Poezijos ir muzikos jungtis Kulautuvoje

Liepos 9 d. Kulautuvoje vyko penktasis bardų dainuojamosios muzikos festivalis „Akacijų alėja“. Festivalio prodiuserio Virgio Stakėno teigimu, į renginį stengtasi sukviesti ryškiausias folkdinozaurų žvaigždes, kurioms suspindėti padėtų ir keli giminingų žanrų atstovai. Tiesa, festivalio įžangoje grojo į oficialų dalyvių sąrašą neįtrauktas dar mažai žinomas Editos Tamašauskienės ir Vilmanto Tamoševičiaus duetas iš Tauragės. Po jų muzikavimo Kauno rajono meras Leonardas Gineika linkėjo festivaliui gyvuoti dar ne vieną dešimtmetį, Kauno apskrities viršininko pavaduotojas Konstantinas Pesenka kalbėjo apie ypatingą Kulautuvos, tarpukario kurorto, dvasią, kurią geriausiai atskleidžia ,,Akacijų alėjos“ festivalis, o Kulautuvos seniūnas ir festivalio direktorius Ričardas Pudževelis visiems linkėjo gerų emocijų.

Didįjį koncertą pradėjo festivalio sumanytojas Algis Svidinskas. Po jo pasirodė Edmundas Janušaitis ir Alfonsas Paurazas, prieš devynis mėnesius sukūrę duetą „Briedis“. Liuba Nazarenko stengėsi atskleisti romanso įvairovę – nuo buržuazinio iki liaudies. Patirtis ir jaunystė puikiai derėjo Nedos ir Vygio duete. Ilgai žiūrovus linksmino ir bendrą festivalio nuotaiką kėlė country muzikos legenda Vytautas „Simas“ Babravičius. Unikalius ir išraiškingus romansus atliko Steponas „Senio“ Aleksandravičius. Nors ir pavargęs nuo organizacinių rūpesčių, naujas ir senas dainas grojo V. Stakėnas. Pirmą kartą per savo muzikinę karjerą šis atlikėjas dainavo anglų kalba, nes pasirodymą jam norėjosi pradėti Bobo Dylano kūriniu „Blowin’ in the Wind“, kuris suteikė postūmį pasauliniam dainuojamosios poezijos žanro judėjimui.

Be poetų nebūtų ir dainuojamosios poezijos. Tad pas bardus į svečius atvykęs eiles skaitė Nacionalinės premijos laureatas poetas Antanas A. Jonynas. Ypatingo susižavėjimo sulaukė Vytautas Kernagis, kuriam „Bernelių užeigos“ direktorius Arvydas Laurinaitis įteikė specialią žemės ūkio kooperatyvo „Stručių genetikos centras“ dovaną – stručio kiaušinį. Baigiamuosius koncerto akordus grojo „Aktorių trio“. Po jų klausytojai ir dalyviai kartu sudainavo festivalio himną „Akacijų alėja“.

Visi festivalio dalyviai buvo apdovanoti skulptoriaus Roberto Antinio kūriniu – atversta bronzine knyga, puošta gitaros grifu, veidrodžio detale. Anot autoriaus, tai simbolizuoja ribą tarp apčiuopiamo ir neapčiuopiamo, švelnumo ir grubumo, o galutinę ženklų reikšmę kiekvienas dalyvis išsiaiškins pats.

Akacijų bardo vardas šiemet suteiktas poetui Antanui A. Jonynui. Anot V. Stakėno, taip pagerbtas žmogus, labai daug nusipelnęs šiam žanrui. Poetas karūnuotas laurų vainiku, kaunietis bardas Romas Naidzinavičius jam įteikė savo darbo statulėlę.

Pasibaigus festivaliui, vienai dienai sujungusiam poeziją ir muziką, norėjosi sužinoti nuomonę apie renginį.

V. Stakėnas: „Džiaugiuosi, kad žmonės neprarado gebėjimo klausytis nekomercinio meno. Žinoma, sudėtinga į vieną vietą sukviesti tiek daug žvaigždžių. Tai nekomercinis renginys, todėl atlikėjai negauna honoraro. Tačiau jie vis tiek yra čia, vadinasi, nusiteikę palankiai. Festivalis jau įgavo savo modelį, jo keisti nesinorėtų. Vis pasigirsta kalbų, kad kita pakopa – tarptautinis renginys. Žinoma, galima pasikviesti keletą užsieniečių, tačiau tarptautiniu, mano nuomone, jis tapti neturėtų, nes dainuojamosios poezijos žanre labai svarbu ne tik muzika, bet ir žodžiai. Šiais metais esu nepatenkintas įgarsinimu. Žmonės, netilpę į vadinamąjį Pušų amfiteatrą, liko nuskriausti. Nepatenkintas ir savo pasirodymu. Balsas nusėdęs nuo nurodymų gausybės, susikaupti nebuvo kada, tačiau, kai draugai groja, nagus niežti ir man“.

V. Kernagis: „Esu vienas šio žanro pradininkų Lietuvoje. Ankstesniuose festivaliuose vis negalėdavau dalyvauti, nes turėdavau būti kur nors kitur. Šiais metais atvykau į Kulautuvą. Miela, kad toks renginys vyksta, nors bardų gyvenimą įsivaizduoju šiek tiek labiau kamerinį, su mažiau atlikėjų. Tačiau festivalis yra festivalis. Čia galime pasižiūrėti, ką darome, ką dirbame. Smagu, kad jis rengiamas atviroje erdvėje, Kulautuvoje, o ne kuriame nors iš didžiųjų miestų“.

E. Janušaitis: „Menininkas yra pakankamai uždaras žmogus. O dalyvavimas tokiame didžiuliame renginyje padeda atsikratyti daugelio kompleksų, ištaisyti trūkumus. Džiugu, kad šiemet festivalį filmavo Lietuvos televizija. Šiuo metu kartu su Irena Grigaliūniene, Sauliumi Bulotu ir Beata Šadzevičiene stengiuosi suburti „Akacijų alėjos“ gerbėjų klubą, kuris ateityje galėtų šiek tiek koreguoti renginio kryptį“.

Klausytojų nuomonių būta įvairių. Šiek tiek abejota, ar tinka V. Babravičiui dainuojamosios poezijos festivalyje dainuoti tremtinių, o dabar jau užstalės daina tapusia, „Daug, daug dainelių“, ar tikrai reikėjo V. Stakėnui atlikti Bobo Dylano kūrinį. Tačiau visi įsitikinę, kad tokio festivalio reikia ir kad norėtųsi Kulautuvoje susirinkti dar ne vieną kartą.