Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Poezijos vertimas: prasmės perteikimo problemos

2005-12-13
Dviejų O. Milašiaus eilėraščio „Beždžionės šokis“ vertimų analizė


Prasmės problemos vertime yra vienos svarbiausių ir kartu vienos sudėtingiausių. Visų pirma vertėjo užduotis – perteikti originalo teksto prasmę. Kita vertus, prasmė, ypač verčiant grožinės literatūros kūrinius, yra daugialypė, nelengvai suvokiama be išsamesnės analizės. Skaityti grožinės literatūros kūrinį ir jį suvokti skaitant nėra tas pat, kas ruoštis jį versti ir verčiant stengtis perteikti menkiausius prasmės niuansus. Taigi – kas yra prasmė? Nėra paprasta ją apibrėžti, nėra paprasta vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Egzistuoja reikšmės, aktualizuotos reikšmės, informacijos sąvokų sumaištis. Tačiau kalbant apie poezijos vertimą svarbu ne pačios šios sąvokos, kurios taip pat turi savo vietą vertimo procese, o prasmės, kaip visumos, koncepcija, susijusi su lingvistiniais ir ekstralingvistiniais elementais. Prasmės, kaip visumos, koncepciją itin gerai atskleidė prancūzų mokslininkė D. Seleskovitch, pateikdama prasmės trikampį, kurį sudaro šios sudėtinės dalys: originalo tekstas, supratimas, deverbalizacija, prasmė, pasakymas vertimo kalba.

Apatinė trikampio dalis – grynai teorinis lygmuo, kai iš vieno kodo patenkame į kitą kodą. Kalba suprantama kaip kodas, kaip ženklų sistema. Kad suvoktume originalo teksto prasmę, pasak D. Seleskovitch, reikalingi du etapai – supratimas ir deverbalizacija. Iš pradžių suprantame, kas mums sakoma ar ką skaitome. Suprantame logiškai, gramatiškai taisyklingai išdėstytas mintis. Tačiau šis supratimas, anot D. Seleskovitch, dar nėra visiškas prasmės suvokimas. Perskaitę ar išgirdę, nebegalvojame apie konkrečius žodžius, kuriais buvo išsakyta mintis. Todėl šis etapas ir vadinamas deverbalizacija. Pasąmonėje formuojasi mūsų pačių mintis ar mintys, ką tai reiškia, ir jos jau gali būti suformuluotos mūsų pačių žodžiais mūsų galvoje. Mes iš tiesų suvokiame, suprantame, kas buvo norėta pasakyti. Ir tik tuomet galima galvoti apie pasakymą originalo kalba, kad originalo teksto prasmė būtų perteikta kuo tiksliau. Šis prasmės trikampis eilėraščių vertimų analizei raikalingas todėl, kad jo dėka galima motyvuoti verstų eilėraščių analizę ir tikėtis, jog ji bus moksliškai pagrįsta ir tiksli.

Norint suvokti, kaip verstas tekstas gali būti ištikimas originalo teksto prasmei ar kaip gali ją iškraipyti, jos neperteikti, buvo pasirinkti analizuoti du Oskaro Milašiaus eilėraščio „Danse de singe“ vertimai į lietuvių kalbą (vertė Antanas Vaičiulaitis ir Vaclovas Šiugždinis).

Prieš pradedant analizę būtina tarti keletą žodžių apie poetinio teksto specifiką. Pasakymas, jog analizuoti atskiras prasmes reiškia analizuoti ir žodį, gali skambėti keistai. Tačiau žodis poezijoje yra itin svarbus, daug svarbesnis nei kitokio tipo tekstuose. Eilėraštis yra ypač aktyvios kalbos rezultatas. Poezijos kuriami vaizdai išsiskiria kur kas didesniais apibendrinimais nei proza parašyti kūriniai, nors yra kur kas mažesnės apimties. Tad mintys, jausmai, vadinasi, ir kalba, poezijoje nepaprastai koncentruoti. Pasak V. Kubiliaus, „Eilėraštyje fiksuojama ne visa išgyvenimo eiga, o aukščiausi išgyvenimo taškai, pati išgyvenimo kvintesencija. Todėl lyrikos kūrinys pasižymi nepaprasta koncentracija, neprieinama kitoms literatūros rūšims“. „Žodinis vaizdas yra tik poetinio vaizdo branduolys (...), kuriame įsikeroję prasminiai jo elementai“, – teigia V. Sezemanas. Todėl, anot pasak V. Sezemano, prasmės centras persikelia į patį žodį, kuris įgyja nepaprastą svarbą. Žodis suvokiamas kaip apskritai žodžiais išreiškiama poetinė žmogaus mintis, tačiau greta žodžio plačiąja prasme (kai vienaskaita aprėpia daugiskaitą) egzistuoja susiliejantis su visuma paskiras žodis kaip pats savaime. Tiriant vertimus, poezijoje paskiro žodžio svarba gali išryškėti itin akivaizdžiai, nes vienas ar keli žodžiai gali būti kūrinio struktūros pagrindas, ir jei vertėjas neparinks tinkamo atitikmens, nukentės originalo prasmė: arba ji bus iškraipyta, arba taps neaiški, arba apskritai jos neliks.

Šiame straipsnyje pateikiama poetinio teksto vertimo analizė gali būti pavadinta „dviguba“ analize. Netrukus paaiškės, ką gi galima vadinti šia „dviguba“ analize.

Pasak rusų mokslininko V. Komisarovo, yra trys galimi teksto prasmės tyrimo būdai: 1) nuo bendros prasmės tyrimo eiti prie sudėtinių jos dalių, nuo visumos – prie detalių; 2) nuodugniai išanalizavus atskiras prasmes – žodžio, įvaizdžių, laikų vartojimo, – pereiti prie bendros prasmės tyrimo, nuo detalių – prie visumos; 3) išanalizuoti giluminį kūrinio prasmės lygmenį (poezijos, filosofijos, prozos tekstai), jeigu kūrinio struktūroje, kalbinėje raiškoje užkoduoti ne iš karto pastebimi, ypatingi prasminiai klodai. Šie tyrimo būdai dar vadinami: 1) vertikalus teksto turinio tyrimas, 2) horizontalus teksto turinio tyrimas, 3) giluminės kūrinio struktūros tyrimas. Kalbame ne apie vertimą, o apie viena ar kita kalba parašytą ar pasakytą tekstą. Šiais prasmės tyrimo būdais galima pasinaudoti, analizuojant verstus tekstus. Iš pradžių vienu ar kitu būdu išnagrinėjamas originalo kūrinys, o vėliau analizuojama, kaip ištirta originalo prasmė perteikta vertime. Tai yra aprašoma prasminė originalo teksto struktūra ir lyginama, kaip šios struktūros elementai išreikšti verstame tekste. Tai ir būtų „dviguba“ analizė. Galima daryti prielaidą, kad tokia „dviguba“ analizė bus gana argumentuota, objektyvi ir išsami. Tad pirmiausia bus analizuojamas O. Milašiaus eilėraštis „Danse de singe“, t.y. originalas, o paskui – jo vertimai į lietuvių kalbą.

O. Milašiaus eilėraščio „Danse de singe“ analizei pasirinkta tam tikra dviejų V. Komisarovo siūlytų prasmės tyrimo būdų sintezė: tai yra analizuosime vertikaliu tyrimo būdu bei kalbėsime apie giluminius kūrinio prasmės klodus. Tik tokios analizės dėka, mūsų manymu, taps akivaizdi šio eilėraščio prasmės visuma.

Nesupažindinę skaitytojų su pačiu kūriniu, negalėsime jo ir analizuoti. Tokia analizė neteks prasmės. Todėl siūlome trumpai peržvelgti mūsų pačių pasiūlytą nepažodinį, tačiau ir nepoetinį eilėraščio vertimą bei kartu pristatyti ir A. Vaičiulaičio bei V. Šiugždinio vertimus į lietuvių kalbą.


Danse de singe

Pagal garsus ironiškos, greito tempo muzikėlės

Aux sons d’une petite musique narquoise, sautillante,

Alsinančios, – tuo metu lyja, tuo metu lyja be paliovos,

Essouflée, – tandis qu’il pleut, tandis qu’il pleut de la pluie pourrie,

Šok, šok, mano siela, sena beždžione su ryla,

Saute, saute, mon āme, vieux singe d’orgue de Barbarie,

Nusišėrusi, niūri senute, romantiškas ir švelnus gyvuly.

Petit vieillard pelé, sournois, animal romantique et tendre.


Pretenzingai klaustuko forma išrietusi nuplikusią tarsi

Avec ta queue d’automne effeuillée, prétentieusement tordue

Belapis medis rudenį uodegą prieblandos tuštumoj

En point d’interrogation sur le vide du crépuscule,

Šluostykis ašaras, galantiška, melancholiška ir juokinga beždžione,

Essuie tes pleurs, singe galant, mélancolique et ridicule,

Beždžione, niežuota nuo mirusios meilės,

Singe galeux de l’amour mort,

nuo prarastų dienų išbyrėjusiais dantimis.

singe édenté des jours perdus.


Dar vieną melodiją! Dar vieną! Kuri dvokia tabaku,

Encore un air, encore un air! Celui qui sent les tabagies,

Raupsuotu priemiesčiu, rudens muge ir aitriais riebalais,

Le faubourg lépreux, la foire d’automne et les fritures aigres

Kad prajuokintų prastai maitinamas merginas, – o nešvari, baisi, liesa,

Pour faire rire les filles mal nourries, – ō sale, affreux, maigre,

Apgailėtina epileptike beždžione, tikras neišsipildžiusių troškimų gyvuly!

Piteux, épiléptique singe, animal pur des nostalgies!

Dar vieną melodiją! Deja, paskutinę! Tebūnie tai duslus

Encore un air, hélas! le dernier! – Et que ce soit cette sourde

Nepakartojamas valsas, requiem mirusiems vagims, vis grojanti muzika,

Valse de jamais, requiem des voleurs morts, musique en échos

Kuri sako: sudie, prisiminimai, meile ir kokoso riešutai.

Qui dit : adieu les souvenirs, l’amour et la noix de coco…

– Tuo metu į seną ir sunkų purvą tyška smulkus lietus.

– Tandis que la pluie pauvre fait glouglou dans la boue vieille et lourde.


Pirmas vertimas

Beždžionės šokis


Kai tau irzliai liurlens ir kai pridusus strykčios smulki muzikėlė,

Kai pliaups ir pliaups lietus drumzlus,

Tu šok, straksėki, mano siela, katarinkų tu sena beždžionė,

Nudriskęs, pasalūnas seni, gyvuly romantiškas, graudus.

Tuščiam rudens saulėleidžių danguj, nelyginant klaustuką,

Tu savo uodegą nušiurusią išraičius prašmatniai,

Nubrauki ašaras, galantiška, liūdna, juokinga beždžionėle,

Nuo meilių mirusių niežuota ir bedantė nuo dienų, pražuvusių seniai.

Dainušką, dar dainušką, – tą, kuri tabako dūmais trenktų,

Raupsuotais priemiesčiais, rudens muge, spirgais,

Kuri jukdytų pusbades mergšes, – o nešvari, bjauri, sulysus,

Iš nuomario suskurdusi beždžione, grynas gyvuly su savo ilgesiais!

Dainušką, – gaila, pastarą! Lai būna užmaršties duslusis valsas,

Numirėliams vagišiams šermenų giesmė,

Lai būna muzika, kuri aidėtų tau: – sudie atsiminimams, meilei ir kvailystei…

O čia vis pliaupia, gurguliuoja varganas lietus senam, sunkiam purve.


Vertė A. Vaičiulaitis.


Antras vertimas

Beždžionės šokis


Aidėjant dūstančios, šokliosios muzikos vylingiems tonams,

– Kai tuo metu vis lyja, lyja dvokiantis lietus, –

Šok, mano siela, šok, rylos beždžione, šok ratu,

Nutriušęs gyvuliuk, gudri, romantiška, miela beždžione.

Tu savo uodega nuplikusio rudens, įmantriai išriesta,

Lyg koks klaustukas tuščiame danguj, jau saulei nusileidus,

Nušluostyk ašaras, liūdna beždžione, nuo juokingo veido,

Nušašusi beždžione be dantų; prabėgo dienos, meilė prarasta.

Dar vieną ariją, dar vieną! Dvokiančią lindynių tabaku

Ir priemiesčiu bjauriu, rudens muge, rūgštokais kepiniais,

Kad tik priverstum juoktis alkanas mergšes, – o tu, liesa, bjauri ir purvina

Beždžione epileptike, nostalgiškas ir nusiminęs gyvuliuk!

Dar vieną ariją, deja! Jau paskutinę! – Ir lai būna tai tylus, gūdus

Nesibaigiantis valsas, requiem numirusių vagių, tie muzikos aidai,

Kartojantys: sudie, atsiminimai, meile, kokoso sultingi riešutai…

– Kai tuo metu į žemę purviną ir sunkią pliaupia drumzlinas lietus.


Vertė V. Šiugždinis.


Galima teigti, kad eilėraštis „Beždžionės šokis“ neatsiejamas nuo poeto biografijos. Erdvė, laikas ir veikėjai – viskas susiję su poeto biografija. Erdvė – raupsuoto priemiesčio lindynė, kurioje iš nevilties kūrinio veikėjas prašo vis groti ir groti kokią nors melodiją. Nešvarūs priemiesčiai ir lindynės – dažni poeto kūriniuose. Tai opozicija saugiems namams, priebėgai, kurios poetas ieškojo visą gyvenimą ir kurios taip ir nerado (pavyzdžiui, ši opozicija aiškiai atsispindi eilėraštyje „Nemiga“). Prie bjaurios, tabaku dvokiančios lindynės dera ir paties veikėjo metafora: beždžionė – siela, apibūdinama ir bjauriais, ir gražiais epitetais. Jos išvaizda bjauri, tačiau dvasinis pasaulis išlaikęs grožį: galantiška, liūdna, romantiška, taip pat nelaiminga, nes atėjo laikas pasakyti sudie prisiminimams, meilei ir jaunystės kvailiojimams, perteiktiems metafora „sudie kokoso riešutams“. Ar galima tapatinti pagrindinį eilėraščio veikėją su pačiu poetu? Galbūt tokia prielaida būtų pernelyg drąsi. Tačiau galima teigti, kad sudėtingas poeto gyvenimas, jo išgyventos krizės vis dėlto šiek tiek atsispindi savotiškoje beždžionės – sielos tragedijoje. Be paliovos lyjantis lietus, sunkus, senas purvas tik sustiprina slogią ir niūrią kūrinio nuotaiką. Slogi ir niūri nuotaika, artėjanti pabaiga taip pat perteikiama temine muzikos linija. Eilėraščio veikėjas vis prašo dar pagroti, nes sunku sustoti ir ištarti paskutinį sudie. Lindynėje grojama muzika, savaime suprantama, prasta muzika. Kaip ir siela – beždžionė, bjaurios išvaizdos, tačiau išsaugojusi dalelę vidinio grožio, muzika eilėraštyje iš paprastos lindynės melodijos virsta nepakartojamu, vieninteliu tokiu gyvenime girdėtu valsu, requiem (duoklė aplinkai – mirusiems vagims), muzika, kuri vis kartoja ir kartoja „sudie praeičiai“. Eilėraščio kalba knyginė, poetas nevartoja šnekamosios kalbos žodžių, tik teigiamą ar neigiamą emocinį atspalvį turinčius pasakymus. Vienintelė išimtis – paskutinė eilutė, kurioje O. Milašius pavartoja šnekamosios kalbos onomatopėją, kalbėdamas apie lietų: „la pluie fait glouglou“, lietus tyška, burbuliuoja purve. Taigi eilėraščio struktūroje galime išskirti šias temines linijas: beždžionės – sielos, lietaus ir muzikos. Jos sukuria eilėraščio nuotaiką, jų dėka aiški poeto mintis. Tad dabar galime išanalizuoti teminių linijų perteikimą dviejuose eilėraščio vertimuose.

Perskaičius šiuos du vertimus, galima konstatuoti, kad teks nagrinėti pragmatinių reikšmių bei leksinių ekvivalentų aspektus. Aptarę šiuos aspektus, analizuosime iš karto visas tris minėtas linijas. Daugiausia dėmesio skirsime teminei muzikos linijai dėl priežasčių, kurios paaiškės vėliau.

Temines eilėraščio linijas galima surašyti į tokio pobūdžio lenteles:

Beždžionė – siela

Beždžionės – sielos išvaizda


Pirmas vertimas (Antras vertimas)

Šok, straksėki, mano siela (Šok, mano siela, šok)

Nudriskęs senis, gyvulys (Nutriušęs gyvuliukas)

Beždžionė nuo meilių mirusių niežuota, (Nušašusi beždžionė be dantų: prabėgo)

bedantė nuo dienų, pražuvusių seniai (dienos, meilė prarasta)

Iš nuomario suskurdusi (Epileptikė)

Nešvari (Purvina)

Bjauri (Bjauri)

Sulysus (Liesa)

Katarinkų tu sena beždžione (Rylos beždžione)


Dvasinis beždžionės – sielos veidas

Gyvulys (Gyvuliukas)

Pasalūnas (Gudrus)

Romantiškas (Romatiškas)

Galantiškas (–)

Graudus (Mielas)

Liūdnas (Liūdnas)

Juokingas (Juokingo veido)

Grynas gyvulys su savo ilgesiais (Nostalgiškas ir nusiminęs gyvuliukas)


Teminė lietaus linija

Kai pliaups ir pliaups lietus drumzlus (Kai tuo metu vis lyja, lyja dvokiantis lietus)

O čia vis pliaupia gurguliuoja varganas (Kai tuo metu į žemę purviną ir sunkią)

lietus senam sunkiam purve (pliaupia drumzlinas lietus)


Teminė muzikos linija

Kai tau irzliai liurlens ir kai (Aidėjant dūstančios, šokliosios)

pridusus strykčios smulki muzikėlė (muzikos vylingiems tonams)

Dainušką, dar dainušką!(Dar vieną ariją, dar vieną!)

Tą, kuri tabako dūmais trenktų,(Dvokiančią lindynių tabaku,)

raupsuotais priemiesčiais, (ir priemiesčiu bjauriu),

rudens muge, (rudens muge,)

spirgais,(rūgštokais kepiniais,)

kuri jukdytų pusbades mergšes (kad tik priverstum juoktis alkanas mergšes)

Dainušką, – gaila, pastarą! (Dar vieną ariją, deja! Jau paskutinę!)

Lai būna užmaršties duslusis valsas, (Ir lai būna tai tylus, gūdus nesibaigiantis valsas,)

Numirėliams vagišiams (Requiem numirusių vagių šermenų giesmė)

Lai būna muzika, kuri aidėtų tau… (Tie muzikos aidai, kartojantys…)


Eilėraščio „Beždžionės šokis“ vertimai labai skirtingi, ir tie skirtumai pastebimi iš pirmo žvilgsnio. Pirmajame vertime vertėjas vartoja lietuviško kolorito žodžių. Antrasis vertimas šiuo aspektu neutralus. Tam tikri žodžiai, itin svarbūs kūrinio prasmei, abiejų vertėjų išversti visiškai ar gana skirtingai.

Tad reikia aptarti pragmatines reikšmes bei leksinius ekvivalentus. Pragmatinė žodžio reikšmė, pasak O. Armalytės ir L. Pažūsio, yra tam tikra žodžio turinio dalis, suteikianti papildomą informaciją apie kalbos ženklo ir jį vartojančios visuomenės santykį. Tiriant šias reikšmes svarbu, ar žodis yra šnekamosios kalbos, ar knyginis, kokį emocinį atspalvį – teigiamą ar neigiamą – jis turi. Tai ne ženklo ir jį vartojančio atskiro individo santykis, tai ženklų ir juos vartojančio žmonių kolektyvo santykis.

Leksinių atitikmenų problemos verčiant poeziją veikiausiai nėra tokios aktualios, kaip, tarkim, verčiant techninius tekstus. Terminų ekvivalentai nėra poezijos vertimo problema. Tačiau, kaip jau minėjome, yra poezijos žodis. Ir tas žodis taip pat turi būti tinkamai išverstas. Negalime pavadinti jo terminu, tačiau analizuodami galėsime konstatuoti, kad ir vienas netinkamai parinktas leksinis „ekvivalentas“ gali sugriauti visą eilėraščio struktūrą.

Teminė beždžionės – sielos linija. Lentelėje išvardinti vertėjų parinkti vardai ir epitetai – beždžionė, beždžionėlė, senis, senukas, gyvulys, gyvuliukas – atitinka autoriaus pasirinkimą. Beždžionė – siela yra dvilypė, tad nėra skirtumo, ar ji nešvari, ar purvina, ar sulysus, ar liesa, ar nudriskus, ar nutriušus, ar niežuota, ar nušašusi. Taip pat – pasalūnė, gudri; romantiška; graudi, miela; liūdna; juokinga, juokingo veido; nostalgiška ir nusiminusi. Vertėjų pasirinkimas, atrodo, motyvuotas ir rimtesnių abejonių dėl atitikimo su originalu nekelia. Pirmajame vertime beždžionė vadinama katarinkų beždžione. Tai šnekamosios kalbos žodis, o originale vartojamas neutralus orgues de Barbarie. Antrajame vertime rylos beždžionė atitinka originalo autoriaus pasirinkimą. Be to, pirmajame vertime beždžionė straksi (straksėti – vikriai šokinėti, – „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“), vėliau strykčios ir muzika. Antrajame – šoka. Be abejo, antrasis vertimas ištikimas originalui, nes O. Milašius vartoja neutralų veiksmažodį danser. O straksėti prancūzų kalba – tai gambiller, danser sur un rythme trés vif („Le Petit Robert“).Neįmanoma viename straipsnyje aptarti visų aspektų, tad nekalbėsime apie lietuviškai nenatūraliai skambančius pasakymus (grynas gyvulys su savo ilgesiais).

Teminė lietaus linija abiejuose vertimuose perteikta neadekvačiai. Susiduriame su pragmatinių reikšmių ir leksinių atitikmenų problema. Pirmajame vertime lietus pliaupia, tai šnekamosios kalbos žodis („Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“), nors veiksmažodžiu gurguliuoti vertėjas stengiasi perteikti onomatopėją faire glouglou. Drumzlinas gali būti upės, ežero vanduo. Pasakymas „drumzlus lietus“ neaiškus, – koks gi tas lietus yra?Antrajame vertime išlaikomas neutralus pasakymas lyja, nors vieną kartą pavartotas ir veiksmažodis pliaupia. Dvokiantis lietus neabejotinai yra vertimo klaida. La pluie pourrie prancūziškai reiškia lyti be paliovos, tačiau būdvardis pourri gali reikšti ir pūvantis, supuvęs. Tai, kaip O. Milašius aprašė savo eilėraštyje lietų, adekvačiai neperteikta nė viename vertime.

Daugiausia keblumų kelia teminės muzikos linijos perteikimas. Jau minėjome lietuviškai nenatūraliai skambančius pasakymus, tad nesigilinsime į pirmą pirmo vertimo eilutę: „Kai tau irzliai liurlens ir kai pridusus strykčios smulki muzikėlė“. Antrasis vertimas tarsi aiškesnis – „aidėja dūstančios, šokliosios muzikos vylingi tonai“. Epiteto vylingi originale nėra. Ir kokia gi gali būti vylinga muzika mūsų jau aprašytoje aplinkoje? Originale besikartojantis pasakymas encore un air abiejuose vertimuose verčiamas visiškai skirtingai: dainuška ir arija. Tarkime, dainuška lindynėje dar galėtų skambėti, tačiau arija – tikrai ne. Ar gali virsti dainuška ir arija valsu, requiem, „sudie“ kartojančia muzika? Tuo labiau kad vėl susiduriame su vertimo klaidomis: valse de jamais reiškia nepakartojamą, gal vieną kartą gyvenime tokį išgirstą ar sušoktą valsą. Pasakymas užmaršties duslusis valsas yra sunkiai suprantamas, miglotas, o tylus, gūdus nesibaigiantias valsas neperteikia originalo pasakymo reikšmės. Pirmajame vertime requiem virsta šermenimis, tai yra budėjimas, apeigos prie mirusio. Vėl visiškas neatitikimas. Antrajame vertime requiem išlaikomas. Galima pasižiūrėti, kaip lindynėje grojama melodija palengva veda mus prie valso, requiem, „sudie“ kartojančios muzikos.

Smulki muzikėlė - Muzikos vylingi tonai -

Dainuška - Arija -

Užmaršties duslusis valsas - Gūdus nesibaigiantis valsas -

Numirėliams vagišiams šermenų giesmė - Requiem numirusių vagių -

Muzika, kuri aidėtų tau... Muzikos aidai

Greito tempo alsinanti muzikėlė - Melodija -

Nepakartojamas valsas - Requiem mirusiems vagims -

Vis grojanti muzika, kartojanti...

Taigi ši analizė parodė, kad pirmajame vertime daug šnekamosios kalbos, kurios originale nėra, antrajame vertime vartojama knyginė kalba. Šiuo aspektu antrasis vertimas ištikimesnis originalo prasmei. Dėl netinkamo leksinių atitikmenų parinkimo bei netikslaus pragmatinių reikšmių perteikimo lietaus ir muzikos teminės linijos nė viename vertime nesukuria tos nuotaikos, kurią sukūrė O. Milašius savo eilėraštyje. Tad galime teigti, jog nė vienas iš dviejų vertimų neperteikia originalo prasmės, netgi iškraipo ją. Lietuviški eilėraščiai „Beždžionės šokis“ nėra tikri, ištikimi prancūziško eilėraščio „Danse de singe“ vertimai.


Liucija Černiuvienė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą