Literatūros renginiai

Lietuvos rašytojų sąjungos klube balandžio 28-ąją vykusiame literatūros vakare pristatyti du leidiniai – naujas „Varpų“ almanacho numeris ir Leono Peleckio-Kaktavičiaus monografija „Kazimieras Barėnas“, įteiktos 2005 metų „Varpų“ literatūrinės premijos. Laureatų vardus pelnė Mykolas Sluckis (literatūriniai dienoraščiai), Jonas Liniauskas (poezija), Viktoras Rudžianskas (esė). Jie apdovanoti specialiais diplomais, UAB „Telebaltikos importas ir eksportas“ televizoriais, UAB „Sabalin“ batais ir generalinės rėmėjos – UAB „Rūta“ – saldumynų rinkiniais.

Vakarą pradėjęs „Varpų“ vyriausiasis redaktorius L. Peleckis-Kaktavičius pažymėjo: „Stengėmės, kad „Varpų“ puslapiai nenuviltų, ieškojome tekstų, kurie būtų ir netikėti, ir vertingi, ir svarbūs. Kalbinome ne tik tuos, kurie dabar labiausiai matomi, bet ir mažiau pastebimus ar net primirštus“.

Šiemetiniame „Varpų“ numeryje, kurio puslapiuose spausdinama 25 autorių kūryba, – žanrų įvairovė. Redaktoriaus teigimu, bene daugiausia džiaugsmo suteikė du tekstai. Tai – keturių dešimtmečių senumo M. Sluckio literatūriniai dienoraščiai; juose užfiksuotas J. P. Sartre’o ir S. de Beauvoir vizitas Lietuvoje, pokalbiai su Europos intelektualais ir lietuvių rašytojo mintys sau, kurioms buvo lemta ilgai laukti viešumos. Kitas tekstas – 19 Stasio Santvaro laiškų, kurie spausdinami su rubrika „Tema meilės romanui“. Viešumai jie atiduoti po ilgų svarstymų ir abejonių. Poeto laiškai seselei su „kosinka“ – gražiu galvos apdangalu ir raudonu kryželiu – pasakoja 1936 metų vasaros meilės istoriją. Kas brangiausia juose? Anot laiškus „Varpams“ dovanojusios tos gražuolės seselės dukros Birutės Kunevičiūtės-Mickevičienės, kad visa oru, iškilnu. Kalba – sklandi, be tuščiažodžiavimo.

Pasikeitė almanacho titulinis puslapis. Jo viršuje – šviesaus atminimo monsinjoro Kazimiero Vasiliausko viename „Varpų“ vakare pasakyti žodžiai: „Kad jūs sugebėtumėt visus suburti prie savo „Varpų“. Šiame beveik pustrečio lanko pastorėjusiame numeryje (304 p.) susitinka įvairių pažiūrų ir įsitikinimų kūrėjai.

Juozas Aputis, pasidžiaugęs „Varpais“, padarė išvadą, kad jų redaktorius yra savotiškas Barėnas Šiauliuose (Kazimieras Barėnas – Londone gyvenantis šiuo metu vyriausias lietuvių rašytojas, kuriam skirta L. Peleckio-Kaktavičiaus 400 puslapių monografija): „Nebe pirmi metai almanachas eina, nebe pirmi metai Leonas parašo naują knygą, išleidžia kitų autorių knygų. Šiauliai turi žmogų, kuris žino, ką reikia daryti. Ne taip lengva šiais laikais išleisti tokį almanachą, kurį būtų įdomu skaityti. Kitų leidžiamuose almanachuose nemažai atsitiktinumo, o Leonas viską daro planingai, viskas apskaičiuota, apgalvota, kaip ir šitame numeryje. Šiaulių Barėnas, ir tiek“.

Anot Vytauto Martinkaus, per ilgus metus (nuo 1989-ųjų!) redaktoriui galėjo pabosti tas darbas, išsekti energija: „Kad taip neatsitiko, supratau iš to, jog naujasis almanacho numeris ne tik nesuplonėjo, bet ir pastorėjo, autorių būrys prasiplėtė“. Įsidėmėtini ir šie V. Martinkaus žodžiai: „Nors „Varpus“ puola kai kurių leidinių redaktoriai ar skaitytojai, įrodinėjantys, kad jie turėtų būti skirti tik šiauliečiams, aš visuomet sakiau ir sakysiu: gerai, kad juos Šiauliai leidžia, o skaitome visoje Lietuvoje“. „Nepamirškite Kazio Jankausko testamentinių žodžių – „Varpai“ neturi tapti parapiniu leidiniu“, – pridūrė redaktorius.

M. Sluckio teigimu, reikia tęsti tą geranoriškumo liniją, vaižgantišką liniją, sutaikant buvusius priešus, suglaudinant visus, kurie prie vieno stalo lyg ir nesėdi. Ir anapus, ir šiapus.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas J. Liniauskas atkreipė dėmesį į milžinišką „Varpų“ turinį, vyriausiojo redaktoriaus atkaklumą. „Trejus metus bėgau nuo Leono – nedaviau interviu, slapsčiausi, nekėliau telefono, neatplėšinėjau laiškų. Vis tiek pagavo mane Nidoje, pririšo diktofono juostele ir iškvotė, – su humoru pasakojo naujasis „Varpų“ laureatas savo atsiradimo almanacho puslapiuose istoriją, padarydamas išvadą: Tai ir sakau – Leonas Peleckis-Kaktavičius yra kaip magnetas“.

Daug dėmesio vakaro metu skirta naujai L. Peleckio-Kaktavičiaus knygai „Kazimieras Barėnas“. Petras Bražėnas teigė, jog skaitydamas patyrė didelį džiaugsmą. Anot literatūros kritiko, ši knyga mūsų literatūrologijoje skiriasi iš kitų. Ir objekto pasirinkimu, ir rašymo metodu, ir išvadomis, ir stilistika, ir informacijos kiekiu, kuriuo reta monografija gali varžytis. „Ši monografija – savotiškas mūsų literatūrologijos sąžinės balsas, garbės duoklė rašytojui, kuris to nusipelnė. Tie, kurie skaitys ją, pirmiausia sužinos daug ką, ko dar niekada nebuvo girdėję arba buvo nedaug ką girdėję. Tai – kultūrinis Didžiosios Britanijos gyvenimas, kuriame K. Barėnas buvo pati rimčiausia figūra, – sakė P. Bražėnas. – Leonui pasisekė parodyti Barėną kaip žmogų, kaip didelį kultūros veikėją. Eidamas jo gyvenimo, kūrybos, organizacinės veiklos keliais, jis sukūrė įspūdingą, autentišką portretą“. Į profesorės Viktorijos Daujotytės abejonę dėl knygos žanro (nors, anot jos, „tai, žinoma, knygos vertės nemažina, autentiškos medžiagos pateikimas yra labai svarbus“), bene tiksliausiai atsakė M. Sluckis: „Mokslininkų parašytos tokios knygos dažnai labai moksliškos, jų negali suvirškinti, netgi stringa dantyse, jau kelintos kartos dantyse… Skaitydamas Leono knygą pamirštu, kas parašyta pirmajame puslapyje“. V. Martinkus prisipažino L. Peleckio-Kaktavičiaus knygą skaitęs, kaip neseniai iš naujo skaitė kai kurias jau primirštas H. Perruchot knygas apie Cezanne’ą, V. van Goghą, kitus žymius žmones.

K. Barėnui skirtu leidiniu pasidžiaugė buvusio LR nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje Justo Vinco Paleckio žmona Laima, kuri perdavė autoriui ir europarlamentaro padėką: „Tokios knygos apie Barėną – reto kuklumo, įgimto intelektualinio grožio žmogų – tikrai reikėjo“.