Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Perkeitimo kelias

2005-09-24
Su poete Aldona Elena Puišyte kalbasi Dovilė Zelčiūtė


Sveikindama Jus su apdovanojimu – Valstybės dieną įteiktu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, klausiu, ar Jums svarbus šis įvertinimas?

Taip. Džiaugiuosi, kad sulaukiau Lietuvos nepriklausomybės ir gavau šį apdovanojimą. Svarbu, kad jį gavau Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną. Man tai kaip dovana ir ženklas iš istorijos gilumų, nes skaudžiai primena, ką sovietmety teko patirti dėl istorinės poemos „Įvardijimai ir sąskambiai“ (apie tai rašiau knygoje „Rašytojas ir cenzūra“). Šis apdovanojimas man kaip dvasinė kompensacija už tuomet patirtas nuoskaudas. Beje, nesutinku su tais, kurie sako rašantys tik sau. Man kūryba yra dialogas, todėl svarbu, kad būčiau išgirsta. Žinoma, literatūros istorijoje buvo atvejų, kai poetas buvo išgirstas tik po šimto metų. Toks buvo vokiečių poeto Friedricho Hölderlino likimas, kurio poezija žaviuosi ir esu vertusi į lietuvių kalbą. Tačiau tokių atvejų nedaug. Tai kūrėjai, pralenkiantys savo laiką.

Nuo pat pirmųjų Jūsų poezijos rinkinių Tėvynės vardas nedeklaratyviai sopulingas, suaugęs su pačia kūrėja. Jūsų poezijos Tėvynė – tai moralinis apsisprendimas: drąsai, žodžio ir darbo vienybei, nepalaužiamam žodžio liudijimui. Kaip ištvėrėte, nepabūgote, kas padėjo išsaugoti Lietuvos jausties artumą?

Iš paauglystės metų atsinešiau romantišką Tėvynės meilės jausmą. Daug skaičiau. Žavėjo legendos ir padavimai. V. Kudirkos, Maironio, S. Daukanto, V. Krėvės, A. Baranausko ir kitų lietuvių rašytojų puoselėtos tautiškumo idėjos žadino ir mano širdyje tautinį idealizmą. A. Šapokos „Lietuvos istorija“, B. Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“. Vėliau trumpam gauta ir naktimis persirašyta nauja K. Bradūno, H. Nagio, Liūnės Sutemos, A. Nykos-Niliūno, J. Aisčio poezija stiprino supratimą, kad esu senos, garbingos tautos atžala. Visa kita atėjo su gyvenimo patirtimi. Mačiau pokario metų baisumus. Nepalūžti, nepabūgti padėjo tikėjimas, kad gyvenimas šia žeme nesibaigia. Tačiau šis kelio tarpsnis mano kūryboje – jau praeitis. Dabar man svarbiau, kas visuotina, slėpiningoji dvasinė tikrovė.

Septyniolikos knygų kūrybos atkarpoje kryptingai keliavote vidinio nuskaistėjimo, nušvitimo link. Kas sunkiausia jums buvo ir yra šiame kelyje?

Pats gyvenimas, dosnus ir žeidžiantis, skaistina ir skaidrina. Nesakau, kad buvo lengva. Daug teko patirti. Ir skausmo, ir praradimų. Eini per prieštaravimus, vidinį konfliktą, net maištą, kol suvoki, kad tai ir yra tikrasis tavo kelias, negali jo išsižadėti. Tada priimi viską kaip dovaną ir malonę.

Kas buvo sunkiausia? Priimti ir susitaikyti. Būna situacijų, kurių pakeisti negali. Tenka susitvardyti ir sutikti su tuo, kas tau paskirta. Irzliai nesiplėšyti ir nieko nekaltinti. Taip įgyjama išmintis.

Ar nuskaidrėjusiam, nušvitusiam žmogui neužtenka paties gyvenimo? Kaip ilgai pavyksta išlaikyti tobulos tylos tolių, „šviesuliais nušvitusių“, akimirkas?

Ir kūryba yra gyvenimo dalis, jo balsas. Viskas eina per širdį. Tie nušvitimai – iš beribio ilgesio. To, kas žodžiais nenusakoma. Jei to ilgesio nebūtų – ką ir kaip rašytum? Kiekviename iš mūsų tamsos yra pakankamai. Žmogaus dvasios gelmė bauginanti... Daug ką reiktų sudeginti savyje, kad nušvistų šviesa. Kaip ilgai pavyksta išlaikyti tas akimirkas? Po nušvitimų vėl krenta šešėliai, į tylą įsiveržia triukšmai. Tai dėsninga ir neišvengiama. Juk net šventieji išgyveno „sielos tamsiąsias naktis“. O man iki šventųjų toli. Esu paprasta klystanti mirtingoji. Pakanka prisiminti didį Ispanijos mistiką ir poetą šv. Kryžiaus Joną, parašiusį kūrinį, grįstą dvasinėmis patirtimis, – „Tamsioji naktis“. Tame kūrinyje šv. Kryžiaus Jonas, aiškindamas vieną savo dvasinę giesmę, kalba apie vidinę šviesos ir tamsos kaitą einančių į šviesą kelyje. Siekiant vidinės brandos ir savęs pažinimo, būtina atpažinti tamsiąsias savo gelmes, priimti jas, o ne stengtis paneigti. Priešingu atveju jos veidmainiškai slapstysis ir nebus perkeistos. Iš nušvitimų ir aptemimų, pakilimų ir nusileidimų susideda vidinis perkeitimo ir kūrybos kelias. O grįžtant prie kūrybos, man gražus Czesławo Miłoszo teiginys, kad reikia kurti tik tada, kai jauti, jog esi veikiamas gerųjų, o ne piktųjų dvasių.

Kokią A.E. Puišytę, tik pradėjusią kūrybinį kelią, regi dabartinis poetės žvilgsnis? Kaip nusakytumėte savo kūrybinę kelionę?

Kadaise esu rašiusi, kad į literatūrą atėjau pavėluotai, nes nenorėjau dainuoti liaupsių kvailybės paradams. Be to, atėjau iš kitos, ne literatūros, srities. Ją studijuoti, būdama „buožės“ dukra, universitete neturėjau teisės, nes tuomet, stojant į aukštąją mokyklą, reikalaudavo socialinės kilmės pažymėjimo. Abejoju, ar tuometinis universitetas man būtų davęs daugiau negu geriausios tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje išleistos knygos ir žurnalai, rasti dėdės ir kunigo Jono Puišio bibliotekoje. Juk anuomet tokia literatūra buvo uždaryta specfonduose ar net sunaikinta. Kelias nebuvo lengvas. Kai leidykla atmetė antrąją knygą ir aštuoneriems metams užtrenkė duris, atrodo, turėjau nutilti. Sergėjo aukštesnė Galia, neleidusi išsižadėti tų vertybių, kurios man buvo gyvybiškai svarbios. Galbūt turėjau išlikti poezijos erdvėje, kad liudyčiau už tuos, kurie anuomet buvo nutildyti. Tiesą pasakius, tarp plunksnos brolių ir sesių visą laiką jaučiausi balta varna, nuošalės gyventoja. Tokia tebesu ir dabar.

„Vagos“ leidykla išleido Jūsų poezijos rinktinę. Tokį leidinį ruošiant reikėjo deramo atstumo, kritiško žvilgsnio ir į savo kūrybą, ir į personalijas. Ant kokios ašies suverta Jūsų lyrikos rinktinė? Kokie pagrindiniai eilėraščių atrankos principai?

Rinkinius į ją sudėjau chronologine seka. Ir eilėraščiai sugrupuoti panašia tvarka, tik su dideliais tarpais tarp jų. Iš kai kurių rinkinių liko vos po keliolika eilėraščių. Poemų knyga „Įvardijimai ir sąskambiai“ įdėta beveik visa, nes ji man svarbi. Galbūt skaitytojas pasiges vieno ar kito įsiminusio eilėraščio. Tačiau, rengiant iš keliolikos rinkinių vieną knygą, tenka negailestingai „nusijoti“. Atrinkdama laikiausi meniškumo kriterijų. Siekdama išlaikyti kūryboje atskleisto laikotarpio autentiškumą, poemų ir eilėraščių netaisinėjau, išskyrus keletą skyrybos ženklų ar žodžių. Nesu parašiusi nė vieno eilėraščio, kurio norėčiau išsižadėti. Atrinkta esmingiausia kūrybos dalis, atspindinti nueitą kelią, pagrindines temas. Nuo pagoniškosios Lietuvos slėpiningų gilumų aidų – per tautos istoriją ir svarbias lietuvių kultūrai asmenybes, jiems skirtas elegijas. Per dramatišką XX a. antrąją pusę, okupacijos negandas ir tautos Atgimimą iki šių dienų.

Ar dar tikite poezijos reikalingumu ir galia? Ar poezijos knygos „Įsiklausyti“autorė pasitiki kuriančiojo žodžiu?

Jei netikėčiau, atsisakyčiau kūrybos. Nemanau, kad ji reikalinga daug kam, tačiau tokių žmonių yra. Ar nušvitusiam žmogui dar reikalinga poezija? Rašė ją juk ir didieji krikščionybės mistikai. Tai irgi paliudija poezijos vertingumą. Net ir labiausiai nušvitusiems – Angelui Silesiui, šv. Kryžiaus Jonui, šv. Teresei Avilietei, Karmelio Gėlei – šv. Teresėlei, mūsų amžiaus mistikui Jonui Pauliui II – neužteko paties gyvenimo. Nors jie buvo Dievo paženklintieji, tačiau kūrė ir poeziją. Pakanka prisiminti Asyžiaus Neturtėlio „Saulės giesmę“...


Dovilė Zelčiūtė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą