Spalio 20d. Rašytojų klube vyko vakaras „Iš unikalaus literatūros palikimo“ su A. Rembo (Arthur Rimbaud) knyga „Sezonas pragare. Nušvitimai“, skirtas šio žymaus prancūzų poeto 150-osioms gimimo metinėms. Renginį vedė poetas, vertėjas Sigitas Geda. A. Rembo eiles originalo kalba skaitė vertėjas Juozas Mečkauskas-Meškėla. S. Gedos paklaustas, kodėl pasirinko būtent prakeiktuoju poetu praminto Rembo kūrybą, J. Mečkauskas pasakojo, kad ir savo gyvenime turėjo pereiti savotišką pragarą. Vertėjas taip pat prisiminė, jog studijavimo metais jam teko pagloboti dėstytoją italą, kuris vėliau pasiūlė padovanoti knygų. Tarp J. Mečkausko pasirinktų buvo ir Artiuro Rembo poezija.
Lietuvišką Rembo vertimą renginyje skaitė aktorius Rimantas Bagdzevičius. Apie poeto gyvenimą, kūrybinį kelią pasakojo literatūrologė Genovaitė Dručkutė. Ji pažvelgė į Artiurą Rembo kito žymaus prancūzų poeto, Polio Verleno (Paul Verlaine), žvilgsniu. Šie du garsūs, talentingi žmonės buvo neišskiriami draugai. P. Verlenas netgi metė savo šeimą ir leidosi gyventi bohemišką gyvenimą su savo bičiuliu poetu Londone ir Briuselyje. Tačiau jų santykiai taip pat greitai baigėsi, kai 1873 metais Verlenas, girtas ir iškankintas pavydo, pabandė Rembo nušauti. Už šį pasikėsinimą Verlenas buvo nuteistas keletą metų kalėti. Ankstesnėje Verleno kūryboje apie Rembo užsimenama kaip apie talentingą tyrą angelišką jaunuolį. Vėlesniuose poeto kūriniuose, poemoje “Don Žuanas pragare”, sukurtoje kalėjime, po lemtingojo šūvio, A. Rembo įgyja velnio, puolusio angelo, bruožų. Don Žuanas, kurio prototipu laikomas Artiuras Rembo, siekia nuversti Dievą ir užimti jo vietą, sujungti devynias baisiausias nuodėmes su trimis didžiausiomis vertybėmis, užbaigti gėrio ir blogio kovą. Tačiau Don Žuano sumanymą išgirsta Dievas ir nubaudžia nepaklusnųjį žmogų paversdamas statula.
Taip Artiurą Rembo matė Polis Verlenas. Koks jis buvo šiuolaikinių kritikų akimis?
Artiuras Rembo - labai anksti subrendęs prancūzų poetas simbolistas. Parašė turbūt žymiausius XIX amžiaus poezijos ir prozos kūrinius. Jo labai įtaigūs darbai išaugo iš pasąmonės šaltinių, o kūrybos formos buvo lanksčios ir neįprastos. Rembo yra pripažįstamas kaip vienas iš ritminės poezijos - laisvųjų eilių eksperimentuotojų (rinkinys “Iliuminacijos”, 1886). Jo sonetas “Balsės” (1871), kuriame kiekvienam balsiui suteikta spalva, padėjo išpopuliarinti sinesteziją (vienų jutimų aprašymas kitų jutimų terminais), vėliau taip plačiai naudotą simbolistų. Haliucinaciniai įvaizdžiai, pavartoti eilėraštyje “Girtas laivas” (1871), atskleidė, kad poeto pojūčių pasaulis sujauktas, pristatė jį kaip siurrealizmo pirmtaką. Paties poeto žodžiais jis kentė netvarkingą, intensyvią, kankinančią egzistenciją, kurią vėliau aprašė kūrinyje “Sezonas pragare” (1873).
“Dabar, tik dabar, beveik paskutinį kartą suklykdamas, pagalvojau, kaip įminti kelią į senovines puotas, kur galėčiau atgauti savo godulį.
Labdarybė padės man įminti tą kelią. Tas įkvėpimas įrodė, kad aš sapnuoju!
“Tu visados būsi hiena…” ir taip toliau, visam kam prieštarauja velnias, karūnavęs mane maloniosiomis aguonomis. Stok prieš mirtį su visais savo goduliais, savinauda ir didžiosiomis nuodėmėmis!”
A! Aš jau sotus: - Bet, mielasai šėtone, nedegink manęs tokiu ugningu žvilgsniu! Ir kol laukiama nedidelių niekšybių, tu, kursai mėgsti, kad rašytojo kūryboje nebūtų pamokymų ar ilgų išvedžiojimų, leisk dėl tavęs išplėšti tuos kelis šlykščius puslapius iš vienos iš mano prakeiktųjų užrašų knygelių”
Ištrauka iš kūrinio “Sezonas pragare”.