Prieš penkerius metus (2000-aisiais) pavasario lygiadienį – kovo 21-ąją dieną – UNESCO paskelbė Pasauline poezijos diena. Todėl kiekvienam poetui privalu šią dieną švęsti. Tad, nors ir kukliai, PPD paminima ir Lietuvoje. Pernai Rašytojų klube eiles skaitė ir apie būsimąjį incognito K. B. iš dar negimusio pasaulio aliuzijomis kalbėjo Marcelijus Martinaitis. Šiemet jau gimusius pasaulius pristatė Aidas Marčėnas – poezijos rinkinius Pasauliai (2005, LRS leidykla) ir Žmogaus žvaigždė (2004, „Žara“). Valentinas Sventickas priminė, kad kovo 21-oji yra ir tolerancijos diena, todėl visi gausiai susirinkusieji į Rašytojų klubą mintyse pasirašė po deklaracija: „Mes toleruojam ir gerbiam visas rases, tarp jų ir poetų gentį“.

V. Sventickas, paaiškinęs pasaulio – saulės apšviestų ir neapšviestų vietų – reikšmes, kalbėjo apie Aido Marčėno poezijos-ojėzijos meistriškumą. Pasak V. Sventicko, eilėraščiuose unikaliai susipina tradicija ir dabarties laikas – tai ir mūsų laiko sumaištys, ir grožio ilgesys. Rinkinyje Pasauliai nemažai sonetų, o vienas skyrius sudarytas vien iš sonetų vainikų. Sonetai turi „manieringą struktūrą“, jie modifikuoti, neskaidomi į strofas, jų autorius elgiasi ekonomiškai – nekartodamas eilučių išlaiko ciklinį tęstinumą.

Literatūrologo žodžiais, vienas iš ryškiausių A. Marčėnoknygų aspektų yra autobiografiškumas. Poetas savo eilėraščiuose net sugeba išvardyti visas savo ankstesnes knygas, todėl rinkinyje skleidžiasi daugybė kūrybos spalvų ir galių. Nemažai dėmesio sulaukė į knygą įtraukti paties A. Marčėno komentarai ir autokomentarai. Net V. Sventickas, manantis, kad lyrika turi apsiginti pati savaime, šįkart atsisakė savo teorinių nuostatų ir pasidžiaugė komentarų nauda – jais pasakoma tai, kas jokiu kitu būdu nebūtų pasakyta. A. Marčėnas sakė, kad komentarai suteikia vieną iš teksto audimo gijų, naują perskaitymo galimybę. Jo manymu, eilėraščiai pakankamai savarankiški, aiškūs ir be komentarų. Komentarai nėra privalomi, nebūtina juos skaityti, juose daug ironijos ir autoironijos – tai tam tikra politika.

Antrąją knygą Žmogaus žvaigždė sudaro Šarūno Leonavičiaus iliustracijos ir A. Marčėno tekstai. Iliustracijos visai kitai knygai buvo parengtos jau prieš keliolika metų, tačiau tekstai nebuvę tinkami. A. Marčėnas sutiko šioms iliustracijoms parašyti savo eiles. Su dailininku jie yra geri draugai, kadaise buvo kaimynai. A. Marčėnas dabar taip rašyti nebesiimtų, nes, pasak jo, reikia būti labai geros nuomonės apie save, kad galėtum tokiems paveikslams rašyti tekstus. Kalbėdamas apie savo poetinę techniką, jis sakė: sudėtinga rašyti, kad sninga, nors iš tikrųjų nesninga. Poetui tai nedovanotinas melas, tačiau čia ir pasireiškia poetinė išmonė, meistrystė ar tiesiog stebuklas, kai po penkiolikos minučių iš tiesų pradeda snigti...

Kitas poeto bičiulis bei vienas iš intertekstinių pasaulių dalyvių Edmondas Kelmickas (V. Sventickas abiejų poetų „sonetinę“ giminystę įvardijo kaip panašų kvėpavimo ritmą ar eigastį) kalbėjo apie kartu skaitytas ir pamirštas knygas, apie Š. Leonavičiaus pieštus gaidžius. Būti žmogumi, suvalgiusiu paskutinį gaidį, trokšta kiekvienas menininkas – taip metaforiškai apie kolegą kalbėjo E. Kelmickas. Jo manymu, A. Marčėnas jau pasiekė tokią išmintį, kai žmogaus branda sutampa su poetine meistryste, kai nepuolama iš savęs tyčiotis ar per daug liaupsinti. Amatas tampa riba, kai gaidys jau suvalgytas, o gyventi reikia toliau.

Vakare skambėjo net tik A. Marčėno skaitomos eilės, bet ir Povilo Girdenio dainos, sukurtos pagal poeto žodžius. Poetas pasidžiaugė, kad šitaip mūsų akyse gimsta miesto romansas.

A. Marčėnas išsitarė, kad Pasauliai parašyti kokiais septyniais priepuoliais, nors greičiausiai jie tiesiog išsprogo, kai ant smilgos nutūpė laumžirgis... O tiems, kas nesuprato metaforų, V. Sventickas patarė pasiskaityti gausių ir palankių atsiliepimų ar recenzijų (K. Navako Nemune, R. Gerbutavičiaus Lietuvos ryte, G. Kazlauskaitės, S. Parulskio Šiaurės Atėnuose) arba akimis permesti A. Marčėno pokalbį su L. Jakimavičiumi ir A. Šlepiku (Literatūroje ir mene).

Ramutė Dragenytė

Literatura.lt