Rugsėjo 23 d. (antradienį) Vilniuje, Rašytojų klube įvyko poetės Lidijos Šimkutės kūrybos vakaras su nauja eilėraščių knyga „Mintis ir uola“. Renginys japoniškos fleitos (Gediminas Sederevičius) ir perkusijos (Vytautas Varanka) meditaciniais garsais, kurie buvo tarsi įvadas į apmąstymus apie naująją poetės knygą. Tai buvo ženklas, kad šiame vakare reikės įsijausti į poeziją, susijusią su meditacija, su atsiribojimu nuo kasdieninio mus supančio pasaulio. Klausantis negarsių, ramių japoniškos fleitos garsų, perkusijos tonų buvo sunku jų fone negirdėti už lango pravažiuojančio automobilio gaudesio ar šūkaujančių balsų. Reikėjo susikoncentruoti. Ypatingai susikoncentruoti reikia ir tada, kai skaitai Lidijos Šimkutės kūrybą.
Lidija – išeivijos poetė, gyvenanti Australijoje. „Vėjas gimė mano sąnariuose. Esu blaškoma vėjo po įvairius pasaulio kampus, mane gena įgimtas nerimas, veržlumas ir noras pažinti, suprasti kiek įmanoma daugiau“ – pačios poetės žodžiais ją pristatė literatūrologė dr. Donata Mitaitė. „Mano pasirinkimas išlaikyti lietuvių kalbą dėl jos grožio ir vidinio reikalavimo buvo svarbus“ – teigė poetė, kuri rašė nuo septynių metukų, ir rašė lietuviškai, o ne angliškai, nors gyveno Australijoje. Pati poetė teigia, kad jai kartais sunku atsiminti, kuris eilėraštis „atėjo“ anglų kalba, o kuris – lietuvių kalba. „Man tekstai „išplaukia“ iš gilumos, o tik po to aš bandau įžvelgti, sustatyti juos pagal ciklus. Kartais iš galvos „išplaukia“ garsai, išgyventi momentai“ – atviravo poetė.
„Knyga tarytum parašyta budistiniu principu: labai daug balto popieriaus ir mažai žodžių, nes tuštuma yra svarbiau už tai, kas prikraigaliota žmogaus. Paprastai tokia budistinės estetikos leksika pateikia ne save, ne savo emocinį turinį – ji išryškina realybę, kuri yra tuštuma. Kaip dzenbudizmo vandens ratilai, skaidrūs varpelių garsai, nykstantys tuštumoje, kurioje neregėti žmogaus, bet kurioje tvyro neregima jo esmė.“ Tokiais knygos apibūdinimais, susijusiais su budizmu, su ką tik nuskambėjusia įžangine muzika, tęsė vakarą literatūrologas dr. Regimantas Tamošaitis. Jo kalboje buvo nuolat minimas trapumas, skaidrumas, sterilumas, tuštuma, būdingi poetės naujam leidiniui. „Kai mintys tampa skaidrios, beveik permatomos, jų ir nebelieka. Lieka tik trapių daiktų aplinka ir ta nirvana, judanti tyloje, kurioje regis pasiekiamas budistinis idealas: būties suvokimas be suvokiančiojo, esatis be esančiojo, žodis be žmogaus ir be garso. Tas iš pirmo žvilgsnio elegantiškas, grakštus minimalistinis estetizmas jis šildo, atrodo dekoratyvus, bet kartu ir gąsdinantis – tai atsirėmimas į kažką tokio, į ką iš tiesų nėra atramos.“
R. Tamošaitis bandė įvardyti esmines, Lidijos kūrybą apibrėžiančias, sąvokas, reikšmes, metaforas: „Oras ir paukštis, dar saulė kaip savaime suprantamas būties centras, emocinis skrydžio ataskaitos taškas, todėl įvadiniai žodžiai knygoje ir nustebina ir patvirtina mintį, kad Lidija turi atpažįstamą savo vaizdinių sistemą, savo eilėmis ji išreiškia lengvą oro dvasią. Atrodo, kad Lidijos eilėse yra tik efemeriškas laumžirgis, trumpam paliečiantis saulės įšildyta pakrantės akmenį. Jos mintis ir jos emocija yra lengva, lyg distiliuotas gyvenimas.“
Nuskambėjusi eilėraščio eilutė „žodžiai, kuriuos tariu yra tik oras“, galima sakyti, apibrėžė pagrindinę mintį, akcentuotą tą vakarą. „Tai kaip ir Sapfo parafrazė, reiškianti nuostatą, kad žmogaus praeitis yra tuščia materija, atrodo, kad šioje knygoje mes leidžiamės įtikinti, kad mintis yra tuščia, bet kartu ji yra ir materija. Visą šį poetišką pasaulį kaip tik ir jungia vienintelė tuštumos esmė, tai visų daiktų, reiškinių bei minčių motina. Tuštuma yra vienintelė realybė: „erdvė suteikė žodžiams garsą“. Ta lygybės sąranga egzistuoja lyg prieš pasaulio atsiradimą, tiesiog lengva ir gražu“ – R. Tamošaitis komentavo tuštumos, kaip viską persmelkiančio motyvo, dominavimą poetės kūryboje.
Poetė prisipažino mėgstanti keliauti – tai atsispindi jos naujajame rinkinyje. D. Mitaitė bandė apibrėžti plotą, pastebimą eilėraščių knygoje, bet tai sunku, kaip kad išvardyti poetės aplankytas vietas: „Eilėraščių geografija nusitiesia nuo Žemaitijos, Vilniaus iki Niujorko, Kalkutos. Pasaulių pojūtis yra nevienodas.“ „Iškyla visuomenių, ar tautų, ar valstybių emocinės patirtys. Jos eilėraštis vis moteriškas, mylintis ir glostantis įsivaizduojamą ar prisimenamą pasaulį“ – kalbėjo R. Tamošaitis.
„Lidija skaitydama poeziją tarsi persimaino, surimtėja, darosi tokia rūsti net svetima. Gyvenime ji yra visiškai kitokia: labai judri, gyva, labai optimistiška, visada ieškanti gerumo, šilumos – gyvas, šiltas žmogus. Ir man aiškėja jos kūrinių perskaitymo kodas. Poezija yra lyg meditacija, ritualas, muzika ir šokis vienu metu, tas išėjimas garsų, žodžių pasakymas yra kažkas tokio, susijusio su šokiu, sakraliniu judesiu, kuriame jau nebelieka individualaus aš, lieka tik tas veiksmas, poezijos skaitymas, jos meditacija, kurioje žmogus dalyvauja. Žodis ir judesys kaip išraiška, kuriame ir yra erdvė.“ – poezijos skaitymo kodą bandė įspėti R. Tamošaitis. „Mes žaidžiame kūrybą ir gyvenimą ir tai yra labai rimta. Žaidimai, ar jų patirtys visur vienodai lengvos, vienodai šiltos ir šiek tiek nerūpestingos: ir Žemaitijos lankose, ir ten kur auga kaktusai bei papajos. Pati poetė lyg jūrų paukštė, žuvėdra, kuri gyvena kažkur tarp begalinių krantų, bet ne žemėje.“ – kalbėjo R. Tamošaitis.
Poetė atskleidė, kaip jos eilėraščių knygoje atsirado Nobelio premijos laureato J. M. Coetzee’io vertinimas. „Rašytojų centre jis pristatinėjo knygą. Visi buvo jį apspitę ratu, o aš galvoju vargšas žmogus, jis ten taip stovi, kaip sala. Jis man labai imponavo jau iš pirmo žvilgsnio, buvau skaičiusi jo knygas. Viena iš darbuotojų sako: „Lidija aš supažindinsiu“ –, o aš sakau: „Ne, ne, jam užtenka tų pažinčių“. Aš labai spyriausi, bet ji mane atitempė ir vis tiek supažindino. Jis man sako: „Jūs pirma lietuvė, kurią aš esu sutikęs“. Taip išėjo, kad aš jį turėjau pavežti, nes jis gyveno mūsų link, link kalnų. Aš iš to susijaudinimo pasimečiau ir neradau savo mašinos... Turėjau automobilyje savo poezijos knygų. Pavežus aš jam ir sakau, kad žinau, jog visi jums ten duoda tų knygų, bet jis sako: „Ne, man būtų įdomu“. Ir aš jam įdaviau savo knygą. Kartą aš jo neatpažinau prie mūsų pašto dėžutės, jis buvo su dviračiu ir šalmu. Jis man pasakė, kad jam labai patiko mano poezija. Aš iš to siaubo išdrįsau pasakyti, kad jei patiko, tai gal norėtumėt paskaityti mano ruošiamą rinkinį. Ir jis perskaitė ir parašė įžangą.“
