Nora Kulpavičienė niekada nerašė apie mirtį, tik apie darbus...

Vieniša ryškiai raudona sniegena tupi prie keistos lesyklėlės kaip kokio dangaus namelio, aplink balta, sniegas, viskas taip efemeriškai paslaptinga... Tokį atviruką gavau iš Noros Kulpavičienės sausio pradžioje – „…daug sveikinimų ir šventiškų nuotaikų! Laišką parašysiu tuoj po Naujųjų metų...“ Deja, niekada nesužinosiu, ką Nora man norėjo parašyti, – ji mirė sausio 28 dieną Kanadoje, Berlingtone. Susirašinėjome penkiolika metų, žinoma, nelabai intensyviai – pora trejetas laiškų per metus. Dalykiškai – apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą, apie Maironio lietuvių literatūros muziejaus veiklą, apie Kanados lietuvių gyvenimą, kartais moteriškai – apie buitį, apie gamtą... Buvo geras artimas ryšys. Bet Kulpavičienė mažai rašė apie save – ir šiandien man sunku nesuklysti, nelengva parašyti viską, ką ši moteris nuveikė per savo gyvenimą.

Kodėl noriu apie Norą Kulpavičienę parašyti į „Literatūrą ir meną“? Ji šį savaitraštį labai mėgo ir vertino. „Aš labai nuodugniai perskaitau „Literatūrą ir meną“ (iš 2000.IV.28 laiško); „Neseniai perskaičiau „Literatūrą ir meną“ – iš ten vis semiuosi išminties...“ (iš 1998.VIII.21 laiško). Laiškuose referuodavo, kas jai buvo įdomu, kas patiko, dėl ko norėtų diskutuoti. Sekdavo „Literatūros ir meno“ tiražą, vertindavo redaktorius... Buvo išsilavinusi, intelektuali, labai darbšti, skvarbaus proto, aštraus žvilgsnio, nors šiaip tolerantiška: „Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę, nors ir labai kvailą“ (iš 1996.VIII.21 laiško). Tačiau N. Kulpavičienė skaitė ne tik „Literatūrą ir meną“ – ji buvo užsisakiusi ir daugiau Lietuvos spaudos, ypač kultūrinės. Rašydavo, jog be Lietuvos leidinių būtų baisiai neįdomu gyventi...

Ką galėčiau fragmentiškai parašyti apie šią moterį? Žinoma, iš anksto truputį prisibijau, nes viename laiške ji man taip rašo: „Gal galėčiau gauti kopiją straipsnio apie lituanistę I. Matusevičiūtę... Ją labai gerai pažinojau, todėl ir norėčiau paskaityti, ką rašo tie, kurie nepažinojo...“ (1998.III.1). Dabar ir aš taip darau, pažindama tik iš laiškų ir šiek tiek iš darbų, nes su Nora susitikusios nebuvome.

Nora Norvaišaitė-Kulpavičienė gimė 1923 m. rugsėjo 16 d. Maskvoje. Jos tėvai – gydytoja Emilija Klemkaitė-Norvaišienė ir operos solistas Antanas Norvaiša su kelių mėnesių dukrele grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Čia mergaitė baigė gimnaziją, apie vaikystės ir paauglystės metus rašo laiškuose. Prisimena viešnages Vaižganto bute, o paskui ir laidotuves, kai ji su skautų būriu iš Vileišio aikštės nešė žibuoklių krepšelius prie Klimų vilos, kur buvo pašarvotas rašytojas. „Tumas buvo vienintelis iš kunigų, kuris nebijodavo pašventinti skautų organizacijų vėliavų“ (iš 1996.XII.28 laiško). O būdama pirmos klasės mokinukė dalyvavo Maironio laidotuvių eisenoje, kuri nusidriekė nuo Katedros iki Įgulos bažnyčios ir dar toliau. Apie paauglystės metus rašo: „Įdomūs tada buvo laikai. Eini Laisvės alėja ir sutinki visas garsenybes: ir ministrus, ir artistus, ir dailininkus, ir poetus, ir visus kitus. Atstumai trumpi, mašinų mažai, laiko daug, niekas neskubėjo...“ (iš 1996.XII.28 laiško). Beje, Nora į muziejų atsiuntė atsiminimų ir apie savo mokytoją Gražiną Tulauskaitę – kokia ji buvusi graži, madinga, elegantiška, mėgusi raudoną spalvą ir nešiojusi juodą skrybėlaitę, papuoštą baltu kudlotu šuniuku... Moksleivėms dariusi nepaprastą įspūdį.

Nora Lietuvoje studijavo muziką ir humanitarinius mokslus. O kai 1941 m. su mama pasitraukė į Vokietiją, Darmštato universitete klausė meno istorijos ir architektūros paskaitų. Čia mergina sutiko savo gyvenimo meilę – architektūros daktarą Alfredą Kulpavičių, 1950 m. jiedu sukūrė šeimą ir laimingai nugyveno 55 metus. 1952-aisiais abu išvyko į Kanadą. Šioje valstybėje ir praėjo Kulpavičių gyvenimas.

Nora Kulpavičienė bene ilgiausiai dirbo žurnalistinį darbą. Pirmiausia ji buvo pakviesta į „Tėviškės žiburius“, redagavo moterų skyrių, o nuo 1957-ųjų dirbo Kanados lietuvių katalikių moterų draugijos leidžiamame žurnale „Moteris“. Nuo 1970 iki 1988 metų buvo šio žurnalo redaktorė. Žurnalą uždarius, Nora dar ilgai tvarkė jo archyvą. Kai ką persiuntė Maironio lietuvių literatūros muziejui. Bet svarbiausia, kad atsiuntė visą „Moters“ žurnalo komplektą. Tai iš tikro kultūrinis leidinys – daug meno, literatūros, istorijos, žinoma, yra ir madų, ir valgių skyreliai. Daugybė straipsnių apie žymias pasaulio ir Lietuvos moteris, apie garsių vyrų mūzas. Spausdinama prozos, poezijos. Viskas pagarbiai, skoningai, labai taktiškai. Kulpavičienė ne tik redaktoriavo, bet ir pati daug rašė. Įsimintinas jos studijinis straipsnis, ėjęs per kelis numerius „Menas ir moteris“. „Moterų menininkių tema mane labai domina“ (iš 1993.VI.24 laiško). Redaktorė į žurnalą taip pat rašė vaizdelius vaikams.

Kitas didelis Noros Kulpavičienės darbas – leidinio „Lietuvių tautodailės institutas išeivijoje“ (2000) redagavimas. Ją pakvietė redaguoti 1997 metais. „Redaguoju Liet. tautodailės instituto veiklos išeivijoje knygą. Sutikau tai padaryti Antano ir Anastazijos Tamošaičių garbei, nors darbo yra daug, bet jiedu to nusipelnė. (...) Jei dabar yra žmonių, ypač jaunimo, kurie nesidomi mūsų praeitimi, tai ateityje tikrai atsiras tokių, kurie domėsis. Šios dienos jaunimas vieną dieną irgi surimtės...“ (iš 1999.II.24 laiško). Šioje knygoje yra ir jos straipsnis „Tautodailės kelias“, kuriame pateikiama liaudies meno apžvalga nuo 1900 metų parodos Paryžiuje iki 1940 metų. Ruošdama leidinį, Nora pati rinko iliustracijas, rašė ir mūsų muziejui, prašydama nuotraukų, kuriose rašytojos būtų su tautiniais drabužiais ar šiaip su kokiais rankdarbiais. „Turiu didelę patirtį, kaip „užlopyti“ visokias skyles“ (iš 1999.II.24 laiško). Nors albumas išėjo Toronte, tačiau daug jo egzempliorių pasiekė įvairias Lietuvos kultūrines institucijas.

Kartais Nora prisipažindavo: „Aš vis įklimpstu į kokį nors darbą (nes kitų neprisiprašė) vien dėl sentimentų. Pažadėjau kai ką parašyti ir parinkti medžiagą apie išeivijos gydytojus (mama buvo gydytoja) Kanadoje rengiamai knygai... Tai sėdžiu ir rašau... Pradėjau nuo indėnų, o su prancūzais visai įklimpau...“ (iš 1993.VI.24 laiško).

Kulpavičienė manęs prašė atsiųsti knygų iš Lietuvos, reikalingų vyro dr. Alfredo Kulpavičiaus lietuviškų medinių bažnyčių architektūriniams tyrinėjimams. Ji rūpinosi šios studijos „dekoratyvine ir iliustracine dalimi“ (iš 1994.I.15 laiško). Nora gerai išmanė statybos, architektūros, restauravimo reikalus. Gavusi Maironio ir Vaižganto restauruotų butų nuotraukas, ji atsiliepdavo, įvertindavo. Klausė, kodėl Maironio bute vandentiekio vamzdžiai neįleisti į sieną... Beje, ir pati daug fotografavo, ypač architektūrą, juokavo, jog gali net pasams padaryti nuotraukas... Fotografavo keliaudama po Kanados ir Amerikos muziejus, kuriuos abu su vyru mėgo lankyti. Rašė apie savo hobį – „kur tik būnu, visada įsigyju tos vietos atvirukų, turiu jų skrynias, malonu kartais pasižiūrėti“ (iš 1998.III.1 laiško).

Nora mylėjo gamtą. „Žemaitė yra viena iš mano mėgstamiausių rašytojų. Nors esu miestietė, bet mūsų kaimo aprašymai man visada buvo artimiausi“ (iš 1994.III.25 laiško). Gal todėl kiekviename laiške ji brūkštelėdavo ką nors įdomaus apie Kanados gamtą, per televiziją sekdavo, kokie Lietuvoje orai. Po viešnagės Lietuvoje Nora ilgai negalėjo pamiršti lietuviško dangaus: „Jums sunku įsivaizduoti, kokios yra gražios ir žvaigždėtos lietuviškos vasaros naktys... Kanadiškas dangus yra tamsus kaip pietiniuose kraštuose“ (iš 1993.VI.24 laiško). Tačiau gražiai aprašo Kanados miškus: „Nuostabiai didingi, šimtmečių senumo, 20-40 metrų aukščio eglynai. Tokiuose miškuose nuotaikas sunku nupasakoti: pasakų pasaulis, užburta karalystė – lyg Šimonio paveikslų tikrovė“ (iš 1998.VIII.21 laiško). Juokavo, kad apie jų namus laksto kažkokie žvėrys, panašūs į vilkus, vadinami kojotais, mat jie priklauso prie valdžios saugomų kanadietiškų gamtos grožybių, kad priviso lapių, o meškėnai karaliauja pastogėse ir šiukšlių išvežimo dieną viską „sutvarko“. Vasarą Kanadoje esąs žolės kultas, reikia prie jos daug triūsti, tad laišką parašyti galima tik lyjant...

Noros Kulpavičienės žvilgsnis visada buvo nukreiptas į Tėvynę, viskas daroma vardan jos, tačiau ramiai, solidžiai, nedejuojant dėl kokių nors sunkumų.

Šį tekstą palieku kaip ir be pabaigos, nes žinau, kad visų Noros darbų čia nesuminėsiu, tiesiog neturiu informacijos. Žinau, kad ji parašė daug straipsnių, skaitė paskaitas, turėjo planų, nuolat ką nors dirbo. Tačiau dabar jau plazda raudona sniegena tarp Lietuvos ir Kanados miškų...

Tikiuosi, kad apie Noros Kulpavičienės darbus mes dar ne kartą skaitysime.