Nemėgstu anonimų

Ir vaikystėje kieme, ir vėliau mokykloje vieni iš nemėgstamiausių vaikų būdavo tie, kurie paslapčia prisėlindavo iš nugaros, peštelėdavo plaukus (skaudžiai – čia kalbu ne apie tai, ką lenkai net tokiame subtiliame amžiuje vadina dailia fraze sprawy męsko-damskie), dunkstelėdavo per stuburą ar užvoždavo per galvą, o paskui taip pat slapčia pasprukdavo. Taip, kad nukentėjusysis ne tik neturėdavo malonumo atsigręžti ir atsivėdėjęs atsilyginti už suteiktą paslaugą, bet kartais nė nepamatydavo paties jos autoriaus. Toks elgesys buvo visuotinai laikomas netinkamu ir pažeidžiančiu esminį santykių lygiateisiškumo principą, kuris skelbė: sudavei – tikėkis grąžos. Būdingiausia tai, kad vieni taip elgdavosi, o kiti tiesiog ne, ir šis kriterijus vaidino ne menkiausią vaidmenį pasirenkant draugus. Abiem atvejais pagal principą „toks tokį pažino“.

Kartais pasvarstydavau, o kas gi išaugo iš tų pasalūnų. Klastingos apsimestinai besišypsančios pardavėjos, tik ir taikančios paniekinti prasčiau apsirengusią ar tiesiog joms nepatinkančią pirkėją – tačiau taip, kad iš pirmo žvilgsnio nieko neprikiši? Futbolo ir krepšinio sirgaliai, iš tribūnų į aikštę mėtantys įvairius pavojingus daiktus, saugūs anoniminėje minioje? Apsimetėliai draugai, vaidinantys, kad užjaučia žmogų nelaimėje, o iš tiesų springdami aiškinantys, kad jis pats dėl visko kaltas?

Gal visa tai ir dar daugiau. Bet vienas dalykas būdingas jiems visiems – jie rašinėja interneto komentarus, pasirašydami slapyvardžiais.

Nenoriu būti suprasta klaidingai. Neturiu nieko prieš interneto komentarus kaip tokius. Manau, ir niekas neturėtų. Juk tai puiki idėja – perskaityti tekstą, o vėliau turėti galimybę dalyvauti diskusijoje, tarsi kalbantis su bendraminčiais ar kitaminčiais: įdomu, smagu, žodžiu, gerai. Tačiau labai, iš esmės ir karštai priešinuosi anoniminiams išminčiams, su didžiausiu malonumu „kritikuojantiems“ bet kokį internete pasirodžiusį tekstą, o labiausiai – jo autorių. Būtent anoniminiams, nes turbūt visi bent kiek interneto tekstais ir jų komentarais domėjęsi žmonės seniai pastebėjo: išmintingus ar dalykiškus komentarus, nesvarbu, pritariančius autoriui ar sumaišančius jį su žemėmis, žmonės pasirašo savo vardu. Jie to nesigėdija, nes nori normaliai bendrauti su autoriumi (pagal tą patį santykių lygiateisiškumo principą) ir imasi rašyti dėl to, kad turi nuomonę. O anonimai (arba idiotiškais slapyvardžiais pasirašantys žmonės, kurių nuomonė, tiesą sakant, paprastai geriausiai ir apibūdinama tais slapyvardžiais) rašo dėl bet kokios priežasties – kad sandėliuke sugedo uogienė, katinas prišlapino į batus arba užkniso nuobodus darbas.

Tokias mintis patyliukais puoselėjau seniai, o nebeišturėjau, perskaičiusi anoniminių ekspertų atsiliepimus į trumpą ir argumentuotą Laimanto Jonušio tekstą praėjusiame „Š. A.“ numeryje, kuriame jis (trumpai priminsiu) aiškiai atskiria Salomėjos Nėries kūrybą nuo jos pilietinės pozicijos ir siūlo pirmąją (apskritai paėmus) vertinti kaip gerą poeziją, o antrąją – kaip parsidavėliško elgesio išraišką, taigi vertinti ir gerbti Salomėją Nėrį poetę, bet nelaikyti jos gera Lietuvos piliete. Aš nekalbu apie tai, kad teksto komentuotojai ginčijosi su Jonušiu: tai būtų buvę puiku ir, manau, jis pirmas tuo džiaugtųsi. Ne. Dauguma jų nesuprato, kad tekste buvo išreikštos dvi (DVI) mintys, todėl pasitenkino tiesiog išplūsdami autorių. Arba Salomėją Nėrį. Arba ankstesnio komentaro autorių. Arba dar ką nors, nebūtinai įvardydami ką. Ir tai „Š. A.“ skaitytojai, kurių diskusijos šiaip jau visa galva pranoksta daugelį kitų.

Blogai. Todėl, kad dėl panašių komentarų gausybės daug žmonių (ypač autorių) išvis liovėsi juos skaityti. Ir kas išeina? Savotiškai panaikinta patogi ir reikalinga interneto kaip diskusijų erdvės funkcija. Siūlau internetininkams neapsiriboti tekstų cenzūra, tai yra nešvankybių šlavimu, bet ir panaikinti anoniminius komentarus. Arba palikti juos tik anonimų rašytiems tekstams. O kitais atvejais reikalauti, kad nuomonę išreiškiantis žmogus bent nurodytų elektroninio pašto adresą.

Mano kieme ir mokykloje taip ir būtų buvę pasielgta. Tikiuosi, kad taip.