Poezijos pavasariai Punsko krašte – ypatinga šventė, kuri tęsiasi jau 22 metus. Tarsi tituliniai poezijos atlaidai, poezijos žolinė šitame krašte, atsivėrusiame į Lietuvą ir į save. Susipynė žodžiai, žolynų puokštės ir lietuviškoji dvasia, kad būtų saugiau ir šviesiau, pasakys poetas Sigitas Birgelis, kurio poetinis gimimas ir įsišventinimas kūryboje tada ir buvo pakylėtas. Ūkininko sūnus išėjo į poezijos, kultūros laukus, tikėdamas, kad lietuviškas žodis neleis amžinai baimintis, jog viskas kaip niekad į nieką pavirs. Ant savo pečių ir visą Poezijos pavasario vargelį užsivertė. Ir dabar lydi mus – dainininką Danielių Sadauską, poetus Kornelijų Platelį, Vytautą Stulpiną, Julių Žeką ir šio rašinio autorių visam Poezijos kely po kraštą, jo paties apdainuotą, įamžintą fotografijose.
Pirmieji pasitinka jauniausieji skaitytojai ir klausytojai Seinų „Žiburio“ mokykloje. Mokykla – dovana iš Lietuvos, šviečia vitražai ir laimingų mokytojų ir mokinių veidai. Bet girdžiu Sigito Birgelio žodžius: „Noriu rašyti... / Tik ar skaitysi, sūnau, / kas buvo / šiame pasaulyje gero, / kas blogo –/ tada, kai aš gyvenau?“ Kaip klausimas gula gėlės prie paminklo Antanui Baranauskui, kaip klausimas pasitinka tyla prie Poeto kapo. Tyla kaip elegija „Ko gi skaudžia man širdelę...“ Argi neskaudžia širdies, jog galime pasidžiaugti tik tiek, kad Seinuos vėl Poezijos pavasaris ir nieks purvinais batais nespardys lietuviško pasisveikinimo su Poetu, kalbininku, vyskupu Antanu Baranausku, stovinčiu vieninteliame išlikusiame socialistinės Lenkijos rėželyje – Liepos 22 – osios gatvėje. Atremia tvilkantį žvilgsnį aptrupėjusios Seinų seminarijos sienos bejėgės, šaltiniai gurgėję, atabradais ėję į Lietuvą. Kokia gyva ir šviesi čia skambėjo Lietuvos likimo tema, artojų giesmės šventos. Ne pirmą kartą stovi Seinų šventovėje Danielius Sadauskas, virpčiojančiom lūpom pasikartodamas „Dainų dainelę“, o gal poterius lietuviškai, atvykęs čia su trijų Antanų – Baranausko, Strazdelio ir Vienažindžio dainom ir giesmėm.
Visada Poezijos pavasaris laukiamas krašto lietuvybės tvirtovėje – Punsko S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijoje ir Kovo 11 – osios licėjuje. Dar kartą pasikartojama poetinė Lietuvos istorija, lietuviškos dainos, liejasi žodžiai jotvingių tolumom, negrįžtamai nutolusiom nuo Lietuvos. Savotišku ritmu atliekamos jaunimui tinkančios apeigos. Į tas apeigas įsipina Sigito Birgelio knyga „Punsko parapija“, iš tamsos išsiskleisdama krašto istorijoje; lyg iš pamario krašto senovės atklysta Juliaus Žėko lūpose virpanti dambrelio melodija.
Keliaujam po kraštą su Sigitu, gėrimės krašto peizažu, tarytum istorine, etnografine poema, ryškiau nei raštuose išrašyta kraštovaizdyje ir žmonių, lietuvių iš dvasios, atminty ir širdyse. Toks žydėjimas, toks žaliavimas, keičiasi vaizdai, tarsi neįrėminti paveikslai ir poetas iš Žemaitijos Vytautas Stulpinas nebesusigaudo kur esąs, Lietuvoj ar Lenkijoj. Tik Lietuvoj, tik Lietuvoj ar Prūsijoj, tyliai deklamuoja: „Visur visa čia pat, / Visur visa priešais – / Sakytum parimsta tyloj / Tėviškės kalnas.“ Ir žiūri nuostabos pilnom akim pasidainuodamas: „Šešėlio šešėlis lyg angelas...“ Kartais atrodydavo, kad šitame peizaže jau kadais gimė rūstoki, filosofiniai, valiūkiška ugnele pažiburiuodami Kornelijaus Platelio skaitomi eilėraščiai, nors jis pirmą kartą dairėsi į tolumas nuo aukščiausių jotvingių piliakalnių, stovėjo prie knygnešių akmens... Taip dar kartą bylojama apie poezijos gyvastingumą.
Tokios ramios vietovės įkvepia kaip šventi darbai. Krašto žmonės į darbą žiūri kaip į maldą. Mes, savo krašte, kaip į išmaldą. Jie girdi bendruomenės balsą, mes – žvirblių čirškėjimą erškėčiuos. Jie velka vyturio giesmę ant savo pečių, mes savo pragarus nešvankius... Kam sunkiau? Jiems sunkiau su vyturio giesme.
Verčiu Vitalijos Stravinskienės monografijos „Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944 – 2000 metais“ puslapius ir stebiuosi, kad mes taip atsilikę, gal apsileidę, Lenkijos lietuvių istorinėj byloj esame tik praeiviai... Dabar mes galime versti knygos lapus ir įsitikinti, kaip iš tikrųjų buvo ir kodėl būtent taip įvyko. Ir kalbėti apie šį kraštą, anot istoriko B. Makausko, galima kaip apie buvusios Lietuvos etninį pakraštį. O kaip kalbėti apie tuos lietuvius, tarpukario, „Kauno Lietuvos“, patriotus, kovojusius už savo tiesą, savo meilę, praėjusius lenkiškų kalėjimų Suvalkuos ar Lomžoj kančias? Šiandien jie nepriklausomai Lietuvai yra niekas, lyg jų nebuvo, nebuvo jų aukos. O juk jie buvo pirmieji. Sibiro toliai atsivėrė vėliau...
O kaip žydi alyvos, kaip kalvos dangaus ant žemės nusileidusios. Tokiu žydėjimo metu ir poezijos nereikia. Tik eiti per kraštą, kopti į jotvingių piliakalnius, nusilenkti Eglynės, Šiurpilio, Gulbiniškių piliakalnių dvasiai, išgirsti Komunijos balsą, aidą iš gelmenų, iš akmens širdies... Pajusti didžią meilę lietuviškam raštui smengančios lietuvybės krašte. Skaičiau Algio Uzdilos iš Kreivėnų „Žiemkenčių giesmes“, tarytum išaustas iš lietuvių, jotvingių sakmių, tylos pasaulio, kuriame užmigo praeitis, žalčių karalienės pasakos šviesa ant numinto slenksčio. Tai vis šypsena kraštui, verta visų nuodėmių atleidimo...
Jau seniai sudūlėjo lietuvių malda¬knygė Girdavos kantoriaus karste, dūla pašventintos žolynų puokštės Vaitakiemio, Kampuočių, Kreivėnų, Agurkių ar Vidugirių senolių kapuose. Bet vėl ir vėl viskas prasideda nuo žodžio, didelio noro žinoti, pažinti savo kraštą, jo istoriją, puoselėti meilę, tikėjimą ir atmintį. Kas sukurta lietuvio rankomis ir širdimi. Nors žino, kad ten, už to beržo, už akmens, gal su vieninteliais išlikusiais jotvingio ženklais, neatsišauks lietuviai iš valdančiųjų giminės, neužstos, nes visada valstybių sostinės susikalba kaip nugalėtojos, palikusios savo savanorius svetimų gyvųjų ir mirusiųjų egzekucijai. Kokia slogi nuotaika palikus Berznyko kapus, kur ilsisi savanoriai – neišlaisvinti, pavergti.
Suvalkai visada pasitinka rūsčiai ir širdingai. Mažame kambarėlyje, lyg Atgimimo metais prisikėlusioj dainoj, skamba poezija, nuoširdi kalba susiliejanti su kasdieniais rūpesčiais: ką paliksime kitoms kartoms... Atsiveria Suvalkų miesto ir apylinkių istorija, pamąstymai apie išsigelbėjimą nuo šliaužiančio nutautėjimo, lietuvių tradicijų puoselėjimą ir skleidimą. Tokią misiją prisiėmė ir Lenkijos lietuvių draugijos leidžiamas žurnalas „Suvalkietis“, kurį redaguoja ištikimas protėvių darbams ir siekiams Kazimieras Baranauskas.
Jau kelintą kartą Poezijos pavasarių metu esu Bubeliuose, ant vieškelio su nuosklanda link pušies, dar jaučiančios Albino Žukausko nugarą, žiūriu į jo kiemo nuodėvą, sulaukusią neprailgstančios atgaivos „su žirginiais, meletomis, gegutėmis, strazdais brazdais ir jų lizdais, meiliom giesmelėm, barniais su varnaitėmis...“ Gal tikrai mes čia stovime karšinčiaus pobūvy, su alksnių padejavimais, dilgėlėm apėjusiais takais? Bet vieškelis dar šviečia, šviečia mokinių veidai ir skamba žodžiai, pamąstau, gal prisikels iš mirusių naujiems eilėraščiams, „su savo prakilniais, širdingais kaip malda / Keiksmažodžiavimais...“ Poetas, ant pragarų briaunos nukaręs, kojom tabaluos, pasaulio neramybėse pabėręs viršilgių kūrinių. Poetas, kuris „Dar pusvyriu svajojo išgarsėsiąs amžiams, / Kai susprogdino Druskininkuose diktatoriaus Pilsudskio išvietę...“
Prisimindamas Albino Žukausko optimizmą rūstų, ten pat, ant Bubelių vieškelio, pamąsčiau, kad, va, pamatysiu kokio knygyno lentynoj naujai išleistą Poeto knygą, iliustruotą jo gimtos sodybos atspindžiais dar šviečiančiais, dar žydinčiais žolynais, žilsva samanėle apėjusiais rąstais, iš proto besikraustančiais langais, o viršeliams pasitarnaus pušies žievėj įaugę poezijos ženklai... Atvertęs knygą, pakartosiu per vieną skaitymą girdėtus Jo žodžius: „Poetai pateka ir nusileidžia –¬ / Darbai išlieka.“ Kas gi be mūsų, vis atsilankančių į šią gražią poetinę sueigą, tai gali padaryti? Reikalinga žmogiška talka šitoj pakelėj. Prisiminiau 1982 m. „Senmotėj“ įrašytą palinkėjimą: „Valio –¬ su naujom knygom, su poezijom, su sėkmėm – brisk per visas Žvirgždes, velniai parautų.“ Briskim, Sigitai, velniai parautų... Ir laukim Krasnavo mokyklos mokinių piešinių ir žodžių apie Bubelių poetą, kuris prisijaukinęs seną gerą saulę, sugrėbęs rimų pradalges, švilpaudamas atšlubuoja dausomis... Juk vaikai pažadėjo mums ir Poetui.
Į baigiamąjį Poezijos pavasario vakarą Šilainės prūsų ir jotvingių gyvenvietėje rinkosi poezijos bičiuliai iš viso krašto ir Lietuvos. Apsupti fantazijos ir realybės, Petro Lukoševičiaus sumanytoje ir įgyvendinamoje gyvosios istorijos atkarpėlėje, kartu su Pagėgių literatais ir bibliotekininkais, Seinų ir Punsko poetais keliavom klaidžiais praeities keliais, žodžiais ir širdimis pasinerdami į sakralinį laiką, į kalbą, saugančią tautinį savitumą ir savivoką.
Jau šeimininkas Petras kinko savo širmuosius žirgelius, sukame ratą pro žydinčius Kreivėnus Punsko link, atsisveikiname, jausdami kviečiantį laiškų ant vėjo sparnų šlamesį viršum Lazdijų, visada gražiai ir prasmingai palydinčių ar laukiančių sugrįžtant Poezijos pavasario keliauninkų iš Lietuvos į Lietuvą.
