Pamąstymai apie kultūrą

Kultūra – plati, įvairialypė sąvoka.
Keliasdešimt kultūros apibrėžčių kalba apie žmonijos kūrybos įvairovę.
Kiekviename žingsnyje mus lydi kultūros reiškiniai. Tiesa, vieniems kultūra yra tiesioginis darbas, kitiems tai – savaitgalio pramoga, o tretiems – nelabai suvokiama žemė.

Radijas groja sonatą, televizija transliuoja Dainų šventę, savaitraščiai analizuoja įvairias kultūros sritis, knygynų lentynos pilnos romanų, teatrų ir kinų afišos skelbia spektaklių premjeras, anonsuoja naujus kino filmus. Renginys seka renginį: kaimuose ir miesteliuose repetuoja folkloro ansambliai ir kaimo kapelos, dainuoja chorai, groja pučiamųjų orkestrai, o miestuose vilioja simfoninės muzikos koncertai. Aplinkui – masinės kultūros renginiai ir girdiniai.

Toji įvairiopa kultūros karuselė įsuka į savo nesustojamą ratą ir niekados nebepaleidžia. Įvairios kultūros lytys patenkina įvairius piliečių pomėgius - nuo darželinuko iki pensininko. Visa tai apibendrintai galima pavadinti kultūros kasdienybe, kultūros namais, kultūros vyksmu.

Ilgas būtų pokalbis apie tai, kas, kada ir kuo domisi, kokią įtaką žmogui daro įvairios formos ir visiškai skirtingas jų turinys. Tad ir norisi prisiminti praeitį ir dabartį, pasamprotauti, trumpai panagrinėti keturias kultūros erdves, tą didįjį estetinio ugdymo pastatą.


1. Etniškumo pradai

Žmogaus prigimtyje slypi didi kūrybinė versmė. Ji gali jau vaikystėje prasiveržti, bet dažniausiai subrandinama mokykliniais metais. Pirmapradės kultūros pagavos yra šeimoje. Žinoma, kad lietuviai, kaip ir kitos tautos, nuo seno šoka, groja, vaidina, dainuoja. Ši raiška išsiskleidė tautosakoje, pačioje savaimingiausioje žmonijos kūryboje. Kone kiekvienas gyvenimo būvis buvo „apžaidžiamas“, įpavidalinamas savitai ir savamoksliškai. Moterų širdys vis geidavo dainuoti ir austi, vyrų talentai blykstelėdavo medžio drožyboje, kalvystėje. O patriarchalinis kaimas su savo galvosena ir jausena visuomet buvo kupinas savaimios kūrybinės išmonės. Religinės apeigos buvo santūrios ir giliamintiškos, apgaubtos sakralumo ir susikaupties aura. Kas kita vestuvės, toji didžioji raiški vaidybos žemė, kas kita šurmulingos gegužinės, vardadienių pašvenčiai, šeimos ir giminės susiburtuvės, dainų dainelės, šokiai ir žaidimai, muzikavimai ir pokštavimai. Vienaip būdavo susikaupiama ir būtis apmąstoma, kitaip būdavo atsipalaiduojama ir pasilinksminama. Sunkus kasdienis buities darbas išvargindavo kūną, bet nenualinta siela atgaivindavo žmogų vėl naujiems darbams. Tiktai vėlūs rudenys ir pusningos žiemos slinkdavo labiau namisėdiškai: su pasakomis, vaidentuvėmis, netgi paraganavimais ir burtais. Norėta įvairovės, galvota ir apie būtį, kaip esminį žmoniškumo tapsmą. Tereikia paskaityti patarlių ar priežodžių knygą, stebuklinių pasakų rinkinį, kad pajustume senojo kaimo filosofavimo išmintingą pradmę. Kone kiekvienas didesnis kaimas turėjo savo pasakorių ir žiniuonę, piršlį ir burtininkę, dainininkę ir pokštininką. Kaimo vaikai kasdien matė ir darbų sunkį, ir šventimo žavesį, poilsiavimo ir pramogavimo prasmę. Dažną sekmadienį visi vaikai suklaupę kalbėdavo su mama (su tėčiu rečiau) rožinį, melsdavosi prie šventojo paveikslo. Vien ko vertos Užgavėnės ir Joninės, pavirstančios masine šventine linksmybe, kur susipynę senųjų ir naujųjų laikų papročiai ir apeigos! Tai išmonės vaizdiniai ir tradiciniai įprastieji paveikslai. Su savais pamarėnų, žemaičių, dzūkų, sūduvių ir aukštaičių apeigynais.

Pavakarėmis sodžiuje suskambėdavo dainos, ant rasotos žolės įsaulyje baltinti buvo ištiesiamos baltos, ką tiktai išaustos drobės. Lyg vieškelis į gražų rytojų. Kelionei į atlaidus buvo paruošiami išeiginiai ratukai, patepamos jų ašys, ant sėdynių paklojama išvelėta raštuotė, arkliui paruošiamas abrakas. Atlaidų sausakimšoje buvo galima susitikti giminę ir tolimą pažįstamą, nusipirkti naują maldaknygę, šventąjį paveikslėlį, rožinį iš medžio skritulėlių ir spalvotą ilgakotį saldainį.

Įsmilkdavo rugiapjūtės karštymečiai, bet rugio varpa, delne patrinta, pabirindavo pilkšvą grūdą, kuris iš tolo pakvipdavo artėjančiu rudenėliu. Žiemomis visų vaikėzų po pusnimis pasiausta, medinėmis („medžiankomis“) pačiūžomis ant upės ledo padūkta, o vakarai – su pasakomis ir nutikimais, plunksnų pešionėmis ir „Gimtojo žodžio“ pasiskaitymais.

Atmintin visiems laikams sėdo kelionių pas gimines vilionės, lapkritinis kuliamosios mašinos gaudesys, tinklaičio su žuvimis paspurda, šalpusnių ir puplaiškių rinkimas ir džiovinimas vaistams, žemuogiavimas ir gervuogiavimas. Anava, ant Antano namo durų netikėtai vainikas prikalamas (Antaninės jau atskubėjo, tuojau pat ir šienautė prasidės). Štai šlapią sekmadienio priešpietę reikia pas kaimynus nukakti su buities reikalu ar ilgesnei šnekai prie alaus ąsotėlio. Karštomis popietėmis suaugėlių pogulio pavirsta užtamsintoje kameroje, o vaikų būrelis ir vėl susibėgo pažaisti „palentą“, „klases“, pasisūpuokliauti, pasislėpyniauti. Svetainėje kabo rankšluostis su Lietuvos himno žodžiais, ant lovos pūpso dvi baltutėlės pagalvės su mezginiais galuose, ką tik pakeistas baltas lempos gaubto karpinys. Šiandien tai tiktai gražūs gyvenimo prisiminimai. I. Končiaus, M. Katkaus, B. Buračo, M. Čilvinaitės, V. Statkevičiaus knygose, straipsniuose ir kraštotyriniuose užrašuose – senasis Lietuvos kaimas, perlaik vis besikeičiantis, bet pasilikęs beveik bedainis. Žmonių darbų nesumažėjo, bet labai pasikeitė laisvalaikiavimas, atsirado daug naujų civilizacijos spalvų ir papročių atspalvių. Jose – nauji ritmai ir kitokia mintysena. Drobulė sensta, verpstė skeldėja, kalvio įnagiai rūdija, ir atmintys pamažu išblėsta…


2. Mėgėjų meninė kūryba

Mėgėjiškumas – tai žmonių įprotis prasmingai leisti laisvalaikį, ugdyti kultūros įgūdžius, siekti asmenybės tobulumo. Mėgėjų meninė kūryba turi itin gilias ir savaimingas tradicijas, besiplėtojančias veiklos formas, įvairių renginių ir pramogų turinį. Daugelis žmonių mena dainavimą ir muzikavimą mokykloje, universitetuose ir institutuose, Dainų šventėse, „Gaudeamus“ ir „Baltica“ festivaliuose. O šios veiklos ištakos siekia XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią.

Tuomet būrėsi švietimo ir kultūros draugijos, dar tebesitęsė knygnešių epocha, imama rengti slaptus lietuviškuosius vakarus, kurie žymiai atnaujino kaimų ir miestelių gyventojų būtį. Imta kurti žemės ūkio kooperatyvus, atidaromos naujos bibliotekos, knygynai, skaityklos, atsiranda pasaulietiniai chorai, formuojasi profesionalioji muzika ir dailė. Didžiausiu tos epochos kultūros šviesuoliu, menininku tapo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911). Literatūra pradeda įgyti modernizmo bruožų. Kretingoje 1904 metais į sceną išeina negausus merginų šokėjų būrelis. Skriaudžiuose (Prienų r.) pradeda muzikuoti kanklininkės. Papročiai, šventės ir apeigos išsaugoja ankstesnį ritmą. Patriarchalaus kaimo valstietis vis labiau domisi ūkio, prekybos, verslo pažanga. Po spaudos draudimo panaikinimo lengviau atsidūstama. Didysis kultūros bičiulis pramonininkas Petras Vileišis inicijuoja pirmąjį lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“ (1904 m.). Iš mokyklų išgujama buvusi privaloma rusų kalba, pamažu sumenkėja stačiatikybės įtaką, žmonės laukia didžiųjų atlaidų Žemaitijoje – Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje, Tytuvėnuose. Kiekvienos parapijos atlaidai tampa atgaivos, susikaupimo, giminės svečiavimosi dienomis. Jaunimas rengia gegužines gamtos pavėnėse – paežerėse, parkuose, soduose. Šienpjoviai traukia žinomas ir pamėgtas dainas, moterys ima puoštis tautiniais drabužiais, kryžkelėse, paupiuose, kiemuose, kapinėse itin pagausėjo drožėjų (skulptorių mėgėjų) kūrinių: koplytėlių, kryžių, koplytstulpių, stogastulpių. Staliai ornamentuoja baldus, muzikantai susieina į kapelas, jos aktyviai groja vestuvėse ir gegužinėse. Pradeda groti pučiamųjų instrumentų orkestrai. Chorai jau gieda ne tiktai bažnyčiose, bet dainuoja iškilmingomis progomis, nes atsiranda naujų lietuviškų dainų.

Miestų romansas ima plisti po kaimus, nors melodijos iš dalies pasiskolintos ir perdirbtos (sulietuvintos), suskamba vakarotuvėse. Senoliai savo vaikaičiams vis dar seka pasakas ir legendas iš neišsenkamų tautos lobių skrynelių. Literatai (jų vis daugėja) eiliuoja apie gimtinę ir motiną, meilę ir ilgesį, garbina gamtą, mėgdžioja Maironį, Strazdelį, Vienažindį, Baranauską, pasigirsta ir nauji simbolinės poezijos garsai.

Spaudoje šmėkšteli žinutė, kad reikia surengti pirmąją visuotinę Dainų šventę, nes dainavimo tradicijos populiarumo nenustojo. Kraštai išsaugojo savaimingumą, melodijų ir dermių ypatybes. Tuo labiau dar norėta pasekti estų ir latvių dainų švenčių rengimo pavyzdžiais. Taip susiklostė carinės Rusijos imperijos pakraštyje, kur buvo nuslopintas gimtasis žodis, uždrausta spauda. To nenutiko pas estus ir latvius: vokiečių įtaka ten buvo kultūrai ne tokia griaunanti kaip Lietuvoje.

Svetainės puošiamos šventųjų paveikslais, o kiemo koplytėlėje atsiranda šventukai – šventosios Onos, Marijos, Agotos, Barboros, Veronikos, Elžbietos, šventieji Jonai, Kazimierai, Nepomukai, Rokai, Petrai ir Povilai. Įvairėja naujagimių vardynas, kuriasi tautiškų vardų teikimo tradicijos, Vestuvės tebeturi tą patį linksmybių atspalvį. Piršlio įvaizdis tampa kone vestuvių simboline išliktimi. Tiktai Pirmasis pasaulinis karas sumaišė ir sujaukė išplitusius dainininkų, šokėjų, muzikantų, tautodailės sąjūdžius, susibūrimus ir turiningus pasibuvimus. Mirusiems giedamos originalios lietuviškos giesmės iš naujųjų maldos knygelių. Ūkininkas perka knygeles ne tiktai apie žemės ūkį, bet domisi šventųjų gyvenimais, Lietuvos istorija ir geografija. O 1924 metais Kaune atveriamas naujas mėgėjų meninės kūrybos puslapis – įvyksta pirmoji Dainų šventė. Nauja mėgėjiškumo banga plūsteli po visus Lietuvos kraštus. Ne veltui UNESCO pastebėjo šias tradicijas ir įrašė Baltijos šalių Dainų šventes į pasaulio kultūros šedevrų sąrašus.


3. Profesionalumo dermės

Kalbėti apie šiuos keturis kultūros porūšius – tai kartu galvoti ir apie jų darnų sąlytingumą, stilių persipynimą, formų panašėjimą; pagaliau niekas iš nieko neatsiranda. Lietuvių profesionali kultūra yra palyginti labai jauna. Ir ji iš pradžių buvo veikiama svetimtautiškų kaimyninių kultūrų (rusų, lenkų, vokiečių). To reiškinio priežastys buvo labai įvairios: lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis, kultūros ir meno žmonių mokymasis kitakalbiuose universitetuose, mažas globėjų ir labdaros teikėjų skaičius, atsilikusi visuomeninė nuomonė, menka krašto infrastruktūra (šiuolaikiniais terminais kalbant).

Po Vilniaus universiteto uždarymo (1832 m.) rusai, iš dalies ir lenkai įsisiautėjo visur. Dvaruose klestėjo europietiška kultūra (pirkti garsių Europos šalių dailininkų paveikslai, grotas F. Šopenas, L. van Bethovenas, dainuoti S. Moniuškos, P. Čaikovskio romansai, gastrolių atvykdavo italų dainininkai, prancūzų ar vokiečių vaidybos trupės).

Jeigu nebūtų buvusios ilgametės rusifikacijos ir carizmo priespaudos (baudžiava panaikinta vėliausiai iš visų Europos valstybių), Lietuvos kultūros suklestėjimas būtų prasidėjęs žymiai anksčiau (kaip Skandinavijos ar Vidurio Europos kraštuose). Lietuvos patriarchalinis kaimas buvo gyvas tiktai etnine kultūra (apie kurią ką tiktai rašėme), o mūsų tapytojai P. Rimša, P. Kalpokas, A. Žmuidzinavičius, kompozitoriai Č. Sasnauskas, J. Naujalis, režisieriai K. Glinskis, A. Sutkus visu balsu prabyla tiktai XX a. pradžioje. Rengiamos parodos, statomos pirmosios operos ir operetės, pamažu vaidintojai mėgėjai įžengia ir į profesionalią sceną. Ne rožėmis tai buvo klotas kelias, ne pelno siekė teatras, draugijos, sąjungos. Rašytojai dirba redakcijose, leidyklose, dėsto mokyklose, verčia grožinę kitų kalbų literatūrą. Prisiminkime rašytojų S. Kymantaitės-Čiurlionienės, K. Puidos, B. Sruogos, A. Herbačiausko kritinius, publicistinius straipsnius apie modernųjį meną. Menininkus XX a. pradžioje buvo galima skaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Dvaras buvo nutolęs nuo lietuvybės idėjų, jis nepopuliarino lietuvių kalbos, o laikė ją mužikiška šnektele. Laimei, ilgainiui prigijo kalbininkų K. Jauniaus, K. Būgos, J. Jablonskio teoriniai ir praktiniai darbai, ir mūsų prigimtoji kalba buvo apvalyta nuo slavizmų ir germanizmų. Plačiai pradėta vertinti tautosaka ir liaudies menas (jo pavyzdžiai eksponuojami parodose šalia profesionalų dailininkų kūrinių). Raginama kurti ir rinkti sodžiaus meną, nenutolti nuo realistinės kūrybos stiliaus. Kaimas pradėtas gerbti, ypač pirmaisiais pirmosios Nepriklausomybės metais. Steigiami muziejai, kuriamos leidyklos, tvirtėja bankai, stiprėja kraštotyros judėjimas, o kultūros ir švietimo organizacijos steigiasi kaip iš gausybės rago. Jų veiklos mastai nepaprastai didžiuliai. Labai retas kultūros žmogus po aukštojo mokslo studijų nesugrįžo Lietuvon iš svetimų kraštų. Netgi J. Basanavičius, gyvenęs Bulgarijoje, o V. Pietaris – Rusijoje palaikė ryšius su „Aušra“ ir „Varpu“, buvo didesni tautos šlovintojai negu dažnas gimtosios pastogės inteligentas. Romantizmui vietos nestokota, prisiminkime poetą Maironį. Kunigai daugelyje sričių ima groti „pirmaisiais smuikais“. Jie – švietėjai, labdaros, netgi ūkio tvarkytojai, energingi visuomenininkai, signatarai. Tenka kalbėti ne tik apie J. Tumą-Vaižgantą, J. Lindę-Dobilą. Sustiprėjo tautiškasis ganytojiškas vyskupų žodis. Tai buvo tarytum tarpininkai tarp šviesuomenės ir kaimo valstiečių. Tuo tarpu didmiesčių gyvenimas daugiau buvo proletariškas, juose užsienio kapitalistai steigia įmones ir bankus, bendroves, kas su kultūra maža ką bendra teturėjo. Taip pamažu profesionalusis menas stojosi ant kojų ir 1930-1940 metais pasiekė ypač aukštą meninį lygį. Reikėtų prisiminti operą ir baletą, teatrą ir poeziją. Tiktai 1940 metais užplūdusi sovietinė invazija viską nušlavė nuo žemės paviršiaus, sunaikino tautiškas draugijas, valstybines įstaigas, sukėlė smurtą, muštrą, tremties kančias. Turėjo praeiti keli dešimtmečiai, kol tautos kultūra vėl atsikvėpė ir tapo europinės kultūros gyvenimo neatskiriama dalimi.


4. Masinės kultūros dienos

Kalbėti apie šiandienę masinę kultūrą – tai mąstyti apie jaunimo potroškius ir jų dvasines paieškas. Ne iškart ši kultūra išsikovojo nepaprastą dabartinį populiarumą. Į ją susibėgo visos modernios techninės priemonės, ryškiaspalvis apšvietimas, turininga scenografija. Išorinei formai ištobulėjus, deja, buvo pakirstos masinės kultūros turinio šaknys. Turinys nepaprastai lėkštas, primityvus, neretai drastiškai antidorovingas. Tuo mokamai pasinaudojama, o žiūrovą reklamos dėka prisivilioti dabar yra visiškai nesunku. Daugiausia tai paauglių kultūra, pradinis žingsnis į aukštesnės kultūros lygmenį.

Masinės kultūros terminas kartais dar praplečiamas pramoginės populiarios, estradinės, popsinės kultūros įvardijimais. Vadybininkų žodžiais tariant, kol yra tokios kultūros paklausa, tol bus ir kasdienė pasiūla. Savaime suprantama, dažniausiai tai lengvosios muzikos apraiškos, kurios ištakos siekia XIX a. antrosios pusės Vieną. Turtėjančiam žmogui reikėjo atsipalaiduoti, aktyvaus poilsio, pigių pramoginių blizgučių, modernių techninių efektų. Tai buvo pasiekta, bet dvasinio gyvenimo aura supilkėjo, sumenko.

Lietuva perdėm maža, kad pajėgtų diktuoti Europai kokias nors masinės kultūros madas (mes sunkiai pralenkiami chorine kultūra, fotografija, poezija, teatru). Tiesą tariant, pas mus niekur nerengiami estrados artistai, o iš šio žanro atlikėjų daug reikalaujama. Aplinkui gausu mėgėjiškosios estrados recidyvų, parduodamų už brangiai mokamą masinę kultūrą. Dėl to jokiose Eurovizijose nesublizgama, o priešingai – parodoma, kad šioje srityje esame dar analfabetai. Tačiau tai nieko bloga čionai nėra, nors inteligentiškesnis Lietuvos masinės kultūros gerbėjas yra smarkiai nusivylęs šiuo mūsų „verslu“. Priešingai – klesti džiazas, turintis netgi savo mokyklas ir sekėjus kitose šalyse. Radijo ir televizijos programose gana daug prastuoliškos, paviršinės muzikos, kuri kartais muzika nevadintina, tik „muzikiniu“ triukšmu. Dainininkai ir muzikantai rengiasi šokiruojančiai, norėdami nors tuo atkreipti kitų dėmesį, vulgariai koketuoja su savo klausytojais paaugliais, maivosi, strikinėja. Nėra rimtesnio choreografinio supratimo, drabužių modeliuotojų akies pastabumo. Daina jau senokai nebeteko vertybinės „prabos“. Tiesa, gerų dainų (ir melodijų, ir žodžių) reikėtų paieškoti vyresniosios kartos estrados atlikėjų repertuare. Tai vis dar nesenstantys E. Kučinskas, S. Januška, A. Mamontovas, R. Čivilytė, J. Miščiukaitė.

Ne visa, kas populiaru, yra vertinga, ne visa, kas vyksta populiarioje estradoje, turi estetinės vertės ir meninės įstaigos. Nebūtina vėl kaltinti mokyklą, neduodančią pakankamai estetinių žinių, bet būtina kaltinti tą pilietį, kuris, turėdamas šiek tiek laisvo laiko, jį praleidžia neprasmingai, piktnaudžiaudamas alkoholiu, narkotikais, tabaku. Ir tiktai gydytojai lieka „kalti“, kai įsismarkėja nepagydomos amžiaus ligos AIDS, vėžiai, cirozės ir kt. Saviugda – vienas esmingiausių būdų siekti doro asmenybiškumo, savišvietos, naujų žinių. Per mažai žurnalistai prevenciškai kalba apie kai kurių „šou“ tiesioginę žalą jaunimui – nepilnamečiams ir vaikams. Ar nebūna atvejų, kad anekdotų „karaliai“ scenoje nesikeiktų, nesityčiotų iš žmogaus fiziologijos, neskoningai, naiviai, ciniškai?

Nežinia, ar nuo šių amžiaus bacilų (ne vien masinė kultūra dėl šito kalta) yra vaistų, ar mūsų vis šlovinamoji masinė kultūra įgis naujų spalvų, ar galima išugdyti šiuolaikinės estrados specialistus, kurie ne tik mokėtų elgtis scenoje, bet ir išmoktų gražiai dainuoti, muzikuoti. Garbioji Lietuvos publika šito nusipelnė.

Gyvenimas pilnas paradoksų. Sugrįžusius krepšininkus, laimėjusius taurę, pasitinka minios, bet po to vakarais ir naktimis imama daužyti vitrinas, vartyti šiukšlių dėžes, kioskus. Tuo tarpu dešimtis mėgėjų chorų, laimėjusių garbingiausius Europos trofėjus, pasitinka tik giminaičiai ir artimieji. Lyg krepšinio vertė būtų didesnė už gražų vokalą. Suabejočiau. Laiko pulsas yra neramus, jis palieka savo nervinį atspaudą ir išorėje (mada, tatuiruotė, dėvėsena), ir viduje – smurtavimas, nepagarba vyresniesiems, girtuokliavimas… Iš kur tai atsiranda? Šaltinių galima surasti nemažai. Tam tikra kaltės dalis turi tekti ir nebevaldomai, nešvankiai masinei kultūrai. Argi tai civilizacijos diktuojama mada? Argi tai išsimokslinusios visuomenės pagrindinis dėmuo? Apie kaltininkus dera kalbėti ir viešiau, ir uždariau.

Kultūros formų gausa leidžia pasirinkti ir pamėginti. Rinkimės tai, kas gražiausia, tradiciškiausia, žmogiškiausia. Ar ne tiesa?