Paslapties ar nuogybės link?

Ельтанг Л. ПОБЕГ КУМАНИКИ. – Санкт-Петербург: Амфора, 2006.

Jazukevičiūtė D. ANARCHISTĖS IŠPAŽINTIS. – V.: Tyto alba, 2007.

Kadangi romanus rašančių autorių Lietuvoje ne daugėja, o po truputį mažėja, padėties gelbėti ėmėsi poetės. Ką tik pasirodė du pirmi Lietuvoje gyvenančių poečių romanai: rusakalbės Lenos Eltang „Kumanikos pabėgimas“ ir žinomos žurnalistės Dalios Jazukevičiūtės „Anarchistės išpažintis“. Romanai gretintini ne tik panašiu pasirodymo pasaulyje laiku ar panašiu autorių sukauptos patirties brandumu, bet ir dviem skirtingomis autorių santykio su pasauliu ir savo sukurtu personažu trajektorijomis. Eltang romaną skaitai lėtai ir mažomis porcijomis, panašiai kaip skanauji kokį nors aukštos prabos gėrimą, kalbiesi su įdomiu žmogumi, klausaisi geros džiazo muzikos. Užburia netikėtai suskambėjusi turtinga rusų kalba. Skaitydamas romaną supranti, kad jos iš tiesų gerai ir nemoki, reikia įsitempti ir pasitempti, kad suprastum žodžių žaismes, jų konotacijas ir aliteracijas. Stebiesi, kad Lietuvoje senokai gyvenanti, lietuviškai kalbanti ir skaitanti autorė neprarado gimtosios kalbos neišsemiamų galimybių ir peterburgietiškų skoningų jos niuansų jausenos. Jazukevičiūtės romaną, priešingai, perskaitai labai greitai. Vanda Juknaitė knygos pristatyme sakė tam sugaišusi dieną, o aš, pradėjusi anksti rytą, užbaigiau skaityti iki pietų. Akivaizdu, kad jis ir parašytas vienu atsikvėpimu, ir jo veiksmą stumia pirmyn autorės gebėjimas įtaigiai perteikti labai intensyvią savo pasakotojos patirtį. Santykis tarp autorės ir jos sukurtos herojės, vardu Katerinos, yra labai artimas. Kai kuriuos knygos veikėjus lengvai atpažįsti. Suseki filosofą Šliogerį, „Respublikos“ vyriausiąjį „šefą“ Tomkų, nuteistąjį myriop Dekanidzę. Už personažo, vardu Gintaras, šmėkščioja atpažįstamas eseisto Beresnevičiaus prisiminimas. Imi galvoti, ar nebūtų prasminga tokio pobūdžio kūrinio nevadinti pernelyg nusistovėjusį žanrą ženklinančiu žodžiu „romanas“, o tiksliau apibūdinti kaip autobiografinę apybraižą ar išplėstinę esė. Skaitytojų dėmesys, mano galva, nuo to nemažėtų, o reikalavimai tekstui jau būtų kiti. Tekstas labiau sutaptų su žanru. Jis taip pat būtų „literatūra“, ką apie knygą pristatyme sakė ir Viktorija Daujotytė, ir Vanda Juknaitė. Tik kitokia. Juk šioje knygoje nėra aiškiai plėtojamas veiksmas, kurį turėtų siužetiškai užbaigti jos pabaiga. Paskutinio trečdalio knygos buvo galima atsisakyti (arba kelti į kitą knygą), tada ji būtų įgijusi daugiau elegancijos, nes Katerinos ir lošėjo Vadimo meilės istorija jau kiek slopina pasakojimo vidinį nervą. Eltang romanas irgi nesiužetinis, parašytas laiškų bei dienoraščių forma. Autorė irgi būtų galėjusi anksčiau padėti tašką. Susidaro įspūdis, kad nesiužetinių romanų autorėms(-iams) sunku laiku sustoti. Jei gyvenimas vis dar tęsiasi, tai ir tekstas tarsi nepabaigiamai turi sekti jam iš paskos. Tačiau Eltang romane, priešingai nei Jazukevičiūtės, sekant jos kuriamų personažų pėdsakais, neįmanoma priartėti prie pačios rupios gyvenimo realybės ir aptikti kokių nors autobiografinių paralelių. Jos kuriamas pagrindinis veikėjas Mozė (ar Moras) yra vyras, kadaise gyvenęs Vilniuje, bet romano veiksmo metu neaišku ko besiblaškantis po Barseloną ir Maltą. Jazukevičiūtės romano veikėja taip pat kuriam laikui pabėga, bet patraukia ne į vakarus, o į rytus. Tarsi sekdama Salomėjos Nėries keliu, išvyksta į Maskvą, genama efemeriškai išslystančios meilės ilgesio. Ji nuolatos prisimena, kad jos mama taip pat gimusi Sankt Peterburge. Rusų anarchistinė kultūra (kaip, beje, ir Che Guevaros įvaizdis) maitina jos pasaulėžiūros entuziazmą, Dostojevskio romanai, ypač „Broliai Karamazovai“, atstoja Bibliją. Eltang romano veikėjai labiau mėgsta cituoti ir gėrėtis prancūziškomis, ispaniškomis ar itališkomis frazėmis. Tam tikras eskapizmas – siekimas vertybiškai atsiremti į svetimą terpę – jaučiamas abiejuose romanuose.

Kiekvienąsyk suklūstu, kai autorė moteris ima kurti vyro personažą. Suabejoju: ar užteks jėgų, kad nugalėtų lyčių kitybę, ar personažas mąstys iš tiesų savomis, iš tiesų vyriškomis, o ne moterišką pasaulį išreiškiančiomis mintimis. Labai greitai pagauni, kad Mozė, nors ir įdomus personažas, vis dėlto pernelyg niuansuotas ir moteriškai švelnus. Tokį moteriai būtų sunku pamilti. Tačiau autorė, tarsi pajutusi šitą neadekvatumo grėsmę, čia pat praplečia jo lyties galimybes: Mozė, pasirodo, ir heteroseksualus, ir homoseklualus. Eltang romanas dialogiškai ima kalbėtis su ką tik pasirodžiusia Artūro Tereškino knyga „Esė apie skirtingus kūnus“ (V.: „Apostrofa“, 2007). Kultūros sociologas aptaria homoseksualių asmenų išėjimo į viešumą paradoksus ir įtampas Lietuvoje. Mozė nesiveržia į viešumą. Jo gyvenimas uždaras ir kuklus. Ir kažkoks paslaptingas. Tuo simpatiškas. Jo kitoniškumą nesunku toleruoti, nes jis nieko nereikalauja iš aplinkinių. Yra toks, koks yra, bet nemano, kad tai yra jo išskirtinumo ir teisių garantas.

Jazukevičiūtės pagrindinei herojei, priešingai, negresia jokie lyties tapatumo praradimo pavojai. Ji – moteriškė par excellence, ne tik erotikai, bet ir dvasingesniam bendravimui pasirenkanti vyrišką lytį. Ji pagarbi savo dukrai, motinai, draugei. Gali užmegzti nuoširdžius santykius ir su ją sudominusiomis savo reportažų herojėmis. Tačiau su šiaip horizonte pasirodžiusia moteriške, gali būti ir nepagrįstai agresyvi. Gana užsitęsęs ir pernelyg įsiliepsnojęs jos poleminis dialogas su „pasikėlusiu filosofu“ dėl moterų teisės jausti Niekį, jeigu būtų įterptas į kokį autoironiškesnį kontekstą, pavyzdžiui: „kankinama pagirių, ėmiau irzliai galvoti, kad…“, gal būtų įsikomponavęs į teksto audinį ir nelikęs vien deklaratyvia pseudofeministine propaganda, disonuojančia su pasirinkta patirtine romano rašymo stilistika. Šiame poleminiame įkarštyje imama niekinti kitaip negu Katerina gyvenančios moters gyvenimo vertė: „Nugyveno jis pats, manau, su kokia višta visą amželį, įsivaizduodamas, kad ta jo višta ir yra iš tikrųjų moteris. O ji tikriausiai buvo tik indų plovėja ir naktipuodžių nešiotoja. Žinote, tokia filosofo mūza. Amžina patarnautoja. Tokie „genijai“ visada moka pasirinkti sau tinkamas žmonas – nebylias aukas.“ Mane stebina, kodėl kai kurios feministiškai angažuotos moterys mano, kad turėtų parūpinti visoms moterims vienodą gyvenimo bei erotikos suvokimo modelį, ir paprastai pasiūlo savąjį. Kitus moterų gyvenimo stilius ima niekinti. Man norėtųsi palikti skirtingoms moterims teisę rinktis. Suprask, tik Katerina žino, kas tai yra tikrasis moteriškumas. Jis, be abejo, turi būti neatsiejamas nuo keiksmažodžių ir besaikio alkoholio vartojimo, pridedant dar ir atsitiktinio sugėrovo parsivedimą paryčiais į namus, užmiršus, kad juose gyvena dar kitas lyg ir artimas žmogus, taip pat duktė. Viską pateisina tas ištikęs atsivėrimas tikrajam Niekiui, tas neapsakomas susidomėjimas tik savimi. Ne visai pagrįstai tuo pačiu užsimojimu, mano galva, kliūva ir Nietzsche’i, užsikabinus už atsitiktinės, kažkur nugirstos jo frazės, kad pas moterį be rimbo negali ateiti. Nietzsche apie moteris yra pasakęs daugiau ir įvairesnių dalykų, į kuriuos Katerinai galbūt būtų pravartu bent jau autoterapiškai įsiklausyti. „Linksmajame moksle“ Nietzsche rašė: „Kai vyras yra savo triukšmo verpete, kai jį vėto ir mėto gyvenimo realybės ir bangų mūša, tada jis ir išvysta pro šalį slenkančias ramias žavingas būtybes, kurių laimės ir uždarumo jis trokšta, – tai moterys. Jis beveik ima manyti, kad jose, moteryse, gyvena jo geresnysis Aš, kad tose ramiose vietose ir kurtinanti bangų mūša virsta mirtina tyla, o pats gyvenimas tampa sapnu apie gyvenimą. Deja! Deja! Mano taurusis svajotojau, net ir puikiausiose burlaiviuose esti tiek daug šlamesio bei triukšmo ir, nors labai gaila, daug menkos, pasigailėjimo vertos neramybės!“ Nietzsche išmintingai siūlo išlaikyti distanciją su šiuo šlamesiu. Taip, matyt, jaučia ne tik filosofai, bet ir šiaip kai kurie kiti normalūs vyrai. Dar Nietzsche rašė: „Niekuomet nesiseka toms vargšėms moterims, kurios mylimo žmogaus akivaizdoje ima nerimauti, jaustis netvirtai ir perdėm šneka: geriausiai vyrams apsuka galvą tam tikras paslaptingas ir flegmatiškas švelnumas.“ Labai sunku susilaikyti nepacitavus Nietzsche’s minties, kuri labai tinka ir Katerinai. Pavadinęs moteris paukščiais, per klaidą nutūpusiais vyrams ant delno, bet kartu ir „subtiliomis, pažeidžiamomis, įstabiomis, saldžiomis ir dvasingomis būtybėmis“, Nietzsche sako, kad „be baimės, ši pavojinga ir graži katė moteris kelia ir užuojautą, – ji labiau negu koks kitas gyvūnas kenčia, yra pažeidžiamesnė, labiau trokšta meilės ir yra pasmerkta nusivilti“. Jazukevičiūtės knyga yra būtent apie tokią moterį katę. Šiek tiek plėšrią, šiek tiek nesusikalbančią su savimi, bet iš tiesų labai pažeidžiamą ir be išlygų kenčiančią. Ta perteikta nesuvaidinta autentiška kančia, mano galva, yra viena stipriausių šio teksto linijų.

Abi autorės – ir Eltang, ir Jazukevičiūtė – mano džiaugsmui, į savo romanus yra pajėgios įterpti ir abstraktesnę refleksiją, suteikti herojų paieškoms tam tikrą filosofinę potekstę. Įdomu ir tai, kad išsiskiria jų pasirinktos mąstymo kryptys. Eltang romane mąstoma apie numanomą pasaulio paslaptį; tai labai artimas Jose Luiso Borgeso išsakytai minčiai, kad pati realybė yra niekada neįmenama mįslė. Eltang veikėjai svarsto, iš ko sudarytas pasaulis, koks yra jo pirmasis pradas. (Deja, kartais romane šis sumanymas pavojingai ima artėti prie populistinės à la „Da Vinčio kodas“ paslapties imitacijos.) Jazukevičiūtės knygoje, priešingai, kaip pasakytų sofistai, „pats žmogus yra visų daiktų matas“. Klausimas kitas: kodėl aš kenčiu? Intensyvusis romano veiksmas sukasi apie skausmingai atsiveriančią pagrindinės veikėjos egzistencinę patirtį, suvokiant savąjį baigtumą ir nerandant prieglobsčio nuo to pasislėpti: „Jeigu gyvenimo vertė suvokiama tik mirties akivaizdoje, kaip rašo daugelis filosofų, savo numanomos mirties akivaizdoje aš jaučiausi visiškai priešingai – gyvenimas man rodėsi absoliučiai bevertis.“ Jazukevičiūtės knyga yra šiek tiek Elizabeth Wurthzel „Prozako kartos“ („Tyto alba“, 2005) lietuviška versija. Literatūriškai atspindėta kova su savižudybės pagunda, su savo liguistomis priklausomybėmis turi akivaizdžiai ir autoterapinį pobūdį. „Aš norėjau visiškai apsinuoginti“, – knygos pristatyme prisipažino Jazukevičiūtė. Žmogus – istorijas pasakojantis gyvūnas, sako amerikiečių filosofas Alasdaire’as MacIntyre’as. Asmens tapatybė, kartu ir savo gyvenimo prasmės pajauta atsiranda sugebėjus papasakoti rišlią istoriją apie save. Rašymas gydo. Ypač gydo gebėjimas išrašyti savąją patirtį. Gal labiau net negu pasikalbėjimai su psichoterapeutu, kurie irgi neišvengiami, kad nesukrautum visos savo beprotybės įtampos artimiausiems žmonėms ant galvų. Eltang vaizduotėje kuriamą realybę, priešingai, įsupa į kažkokią miglotą paslaptį, nors jos romano herojus Mozė taip pat kartkarčiais gydosi psichiatrinėje ligoninėje. Jo paties žodžiais tariant, jo pagrindinė problema yra jį apsėdę žodžiai. Prisimenant filosofo Gilles’io Deleuze’o įžvalgas knygoje „Prasmės logika“, šizofreniko pasaulėvaizdyje žodžiai gali atsiskirti nuo daiktų, patys sudaiktėti ir pradėti persekioti – gyventi savo gyvenimą. Tačiau Mozei žodžiai nesukelia pernelyg daug kančios. Jis geba jais išmoningai žaisti, galbūt pamiršdamas realybę. Romano veiksmas taip ir praslysta šiek tiek efemeriškai pro kažkokią taip ir neįmintą tarsi ir žmogžudystės, tarsi ir ne, realybę. Mozės diagnozės taip ir nesužinome, yra tik aplinkinių ir jo paties spėlionės. Bet Mozė rodosi kažkoks labiau susitaikęs ir susigyvenęs pats su savimi nei Katerina. Katerina – tikresnė.

Ką tik lietuviškai pasirodė žinomo psichoterapeuto Irvino D. Yalomo nauja knyga „Melagis ant kušetės“ („Vaga“, 2007), kurioje psichoterapinė situacija analizuojama nors ir labai humanistiškai jautriai (pradedama nuo prielaidos, kad pacientus būtina individualizuoti ir kiekvienam jų sukurti tik jiems tinkamą kalbą), bet visgi remiantis pačių psichoterapeutų patirtimi. Eltang ir Jazukevičiūtės knygos šį rakursą apverčia. Čia į psichoterapinę situaciją pažiūrėta paciento žvilgsniu. Gal taip tampa galimas sveikojo ir sergančiojo, tiksliau – sergančio ir sveikojo dialogas, kurio, priekaištaudamas sveikajam, medicinos istorijoje taip pasigedo Michelis Foucault, knygoje „Beprotybė ir civilizacija“ pavadinęs šį nesantį santykį tylos archeologija. Rašantis pacientas įgyja savo balsą. Visos keturios ką tik pasirodžiusios knygos – ir Eltang, ir Jazukevičiūtės, ir Yalomo, ir Tereškino – skatina toleruoti kitybę, leidžia geriau suvokti liguistumą, kaip giliai integruotą į kasdienybę gyvenimo normą. Kadaise taip yra pasakęs Blaise’as Pascalis ir Foucault jį pakartojęs: „Žmonės yra tokie išprotėję, kad nebuvimas bepročiu prilygsta kitai beprotybės formai.“