir su dievybe kalbasi...“ Analizuojant naujosios lyrikos motyvus, remiamasi A. Miškinio, J. Kossu-Aleksandravičiaus, B. Brazdžionio, S. Nėries, S. Santvaro eilėmis. Jaunasis tyrinėtojas teigia, kad „erotinis motyvas pas mus nelabai madoj“, daugiausia yra nusivylimo meile, kad atsiranda socialistinės poezijos užuomazgų, „labiausiai šį motyvą mėgsta trečiafrontininkai, bet, deja, ten poezijos nei už centą, tik tuščias šūkaliojimas“. Rašinį būtų galima datuoti 1938 m., nes V. Mačernis mini J. Kossu-Aleksandravičiaus „Užgesusias chimeros akis“, o ši knyga išleista 1937 metais.
Kitas didžiulis rankraštis – studento V. Mačernio, pradėtas rašyti 1943 m. vasario 8 d. Vilniuje, baigtas 1944 m. kovo 11 d. gimtojoje Šarnelėje (Plungės r.). Nežinau, už kokią bausmę šiandienos studentas atliktų tokį darbą... Žinoma, V. Mačernis studijavo Vilniaus universitete filosofiją, šiam mokslui buvo labai gabus, su prof. V. Sezemanu per egzaminą maloniai pasišnekučiuodavo kaip kolegos. Koks gi tas rankraštis? Tai vokiečių filosofo Nicolai’aus Hartmanno „Etikos“ („Ethik“, 1926) konspektas – 69 didelio formato lapai, iš abiejų pusių prirašyti tvarkingu smulkiu raštu. Galiu klysti, bet įsivaizduoju, kad Vytautas šį kūrinį vertė iš vokiečių kalbos, neaptikau, kad knyga jau tada būtų išversta lietuviškai. Kai Vilniaus universitetas 1943 m. buvo vokiečių uždarytas, Vytautas grįžo į tėviškę, į Šarnelę. Jam, rodos, tebuvo likę parašyti ir apginti diplominį darbą „Kristus ir Nyčė“. O prie šio N. Hartmanno konspekto šitiek darbo! Tekstas sudėtingas, filosofinis, intelektualus – ne kiekvienam jį išgvildenti...
Kitas studento V. Mačernio rankraštinis tekstas – „Mūsų gyvybės upė“, išspausdintas knygoje „Po ūkanotu nežinios dangum“, o kaip pranešimas skaitytas universiteto studentų literatų būrelyje. Čia norėčiau pacituoti tą dalį, kuri minėtoje knygoje nespausdinta, nes tėra pranešimo tezės. „Nesu specas ir nenagrinėsiu, kas yra vitalistas, kas ne. Kiekvienas didelis rašytojas – vitalinis reiškinys. Gyvybės paslaptis, jos pulsavimas tautose. Nėra negabių tautų, negenialių. Genijus yra sudarytas laiko, vietos, amžiaus, bendros nuotaikos. Dramatinis anglų genijus. Dabar nėra dramų. Tauta buvo prislopinta. Daina – vargo vaisius. Mūsų tautos pagrindas – ūkis. Tauta gabi, žydų gabumas. Tautos gyvybės Upė. Apvaizda, likimas. Jūs turėsite tautai vadovauti, būti jos mokytojai. Mokyti valdininkus. Jautri tautos širdis. Eiti per žemę ir stebėti. Kunigai, kunigaikščiai. Tautos sąmonė. Ekonominis pagrindas. Pasiturintys ūkininkai. Kunigai poezijoj ir politikoj. Eiti pirmiau, vesti. Idėjos pirmumas. Išsilavinimas.“ Tame tekste V. Mačernis poetams suteikia tautos filosofų ir tautos vedlių misiją.
Jautriausi tekstai yra kūrybos rankraščiai. B. Vildžiūnaitė šįkart perdavė ir tokių muziejinių vertybių. Tai knygose spausdintų eilėraščių rankraščiai „O mylimoji, mano slaptas ilgesys“ ir „Vizijų“ pabaiga. Bet kiti du rankraščiai kol kas lieka neaiškūs, matyt, jiems reikalingi gilesni ir kruopštesni tyrinėjimai. Štai prieš mano akis guli didelio formato dvilapis, kurio trys pusės prirašytos teksto, labai artimo „Vizijų“ ciklui. Tačiau kad ir kaip tyrinėjau tekstą, lygindama su spausdintu, negalėjau atsekti, kurios „Vizijos“ užuomazgos čia yra, o gal tai – visai kitas kūrinys, kurio dar negaliu atpažinti, bet tyrinėjimo džiaugsmas tikrai beribis...
Ir kai senolių slenkstį peržengęs
Kampe prie židinio sugriauto atsisėdau ir mąsčiau
Užliejo sielvartas prigesusias akis
ir metų migloje paskendę atminimai
Tamson paniro dar giliau.
Kartais tiesą iš tamsos tenka traukti už labai plono siūlelio.
Panašiai yra ir su kitu rankraščiu. Ant nedidelio lapelio V. Mačernis užrašęs šešis posmelius, kurių nėra jo knygose. Nei datos, nei kokio kito ženklo...
Po milijono metų, gal daugiau,
Tu, saule, vienąkart užgesi,
Užkris naktis ir neberas namų
Nei mėlynakis mano brolis, nei jaunoji mano sesė.
Atsiverčiau sunkias knygas
Ir ciniškai ramus skaitau:
Jau saulė gęsta. Ir kasdien
Aplinkui mus šalčiau, tamsiau.
Aš pažvelgiu į saulę eidamas keliu
Dar šviečia ji – tarsi šviesos dėmė skaisti
Užlieja sielvartas akis
Ir jau dabar reik nieko nematyt.
O bėga žmonės, skubinas ir grumiasi
Ir kelia saulėn veidus ir rankas
O žemė vis tolyn nuo jos vis ritasi
Ir saulė daugina dėmes.
Tai aš ir tu, nežinomas ir mano broli,
Ir tu veltui degi, ir aš veltui degu
Iš skausmo mesk bet kokią viltį
Ir eik lyg kalinys, lyg pasmerkto žingsniu.
Tai kam gi begyvent. Ir ko čia laukti
Tarp tų mažų, juokingų ir smulkių darbų.
Bet... negyvent, numirt, išnykt
Mažutis būdamas, bijaus ir nedrįstu.
Tai toks šis eilėraštis be pavadinimo...
Perduotoje siuntoje yra ir daugiau archyvinės medžiagos: nuotraukų, V. Mačernio knygų, paminėjimų programėlių, didelis pluoštas įvairių metų spaudos, kurioje rašoma apie Poetą.
Pabaigoje paminėsiu dar du eksponatus: tai Vytauto portretinė fotografija, dedikuota Bronei Vildžiūnaitei 1941 m. rugsėjo 16 dieną. Ant jos poetas užrašęs vieną posmelį iš eilėraščio „Į viršūnes“: „Ėjo žmonės visi į tą šalį: / Iš gyvybės skubėjo į mirtį, / Ėjo žmonės parodyt, ką gali, / Ir darbais nuveiktais pasigirti...“
Iš kur ta V. Mačernio nuojauta – eilėraščiuose vis pranašauti skubėjimą į mirtį...
O visai paskutinis dalykėlis – tai tuščias pageltęs vokas M. M. Bronei Vildžiūnaitei, Anykščiai, Lagedžių kaimas – V. Mačernis, Žemaičių Kalvarija, Šarnelė. Antspaudas išblukęs, bet data nesvarbi – galime pasakyti – tai buvo Meilės metai, nes ką gi reikštų tos dvi raidės M. M.?
Nedrįsčiau kai kurių dalykų čia rašyti, bet gavau B. Vildžiūnaitės leidimą – elgtis savo nuožiūra. Dėkoju Jai už pasiryžimą atiduoti tiek metų saugoto V. Mačernio archyvo dalį, už pagalbą – jos seseriai Gražinai Vildžiūnaitei, I. Raugalaitei – už kelionę Kaunan...
Kartais graži būna prasminga ir santūri Tyla, jeigu ją pavyksta išgirsti...
