„Poetai, įsidėmėkite Pagulbį! Čia susitiksite dar ne kartą“, – po pirmųjų Poezijos atlaidų Pagulbio vienkiemyje (Molėtų r.) rašė kultūros savaitraštis „Nemunas“.
Šie žodžiai pildosi – praėjusį šeštadienį jau į ketvirtuosius poezijos skaitymus, pavadintus Poezijos atlaidais, suėjo ir suvažiavo gausybė žmonių. Šįkart daugiausia iš Aukštaitijos: Zarasų, Ignalinos, Rokiškio, Ukmergės, Anykščių, Jonavos, Molėtų. Aišku, buvo svečių iš Vilniaus ir Kauno. Klegėjo, margavo erdvus verslininko ir dainininko Kazimiero Jakučio sodybos atšlaimas, žydintis sodas, beržynas prie pirties... O vidurdienį tautiniais drabužiais pasirėdęs šaunus kvieslys ant juodo, aukštakojo žirgo, nešdamas Aukštaitijos vėliavą, visus pakvietė į klojimą. Klausyti poezijos ir dainų, prisiminti aukštaičių lyrikus Paulių Širvį ir Antaną Miškinį, kurie yra mūsų – visos Lietuvos – poezijos dvasios gelmė ir švari sietuva. Prie jos jau daugelį metų palinkstame atsigaivinti.
Beveik trys valandos pralėkė nepastebimai – mažai kas pakilo ir ėjo iš kluono laukan. Po iškilmingo Aukštaitijos vėliavos pakėlimo žmonės, vieni sėdėdami ant suguldytų klojime storų sienojų, kiti – ant šieno prėslo, klausėsi baltisto Vytauto Kardelio pasakojimo apie aukštaičių tarmes, jų grožį ir tik šiam kraštui būdingą skambėjimą. Nebe pirmą kartą Pagulbyje viešintis filosofas Andrius Konickis, atvežęs sunkius naujausios „Naujosios Romuvos“ paketus dovanų Poezijos atlaidų dalyviams, savo lakoniškoje ir subtiliai poetiškoje kalboje pasidalijo „Naujosios Romuvos“ rengiamų vakarų ir įvairių susitikimų su skaitytojais įspūdžiais, apibūdino šiame žurnale spausdinamą poeziją.
Šalia žibinčiais ir žalumynais papuoštos scenos sėdėjo trapi, pagyvenusi, ne tik jaunatvišką žvalumą ir buvusio grožio aidą, bet ir prieš daugelį metų jai rašytus P. Širvio laiškus išsaugojusi poeto jaunystės mylimoji Alfonsa Žegliūnaitė. Ji prisiminė pokario metus, susitikimus su Pauliumi gegužinėse Vilkolių kaime. Prisiminė ir topolius žalioje mėnesienoje – visa tai virto Pauliaus eilėraščiais.
Savo atsiminimus apie Paulių pasakojo ir rašytoja Elena Kurklietytė, jaunystėje kartu su poetu dirbusi Rokiškio laikraštyje: „Visi kartu eidavome į šokius, kartu vakarodavome. Iš rankų į rankas eidavo atminimų ir dainų sąsiuviniai, į kuriuos savo eiles noriai užrašydavo ir Paulius. Kiek vėliau šie tekstai virto dainomis. Dievulėliau, kaip Paulius dainuodavo, – užvertęs galvą, žvelgdamas į žvaigždėtą dangų...“
Daug buvo dainuota ir per Poezijos atlaidus: visus sužavėjo Dūkšto dainų ansamblis ir paties sodybos šeimininko Kazimiero Jakučio dainos pagal P. Širvio ir A. Miškinio eilėraščius.
P. Širvio lyriką ir A. Miškinio laiškus broliui Motiejui skaitė aktorius Petras Venslovas, jau senokai norėjęs pabūti šiame Aukštaitijos kampelyje ir paskaityti P. Širvio poeziją sienojais ir šienu kvepiančiame klojime. „Žaliaduonių“ teatro iš Utenos vyrai nuotaikingai suvaidino fragmentą iš A. Miškinio atsiminimų knygos „Žaliaduonių gegužė“, o rašytojas Vytautas Bubnys pasidalijo prisiminimais apie šios knygos autorių, aukštaičių poetą, išgarsėjusį dar prieškario laikais savo knyga „Varnos prie plento“.
Visus žavėjo renginio vedėjas devynmetis Donatas, Kazimiero sūnėnas, labai panašus į Mažąjį Princą, tarsi trumpam nusileidusį iš savo planetos. Jis supdamasis sūpuoklėse išradingai ir sklandžiai pristatinėjo šventės dalyvius. Už tai renginio pabaigoje, kaip ir kiti šventės svečiai, buvo apdovanotas įmonės „LONAS ir partneriai“, kuriai vadovauja verslininkas K. Jakutis, dovanomis.
Vėliau poezijos skaitymai (dalyvavo įvairių Aukštaitijos rajonų literatai) tęsėsi ant priesvirnio, šalia didžiulės atšlaime žaliuojančios liepos. Ten pat vyko ir Rytų aukštaičių bardų festivalis.
Šventė baigėsi vėlų vakarą gegužine prie laužo Pagulbio beržyne giedant lakštingaloms ir šviečiant mojavos mėnulio pilnačiai.
