Lyg po šventuoju ąžuolu

Vincui Krėvei – Mickevičiui – 125


Albertas Zalatorius nebaigtoje monografijoje ,,Vincas Krėvė“ (Vilnius, 2003 m.) rašo: ,,Krėvės gyvenimas ir darbai tokie ypatingi, kad prie šio panteono lyg po šventuoju ąžuolu galės susėsti visa Lietuva, ir kiekvienas jo pavėsyje patirs dvasios atgaivą“. Tokią „atgaivą“ tikriausiai patirs ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus svečiai, aplankę klasikui skirtą parodą jo gražaus jubiliejaus proga.

V. Krėvės – Mickevičiaus palikimas saugomas įvairiuose Lietuvos archyvuose: bibliotekose, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, rašytojo memorialiniame muziejuje Vilniuje, memorialiniame muziejuje Subartonyse ir kt. Muziejuje surengtoje parodoje rodomi eksponatai, esantys šio muziejaus archyve: knygos, fotonuotraukos, laiškai, memorialinė biblioteka, smulkūs asmeniniai daiktai, meno kūriniai. Eksponuojamos knygos iš V. Krėvės memorialinės bibliotekos lietuvių, latvių, lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbomis. Rašytojas (pagal jo paties sudarytą sąrašą) turėjo 2194 knygas, tačiau biblioteka išliko ne visa. Muziejuje saugoma tik maža dalis šios bibliotekos knygų. V. Krėvė simpatizavo XIX a. romantikams, iš lietuvių autorių vertino Vinco Mykolaičio – Putino, Salomėjos Nėries kūrybą. Balį Sruogą laikė talentingu lyriku, tačiau apgailestavo, kad vėliau rašytojas nevykusiai pasuko į dramos žanrą. Kritikos straipsnių apie lietuvių rašytojų kūrybą rašyti nemėgo, be to, ir nebuvo didelės būtinybės, nes universitete daugiausia dėstė lenkų ir rusų literatūrą. Gana griežtą požiūrį į kritikus (V. Krėvės kūryba, ypač dramos, taip pat būdavo papešiojamos prieškario spaudoje) rašytojas yra išsakęs laiške Stasiui Santvarui. ,,Manau, kad į kritikos žodžius reikia kreipti dėmesio tik tiek, kiek patys surandate joje tiesos. Bet kitu atveju neverta net domėtis. (...) Be to, mes dar neišgyvenome tų nuotaikų, kurios verčia ne vieną mūsų kritiką niekinti, kas sava, savųjų sukurta, bet (...) girti net šlamštą, prancūzo, anglo ar kito grafomano ,,vakariečio“ sukurtą ir pasauliui patiektą. Kitos tautos tuo irgi sirgo, bet seniai jau yra išsigydžiusios. Reikia neužmiršti, kad lietuviai yra labai pavydūs vieni kitiems. Todėl dažnai tokis „kritikas“, gal net nesusivokdamas, stengiasi tvokti kiekvienam, kuris nors truputį pakyla aukščiau jo galvos“ (1948 m. sausio 17 d.).

Parodų lankytojai visada domisi asmeniniais rašytojo daiktais – autoriaus knygas turi, yra skaitę, o jo aplinkos daiktus, kurie atskleidžia vienus ar kitus asmenybės bruožus, pomėgius, skonį, dažniausiai saugo tik privatūs asmenys ar muziejai. Ir nors jų negalima liesti ar kitaip tyrinėti, epochiniai simboliai žadina smalsumą. Parodoje eksponuojamas V. Krėvės portfelis, pieštukas, raktai, degtukai, akiniai nuo saulės, rašalinė, portsigaras su dėžute, pypkė, kandiklis. Amžininkai pasakoja, kad V. Krėvė rūkė cigaretes (daugelis tuomet rūkė papirosus), kurias įsistatydavo į miniatiūrinę pypkelę. Neseniai muziejų aplankęs garbaus amžiaus gydytojas iš Vilniaus Vincas Čepaitis pasakojo, kaip jam Vanda Sruogienė perdavusi rūkalų, kad šis juos nuveštų V. Krėvei į Kauną. Tada buvo sunkus pokario laikas. „Man rašytojas pasirodė suvargęs, mažas, susitraukęs...“

Su Baliu Sruoga rašytojas puikiai bičiuliavosi. Kartą V. Krėvė pasakojo V. Mykolaičiui – Putinui apie savo pirmąjį susitikimą su B. Sruoga, kuris tada buvo ką tik sugrįžęs iš Rusijos ir apsistojęs Vilniuje. „Vaikštom su Faustu Kirša Vilniaus gatvėmis. Staiga matau, sėdi ant šaligatvio kažkoks keistas jaunuolis. Kojos ilgos, apautos sandalais, ilgi iki pečių plaukai. Didžiulė marškinių iškirptė. Ant kaklo mataruoja karoliai. F. Kirša pasakė, kad tai esąs poetas Balys Sruoga, ir pasiūlė susipažinti. Ne, ne, pasakiau, su tokiais nenoriu jokių pažinčių. Vėliau abu tapo geriausiais draugais“ (iš E. Kvedaraitės – Mykolaitienės atsiminimų).

Parodoje rodomi įvairių metų V. Krėvės dramų „Šarūnas“ (Vilnius, 1911 m.), „Skirgaila“ (Kaunas, 1938 m.), „Mindaugo mirtis“ (Kaunas, 1935 m.), padavimų, apysakos ,,Raganius“ (Kaunas, 1939 m.) ir kt. kūrinių leidimai. Eksponuojamos ir Niujorke anglų kalba išleistos knygos „The Herdsman and the Linden Tree“ („Skerdžių“ ir kitus apsakymus į anglų kalbą vertė A. Baranauskas, Pr. Pranckus, R. Sealey), „The Temptation“ (apysaką „Pagunda“ į anglų kalbą išvertė R. Sealey). St. Zobarskas, rūpinęsis vertimų leidybos reikalais, Marijai Krėvienei 1963 m. rašė: „Besigilindami į Vinco Krėvės literatūrinį palikimą, mano amerikiečiai kritikai pritarė mano minčiai – išleisti jo realistinių apysakų rinktinę anglų kalba. Mes gerai žinom, kad toji rinktinė čia, Amerikoje, netaps labai plačiai skaitoma, tačiau ji pateks į visą eilę miestų ir universitetų bibliotekų, parašys apie ją spaudoje ir tuo būdu mūsų pastangos pristatyti angliškai kalbančiai visuomenei didį lietuvių klasiką bus pateisintos“.

Jubiliejinę V. Krėvės 125 – osioms gimimo metinėms skirtą parodą finansiškai rėmė Lietuvos respublikos kultūros ministerija. Apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė. Kviečiame aplankyti parodą ir nors trumpam, anot A. Zalatoriaus, pabūti „lyg po šventuoju ąžuolu“.