Rašyk
Eilės (77599)
Fantastika (2270)
Esė (1539)
Proza (10838)
Vaikams (2655)
Slam (66)
English (1202)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Nejuokinga

2005-03-16
Pasirodžius naujai Aido Marčėno poezijos knygai „Pasauliai“, Liudvikas Jakimavičius ir Alvydas Šlepikas kalbina poetą.

A. Š. Tavo „Pasauliai“ yra pilni Autoriaus komentarų. Ar tai nepasitikėjimas skaitytoju, ar nepasitikėjimas pačiu tekstu, o gal yra kitų priežasčių? Ir kas tas Autorius, tekstus komentuojantis: Tu pats ar savotiškas Tavo sukurtas personažas?

Klausimas daugiasluoksnis. Tad pabandysiu iš eilės... Teigti, jog „Pasauliai“ pilni autoriaus komentarų, tai tas pats, kaip teigti, jog Lietuvoje pilna stručių. Žinoma, stručių Lietuvoje yra, nepaneigsi, pavyzdžiui – Zoologijos sode, taip pat ir „Pasauliuose“ yra keli komentarai – gal prie šešių eilėraščių iš kokio šimto. Tad akcentuoti šių komentarų gal ir nevertėtų, „Pasauliai“ ir be jų yra vertingi tiek, kiek vertingi, tačiau su kai kuriais paaiškinimais jie gal labiau intriguojantys. Komentarai atskleidžia vieną iš teksto perskaitymo galimybių, skaitytojui įteikia vieną iš tų gijų, kuriomis audžiamas tekstas, galų gale ironizuoja mėginimus analizuoti poeziją, nes autorius ligi šiol naiviai mano, jog poezija yra tai, kas nenusakoma, tai, kas nuolat išsprūsta iš visų formų bei formulių. Jei ne – tai jau ne poezija, o tik tuščios koralų šakos.

Būtų naivu pasitikėti skaitytoju, dar naiviau – juo nepasitikėti. Šiaip ar taip, skaitydamas tekstą skaitytojas visada susikurs savo prasmes, šiuo atžvilgiu jis yra eilėraščio „atlikėjas“ ar bendraautoris. Ir savo komentarus po kokios nors eilėraščių publikacijos spaudoje, mokančiam skaityti daug daugiau pasakydamas ne apie kūrinį ar poetą, o apie save, skaitytojas paskelbs internete. Vis dėlto autorius gerbia skaitytoją ir nori jam atsidėkoti į „Pasaulius“ nepatekusio eilėraščio fragmentu: „mano naivumas / lenkiasi tavo / naivumui / skaitytojau – / grandie įstabiausia / tarp nebūties / ir manęs“.

Tekstu vėlgi – nei pasitikiu, nei nepasitikiu. Tiesiog iš patirties žinau, jog tai, kas akivaizdu man, vertintojui dažnai miglota, o tai, kas ir kodėl nelabai aišku man pačiam, akylam skaitytojui, pavyzdžiui, R. Šilbajoriui – akivaizdu. Tai man tiesiog labai įdomu, o iš anksto ką nors aiškintis ar mėginti paaiškinti – beprasmiška. Žodžiu, pats ne visada gali paaiškinti, kaip vienas ar kitas dalykas tavo poezijoje atsirado. Kaip ir tie komentarai. „Nežinau kodėl“, – veik prieš porą metų atsakinėdamas į klausimus „Šiaurės Atėnuose“ sakiau Sigitui Parulskiui. Dvejus metus mėginus susivokti belieka tą patį pakartoti „Literatūroje ir mene“. O štai dėl to komentarus rašančio personažo, kurį klausime rašai didžiąja raide, – dėl Autoriaus... Tikrai. Atsiranda jis antrajame „Pasaulių“ eilėraštyje, kuris vadinasi „Kartais abejoju autoryste“, o baigiasi šitaip: „veidrody / išsprogusiomis akimis / spigina į mane / klaiki pasišiaušusi / ilganosė – štai šitas // šitas tai jau tikrai / mano sukurtas, šitas // aidas, šitas marčėnas“. Be komentarų.

L. J.Per Tavo knygas keliauja personažas Aidas Marčėnas, kurį surandame ir šioje eilių knygoje. Ar tai tavo antrininkas, ar jis turi ką nors bendra su Aidu Marčėnu, atsakinėjančiu dabar į šį klausimą?

Aidas Marčėnas, atsakinėjantis į šį klausimą, jau nebe tas pats Aidas Marčėnas, kuris, tarkime, atsakinėjo į pirmąjį klausimą. Viskas teka – turbūt iš Heraklito. Tai nereiškia, kad neturiu moralinio stuburo, lengvai išverčiu pažiūras ir taip toliau. Tiesiog stengiuosi neprisirišti prie kintančių formų. Antra vertus, ne man Tau aiškinti, kad nebūčiau tapatus sau net rašydamas kokią intelektualinę autobiografiją. Žinoma, neprilygčiau Rolanui Bartui. Bet net ir jo pastangos knygoje „rolanas bartas apie rolaną bartą“ sukurti, atkurti save – bergždžios, nors ir labai įdomios. O mano „Pasauliuose“? Ką jau ten mano „Pasauliuose“... Nėra ten jokio stabilaus Aido Marčėno... Kažkokie kintantys dydžiai. Jau minėtas „šitas aidas, šitas marčėnas“ (iš angliško „shit“) bei duobkasių minimas „kažkoks Maršienas“. Vienas gal jau nebesu, kitas gal dar nenorėčiau būti.

L.J. Daug eilėraščių su epigrafais. Ar tai dialogas su tekstais ir personažais, kurie epigrafuose šmėžuoja? O gal tai turi ir epistolikos atspalvį?

Tai kad nedaug tų epigrafų – kiek daugiau kaip dešimt. Apskritai, Liudvikai ir Alvydai, ar, prieš duodami klausimus, perskaitėt šitą mano knygą, ar kaip visada?.. Juokauju... Iš patirties žinau, kad ir nelabai skaitę sugebat paklausti įdomiau, nei tūlas išstudijavęs... Apskritai manau, jog kūryba yra dialogas, mėginimai susišnekėti tiek su šiuo, tiek su anuo pasauliu („abu pasauliai, susisiekę / per sielos vidurį“), kažkokia metaepistolika, tad kartais eilėraščio pradžioje atsirandantis epigrafas nurodo adresatą, kuriam mėgini kalbėti, kartais adresantą, kurį mėgini išgirsti, dažniausiai – abu kartu... Susišnekėjom?

L.J. Eilėraščiuose daug randi tikrinių personažų iš vadinamos „literatūrinės mafijos“: Sigitą Gedą, Sigitą Parulskį, Alvydą Šlepiką, Jakimovičių. Beje, ir pats esi prie jos priskiriamas. Kodėl nerašai apie savo literatūrinius priešininkus iš kitų „šeimų“?

Kaip kadaise, dar „Vilniaus brigados“ laikais, sakė ar policijos komisaras, ar vidaus reikalų ministras – Lietuvoje organizuoto nusikalstamumo nėra. Kad ir kaip ten būtų, lietuvių literatūroje mafijos tikrai neaptinku. Bent jau aš džiaugiuosi, kad jokiais ryšiais, išskyrus intertekstinius, su niekuo nesu susietas. Beje, apie kažkokią mistinę literatūrinę mafiją kartais prabyla buvusi partinė literatūrinė nomenklatūra, bet tai vis dar prabylančių sąžinės reikalas. Tačiau ir jų nelaikau kita „šeima“. Nors šiaip jau visi Tavo išvardinti personažai yra mano literatūriniai priešininkai – pačia geriausia prasme. Tiek šia, tiek kitomis prasmėmis „Pasauliuose“ vardais, pavardėmis ar intertekstualiai dar žaidžia šie mirusieji bei gyvieji literatūros „mafiozai“: Strazdelis, van Gogas (labai vertinu jo laiškus broliui), Josifas Brodskis, šv. Pranciškus, šv. Augustinas, V.P. Bložė ir V. Šekspyras, T. Venclova ir Petrarka, Justinas Marcinkevičius ir Tautvyda Marcinkevičiūtė, Arsenijus Tarkovskis ir Gumiliovas, Vaidotas Daunys ir Arvydas Juozaitis, Kornelijus Platelis ir Donaldas Kajokas, Ovidijus ir Homeras, Alfonsas Andriuškevičius ir Gintaras Grajauskas, Knutas Skujeniekas ir Pėteras Bruveris, Rimantas Marčėnas ir Vytautas Didysis, Krišna ir Ardžūna, Gintaras Beresnevičius, Jūratė Baranova ir Epikūras, Sergejus Jeseninas ir Paulius Širvys, Jurgis Kunčinas ir Adomas Mickevičius, K. Donelaitis ir T. Manas, Deividas Buvis, Č. Milošas, Laozi, H. Hesė, Celanas, Rilkė, Paundas ir Eliotas, Hiolderlinas, Aleksys Churginas ir Edmondas Kelmickas, Dantė ir Baranauskas, Gogolis ir Achmatova, Alfonsas Bukontas, Chruščiovas ir Gorbačiovas, Brežnevas ir Kafka, Seneka ir Kamiu, Herkus Kunčius ir Herkus Mantas... ir taip toliau, ir panašiai. Tad „Pasaulių“ gravitacinis laukas gan stiprus, aplink juos sukasi įvairių dydžių kūnai, mažesni – arčiau, didesni kiek labiau nutolę. Šiaip ar taip, į savo orbitą katastrofiškai neįtraukia ir per didelių potvynių nesukelia. Gera kompanija. Kur jau ten mafija ar koks KGB rezervas!

A. Š. Knygoje akivaizdus poetinis Tavo meistriškumas. Ar nebijai, kad, puikiai įvaldęs įvairiausias poetines formas, kiek tolsti nuo to, ką pats kadaise pavadinai „teisinga klaida“? Ar gal tų poetinių „klaidų“ vis dėlto ir „Pasauliuose“ esama?

Po operacijos, apsvaigęs nuo raminamųjų, paklaustas, ar nebijojau operuotis akių, pats ligi šiol nežinau, kodėl ištariau – aš net liūto nebijau. Bepigu nebijoti liūto, kai jo nėra. Taip ir su Tavo įvardinta problema. Poetinis meistriškumas man labai svarbus dalykas, bet dar svarbesnis – eilėraščio gyvybė. Smagiausia, kai šie du dalykai sutampa. Kai tiek tu naudojiesi kalba, kad per ją reikštumeis, tiek kalba naudojasi tavimi, kad per tave reikštųsi. Manau, jog „Pasauliuose“ galėtume surasti tokių daugiau mažiau įvykusių eilėraščių. Jei gyvybė yra šiokia tokia klaida, „teisinga klaida“, tai ji vienaip ar kitaip pakoreguoja ir formą. Tarkim, viename iš modifikuotų sonetų vainikų vietoj taisyklingos, skiemenų skaičium ir tikslesniu rimu prie kitų eilučių derančios eilutės „laivų daiktais, kurie pakrantėj mėtos“ ji reikalaute reikalavo rašyti „laivų daiktais, pakrantėje išmėtytais“.

Įvaldytos formos įgalina apie jas nebegalvoti ir, kas dar svarbiau, – jomis nesimėgauti, bei leisti kalbai reikštis per jų įvairovę. Rašydamas laisvąsias eiles taip pat susikuriu taisykles, kurių stengiuos laikytis.

A. Š. Vertindamas kitų poetų kūrybą, dažnokai kalbi apie improvizaciją, džiazą, teikdamas tam teigiamą prasmę. Kiek Tavo paties naujame rinkinyje yra improvizacijos, džiazo, atsitiktinių vėjo pūstelėjimų?

Norėčiau manyti, kad vėjas niekada nepučia atsitiktinai, kiekvienas pūstelėjimas turi kokią nors priežastį bei prasmę. Žvelgdami į „Pasaulius“, galėtume kalbėti apie „tarsi atsitiktinį judesį“. Šiuo požiūriu iš eilėraščio „Laumžirgis“, kur „temos / kas sekundę kinta / stabiliai, kamputy, / kur turėtum būti – / trėkšta ir nutrinta“, išsprogstantys „Pasauliai“ tarsi atkartoja, tarsi parodijuoja tikrų pasaulių atsiradimą. O ar šiuose, turiu galvoje – tikruosiuose, pasauliuose viskas vyksta atsitiktinai, ar dėsningai – tai jau požiūrio klausimas. Intelektualus džiazas, – pasakytų V. P. Bložė... Ir užgrotų „Po dikim stepiam zabaikalja“.

L. J. Tavo knygoje nereti alkoholio, narkotinių kvaišalų, valkatavimo motyvai. Ar tos patirtys praturtina lyrinio subjekto egzistenciją, poetinį tekstą, ar priešingai – skurdina? (Eilėraštis, skirtas anoniminiams alkoholikams.)

Tai taip pat požiūrio reikalas. Mano mama mano, kad skurdina. Kaip ir žemesnioji leksika, pavyzdžiui, žodis iš raidės „š“. Ji sako, kad taip pataikauju dabartiniam laikui. Tegaliu atsakyti, jog, deja, ir, tiesą sakant, dėkui Dievui, esu šito laiko gyventojas ir, kol esu gyvas, niekur nuo jo nepabėgsiu. Lygiai taip pat negaliu pabėgti nuo žodžio iš „š“ raidės ir nuo paties „š“, kuris yra manyje, kaip negaliu pabėgti nuo savo gyvenimo patirties, kad ir kokia ji būtų. O ta patirtis yra labai įvairi ir pamokoma. Tad, priešingai nei mano mama, manau, jog visos patirtys tekstą tik praturtina.

Čia estetika stipriai susirakina su etika. Anksčiau, kai gyvenimas, rodėsi, byrėjo į šipulius, kalba buvo vienintelis išsigelbėjimas – ir eilėraštis tikrai gelbėjo. Bet, nori to ar nenori, jis įgaudavo kažkokių maldos bruožų, pakylėto kalbėjimo intonacijų. Dabar, kai gana gerai plūduriuoju ir be literatūros šiaudo, kai, kaip sako poetas, – „esi blaivus, tau vienijasi viskas“, galiu sau leisti kiek daugiau pasidžiaugti alkoholio, narkotinių kvaišalų ar valkatavimo motyvais. Nors, tiesą sakant, visi tie motyvai „Pasauliuose“ nėra savitiksliai. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Opijus“ priklausomybė nuo narkotiko lyginama su mane vis dar svaiginančia grafomanija – ir nesvarbu, kokiu lygmeniu ji reiškiasi.

O tavo minimas eilėraštis, skirtas anoniminiams alkoholikams? Čia visai kiti dalykai – tiesiog šiame eilėraštyje veikia žingsniai ir kupranugaris. O tie dalykai anoniminiams alkoholikams svarbūs – iš čia ir paskyrimas. Juokais.

A.Š. ir L.J. Valentino Sventicko nuomone, ši knyga yra geriausia iš visų tavo parašytų. Ar Tu Pasaulius sutvėrei, ar Pasauliai sutvėrė Tave?

Negi dabar pulsim prieštarauti autoritetingai Valentino Sventicko nuomonei? Na bet – jis mano šitaip, kitam atrodys kitaip. Kad ir kaip ten būtų, ši knyga tikrai yra vientisiausia ir su man labai aiškiais sudarymo principais, tarkime, paremtais naujausiomis astronomijos žiniomis apie visatos atsiradimą. O ar ji bus geriausia mano poezijos „gerbėjams„? Tiesą sakant, nesistengiau įtikti jų įnoriams. O tie įnoriai tokie – kad eilės būtų tokios pat, kokias jie pamėgo, bet gerai būtų, kad keistųsi. „Pasauliuose“ tai gal ir vyksta, bet nuo mano valios tai nelabai priklauso.

Tačiau klausimas ne toks jau nerimtas, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Ne tiek tu naudojiesi kalba, kiek kalba naudojasi tavimi – nežinau, koks Heidegeris šį dviratį išrado, bet kol pats jo neišbandai, tai tik gražūs žodžiai. Poetas visus dviračius privalo išrasti pats, tiksliau – atrasti, jų pilna visur, mėtosi ant kiekvieno kampo, kaip kokioj Liucernoj, ir svarbiausia – veikia, važiuoja. Tad, deja, negaliu atsakyti, kaip atsiranda eilėraščiai, G. Grajausko žodžiais – „aš juos parašau“. Aš juos rašau – tas tiesa, jie rašo mane – tas irgi tiesa. Jis rašo, ji? Viename eilėraštyje dingojos, jog mirtis: „seni sonetai – kas iš jų? nauji... / aš pats juos parašau? Ne pats, tai ji – / delete! delete? delete...ir pasirašo“. O kol kas dar esu pasauliuose ir pasauliai yra manyje, o kas ką sukūrė – klauskime vištos, klauskime kiaušinio.

A.Š. Nesijauti esąs kiek godus – negi nebūtų užtekę vieno Pasaulio?

Juokas Nr. 1. Nebūtų užtekę, nes knygoje veikia mažų mažiausiai du pasauliai – šis ir anas.

Juokas Nr. 2. Pradėjęs tvarkyti šią knygą, ketinau pavadinti ją „Šiaudinis šuo“. Sigitas Parulskis išleido eilėraščių rinktinę „Marmurinis šuo“. Tada pamaniau pagalvojau, jog knygą reikėtų pavadinti „Sunkėjantys dūmai“ arba tiesiog „Dūmai“. Alfonsas Andriuškevičius išleido esė knygą „Rašymas dūmais“. Tada sugalvojau sumaniau pavadinimą „Kenotafas“. Po poros savaičių paskambino Romualdas Granauskas ir pasigyrė, jog tik ką užbaigė romaną „Kenotafas“. Tada ištariau pasakiau – tebūnie pasauliai. Ir atsirado pasauliai. Jei jau kurti, tai kurti. Nėra ko smulkintis.

Juokas Nr. 3. „Pasauliai“ ketvirtame viršelio puslapyje net „Angelą„ pavertė „Angelais“. Tad kiekvienas pasaulis dabar turi po angelą.

Juokas Nr. 4. Grynai praktinės priežastys: jei kada sudarinėsiu rinktinę, eilėraščiai iš knygos „Dėvėti“ ir knygos „Pasauliai“ pateks į vieną skyrių, kuris vadinsis „Dėvėti Pasauliai“.

Juokas Nr. 5. Nesu godus. Pasiimkite tuos pasaulius. Man jų nereikia.

Juokas Nr. 6. Nejuokinga.


 

Rašytojai

Knygos

Pasauliai
Aidas Marčėnas
 
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą