Spalio 18 d., ketvirtadienį (jei gyventume sovietmečiu, tai būtų buvusi žuvies diena, visos valdiškos įstaigos, kuriose įrengtos valgyklos, taigi ir LRS, baisiausiai dvoktų žuvų viduriais; nūn gyvename laikais, kai pati ranka reikalauja prie žodžio „ketvirtadienis“ prirašyti „didysis“, tačiau taip elgtis negalime – nuo sudvasėjusios liaudies keršto neišgelbėtų net labai brangi indulgencija, todėl lieka manyti, jog tai buvo mažasis ketvirtadienis) Rašytojų klube vyko įvairių literatūros žanrų, bet daugiausia poezijos ir dramaturgijos stabuko Liudviko Jakimavičiaus naujausios knygos „Elio“ pristatymas. Susirinko daug ponų, ir visi buvo labai gražūs, bet kai kurie ir nelabai. Gražiausi, žinoma, buvo tie, kurie sėdėjo tiesiai priešais visus likusiuosus ir ilgai porino begal rimtus dalykus. (Tų rimtų dalykų reikšmės lietuvių literatūrai neįvertinusi, viena jauna panelė per vidurį renginio visiems garsiai pareiškė, kad jai „čia nepatinka“. Suprantama, niekas nekreipė į jaunąją išsišokėlę dėmesio.) Kiti, ne tokie gražūs ir ne tokie reikšmingi ponai, sėdėjo kaip vandens į burnas prisisėmę ir klausėsi (arba dėjosi klausą) anųjų. O šieji, vardijant iš eilės pagal sėdėjimo vietą, buvo: Valentinas Sventickas, Sigitas Geda, pats L. Jakimavičius ir Aidas Marčėnas. (Tiesa, buvo dar ir trys muzikantai, kurie visaip trukdė vieniems ponams šnekėti, o kitiems – klausyti, todėl jų toliau neminėsime – lyg jų nebūtų buvę.) Visi jie kaip susitarę garbstė L. Jakimavičių ir jo knygą, o galiausiai dar ir nusprendė, kad vardas Elis veikiausiai kilęs iš antrosios žodžio Liudvikėlis dalies. Renginį pradėjęs V. Sventickas pagyrė knygos viršelį ir paleido mikrofoną „per rankas“. S. Geda prisiminė, kaip anų laikų autoritetas E. Mieželaitis grūmojo jo kartos kūrėjams, sakydamas, jog neva šitaip gudriai rašydami jie „atbaidysią skaitytoją“. Poetas pažymėjo manąs, kad tokie literatūros žmonės kaip L. Jakimavičius dirba visai priešingą darbą – sugaudo pabaidytuosius skaitytojus ir vėl pripratina juos prie knygų skaitymo. A. Marčėnas, apibūdinęs Liudviką kaip „geriausią nekrologų rašytoją“ ir šitaip nemandagiai priminęs klausantiesiems, kad pastaruoju metu nelygiose kautynėse su įvairiais baubais krito daug garbių literatų, bandė reabilituotis, nesavanaudiškai teigdamas, kad jei jis su išlygomis drįsta vadinti save Vilniaus miesto poetu, tai L. Jakimavičius neabejotinai esąs Vilniaus kaimo poetas. Taip pat jis prisipažino, kad norėtų iš šios knygos mokytis, tą patį pasiūlė ir knygos autoriui. Liudvikas atmetė A. Marčėno pasiūlymą, pasibjaurėjimą išduodančiu veidu sakydamas, kad „eilėraščiai yra tarsi tuščias raketinio kuro bakas, kurį pakilus reikia tuoj pat numesti, kad šis netrukdytų skristi, ar, mažų mažiausiai, prie batų priskretęs dumblas“ ir, užuot mokęsis iš eilėraščių, ėmė juos garsiai skaityti. Skaitė neilgai, tačiau skaitymas ponams paliko didelį įspūdį, o ypač vienas eilėraštis, naujai aiškinantis paukščių gripo padarinius. Įsitikinus, kad salėje nėra paukščių, renginys vyko toliau. Skaitovui pavargus, mikrofoną vėl perėmė V. Sventickas ir leido salėje tylėjusiems ponams ko nors paklausti, tačiau šie, drovėdamiesi arba apsvaiginti poezijos didybės, tylėjo. Tuomi renginys ir baigėsi. Ir jokios žuvies, ir jokio baliaus.
P. S. Prie įėjimo į Rašytojų klubą L. Jakimavičiaus knyga „Elio“ kainavo 16 Lt. Palyginę šią kainą su ta, kurią išvysite miesto knygynuose, galėsite tiksliai apskaičiuoti, kiek pinigų atiduodate tiesiai buržujams į kišenę.
