Naujoji Romuva - 2007/1

Kovo pabaigoje pasirodė pirmasis šių metų kultūros gyvenimo žurnalo „Naujoji Romuva“ numeris. Žieminis, bet pavasariškas. Galima sakyti, velykinis, nes publikacijos mirga įvairumu, jose akcentuojamos žmogaus pastangos prisikelti, bent jau pabusti. Daugelis tekstų tarsi švęstu vandeniu apšlakstyti filosofo Jeano Baudrillardo (1929-2007) minčių gaivumu (tradicine tapusioje filosofijos skiltyje tituliniame puslapyje): „Absoliuti mąstymo taisyklė tokia: grąžink pasauliui tai, ką jis davė tau – nesuprantamumą. Ir jei tik įmanoma, duok jam šiek tiek daugiau nesuprantamumo!“

Tokio patrauklaus, netgi išsiilgto nesuprantamumo lyg fosforo sukaupta ne viename tekste: nuo spausdinamų Johno M. Coetzee kalbos, pasakytos Nobelio premijos įteikimo proga 2003 m.gruodį, iki Birutės Jonuškaitės apsakymo „Šokis ant plento“. Ir mūsų prozininkės tekstas, primenantis viziją, galėtų būti kuo puikiausia kalba, gavus kokią nors reikšmingą, nors ir lietuvišką literatūros premiją.

O apie Nobelio premijos „biografiją“ ir kelią, vedantį jos link, tęstinėje publikacijoje „O, kaip saldu sapnuoti Švedijos karaliaus šypseną“ nuotaikingai pasakoja mokslo istorikas Juozas Algimantas Krikštopaitis. Jis įsitikinęs, kad „jei kada išgirsime apie lietuvį, gavusį Nobelio premiją, tai bus arba užsienyje dirbantis mūsų mokslininkas, arba lietuviškos kilmės išeivis“. Pasak autoriaus, humanitarams Lietuvoje gerokai kebliau, nes „apie mūsų prozos ir poezijos kūrinius už krašto ribų niekas nėra girdėjęs, nebent šį bei tą žino artimiausi kaimynai“.

Tačiau praėjusių metų Nobelio premijos laureatas Orhanas Pamukas savo kalboje premijos įteikimo proga, pavadintoje „Tėvo lagaminas“, padrąsina kūrėjus, kad „užsidarius kambaryje mus verčia rašyti visiškai kitoks tikėjimas: vieną dieną mūsų parašytas dalykas bus perskaitytas ir suprastas, nes žmonės visame pasaulyje yra panašūs“.

Vertėja iš arabų kalbos Dalia Urbonaitė savo vertimuose ir komentaruose apie autorius atveria naujomis spalvomis žaižaruojantį pasaulį, sklidiną senosios arabų poezijos žavesio. Ji pateikia dviejų senovės poetų Tarafo Ibn al-Abd Ibn Sufyan (gimė apie 543 m. Bahreime) ir Abu al-Ala al-Ma’arri (973-1057) kūrybos pavyzdžių. Vieno – eilėraščius, kito – „Traktatą apie atleidimą“. Trumpai rašoma apie autorius – atskleidžiama graži ir skaudi Tarafo gyvenimo legenda: jam, besimeilinusiam savo valdovo dukrai ir išjuokusiam jį satyrinėje poemoje, buvo skirta mirties bausmė ir įsakyta pačiam pasirinkti mirtį. „Poetas pasirinko ilgą ir malonią procedūrą – nugirdyti vynu ir perpjauti venas“, – rašo vertėja.

Po rubrika OPTIMI VIRI LITHUANIAE pateikiamas didelis pluoštas atsiminimų apie Juozą Tumą-Vaižgantą iš rengiamos atsiminimų knygos apie žymų rašytoją ir kunigą. Spausdinami keturių moterų – Stanislovos Gruodienės, Uršulės Rabašauskienės, Potencijos Pinkauskaitės ir Alės Sidabraitės prisiminimai apie Vaižgantą, kuriuos 1980 m. iš jų lūpų užrašė lituanistas Vladas Petkevičius.

Jonas Aničas pasakoja apie kitą garsų Lietuvos vyrą – Joną Vileišį (1874-1942), vieną nuosekliausių kovotojų už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, vėliau visą dešimtmetį (1921-1931) ėjusį Laikinosios sostinės burmistro pareigas.

Kaip visada, šviesūs ir su meile puoselėjami „Mokyklos langai“, skirti moksleivių ir jaunimo kūrybai. Šį kartą gimnazistai Junija Tamošiūnaitė, Mindaugas Gramba, Ieva Toleikytė, Povilas Pigaga ir Andželika Gotoveckaja trumpuose esė pasakoja, kokią regi Lukiškių aikštės viziją. Žurnalo puslapiuose pateikiama ir daugiau įdomių kultūrinės arba istorinės informacijos kupinų rašinių: Virginija Paplauskienė primena mažai kam žinomą išeivijos poetę Danguolę Sadūnaitę, Rasa Gečaitė rašo apie senąją Lietuvos laivininkystę, vandens kelius ir uostus. Jonas Rudokas primena svarbiausias valstiečių baudžiauninkų ir ypač karališkųjų valstiečių gyvenimo aplinkybes XVIII-XIX a. „Kas laimėjo Žalgirio mūšį, kas daugiausia aukų sudėjo sukilimuose prieš caro valdžią, kas kruvinu prakaitu uždirbo lėšas šv. Petro ir Povilo bažnyčiai pastatyti, Vilniaus Katedros požemiuose aptiktiems lobiams sukurti – argi ne valstiečiai ir baudžiauninkai?“ – klausia autorius savo rašinyje „Mūsų protėviai – karališkieji valstiečiai“.

Net trys įdomios publikacijos, kurias parengė Audrė Karaliūnaitė, J. A. Krikštopaitis bei Daiva Šabasevičienė, skiriamos lietuvių teatrui. Prie jų labai dera iš lenkų kalbos Vidos Bakutytės išverstas lenkų teatro istoriko ir poeto Piotro Mitznerio (g. 1955) eilėraščių pluoštas bei jo autobiografinės apybraižos fragmentas „Teatras šeimoje“.

Žurnale publikuojami ir mūsų poetų Juliaus Kelero, Viliaus Dinstmano eilėraščiai bei Roberto Kundroto ir Ingos Vidugirytės esė.